Jis stumtelėjo moterį į kairę ir nulaipino nuo slenkančios juostos. Rani suirzo, kad tai jis žino, kur eiti — šiaip ar taip, juk tai jos miestas. Tačiau šioje jo dalyje ji niekada nesilankydavo.
Kol keliavo slenkančia šaligatvio juosta turistų apsuptyje, ji dar nesijautė ypač krintanti į akis. Bet dabar… Rani apsidairė. Viskas čia atrodė kitaip (gatvelės siauresnės, namai senesni, labiau prišnerkšta), netgi kvapas tvyrojo kitoks. Šaligatvių plytelės ištrupėjusios, o praeiviai atrodė ir užsisvajoję, ir tuo pat metu — pavojingi… Kai tik ši mintis blykstelėjo galvoje, Rani prisivertė nusipurtyti kvaitulį.
Romantizuoti hiperius — niekų darbas, griežtai tarė ji sau. Savaime aišku, tai jie daro ir patys — blizgesio pieštukais, tradicijomis, apranga… Tačiau jai tai visai neprivalu.
— Kur dabar? — paklausė ji Deino.
Šis sulėtino žingsnį.
— Čionai.
„Čionai” nuo gatvės atsišakojo akligatvis — sausas, dulkėtas, užsibaigiantis siena su durimis.
Deinas suraukė antakius.
— Man tai nepatinka, — ištarė.
Rani linktelėjo. Šitokioje vietoje bet kam būtų juokų darbas užspeisti juos į kampą. Akimirką ją tarsi elektra nukrėtė: kažin ką apie šitokį žygį pasakytų brolis? Brolis… įdomu, ar Dariena Riis jau dvare? O jei taip, galbūt kaip tik todėl Zedas pasirodė toks šaltas, kai Rani jam paskambino?
Deinas ištarė:
— Rani-ka, palūkėk čia.
Ji net nespėjo prasižioti ginčytis, o Deinas jau ištraukė ranką jai iš parankės ir nužingsniavo į akligatvį. Rani lydėjo vergą žvilgsniu — jis priėjo prie pat durų, tada pasuko atgal.
Deinas mostelėjo jai.
Moteris nuskubėjo pas jį.
— Man atrodo, saugu, — ištarė Deinas tyliai. — Čia nėra jokių kitų durų — tik ištisinė vientiso pastato siena. Prieik prie durų ir pasibelsk. Adresas tas…
Žingsniuodama durų link, Rani galvojo: juk tai kvaila. Staiga ją apniko tvirtas įsitikinimas, kad už tų durų jos nelaukia joks Lorasas U-Elenas. O kas, jeigu tai žabangos? — šmėkštelėjo jai; širdis ėmė daužytis krūtinėje. O kas, jeigu už tų durų tyko Maiklas A-Rae? O jeigu Deinas sumanė ją pagrobti?..
Velniai nematė, tarė ji sau ir pabeldė. Durys atsidarė.
Tarpduryje išdygo žmogysta. Iš pirmo žvilgsnio net nebuvo aišku, koks tai padaras, jau nekalbant apie lytį: vilkėjo platų, ryškiai žalią drabužį iš plono, raibuliuojančio, akis žilpinančio audinio; plaukai buvo blizgantys, juodi. Pirštai, ausys ir šnervės žaižaravo neįtikėtina daugybe puošmenų. Toji akinanti esybė ištiesė ranką.
— Domna Rani, — prašneko sodriu vyrišku balsu. — Man labai malonu.
Staiga greta Domnos išdygo Deinas ir kyštelėjo koją į tarpdurį, kad šeimininkas negalėtų netikėtai užtrenkti durų.
— Mes dviese, — ištarė Rani, sutelkdama žvilgsnį į tamsias akis. — Tikiuosi, neprieštarausite.
Jis nusišypsojo.
— To ir tikėjausi. Prašom užeiti.
Rani įėjo vidun. U-Elenas uždarė duris, bet, kiek spėjo pastebėti ji, neužrakino.
Jie pateko ne į pastato vidų, o į vidinį kiemelį. Pačiame jo centre tryško fontanas: vanduo srove veržėsi aukštyn iš abstrakčių metalinių nasrų. Visą kiemą supo kolonada. Rytmečio saulėje žalia gaiva spindėjo pievelė. Netoli fontano, pievelės viduryje, į kurį vedė raudonomis plytelėmis iškloti takučiai, stovėjo trys krėslai, spintelė ir — tarsi visai netyčia čia pakliuvęs — kompiuteris.
U-Elenas nusimetė viršutinį apsiaustą ir liko su mažumėlę kuklesnio sukirpimo blyškiai žaliomis kelnėmis bei tunika. Jis mostelėjo į krėslus.
— Jauskitės kaip namie, — tarė.
Pasilenkęs prie spintelės jis lyg koks fokusininkas ištraukė taurę vaisių punšo Rani, o Deinui — kitą taurę, pripiltą iš pažiūros lyg ir raudonojo vyno. Pats prisidegė cigaretę.
— Na štai, galime įsitaisyti jaukiai ir patogiai, — tarė ir atsisėdo pirmas. Rani irgi atsisėdo. Deinas ėmėsi šniukštinėti po kiemelį.
Rani sutelkė visą dėmesį į šeimininką, pastebėjo akinančiai baltus jo dantis ir labai tankius juodus antakius; o barzda jam nežėlė, nebuvo matyti nė menkiausio apšepimo. Rani teko girdėti, kad Kerėtojo vyrai dažnai suvis pašalina barzdas.
— Jūs — Lorasas U-Elenas, — prabilo Rani.
Šeimininkas nusišypsojo.
— Visiškai teisingai. Kas dar galėčiau būti?
— Būtų labai malonu gauti kokį nors įrodymą.
Jis dar plačiau nusišypsojo.
— Gal turite mini skenerį? Ar norėsite pamatyti mano tapatybę patvirtinantį diską?
Ji atsakė klausimu:
— Kas yra Jago Šeimos narkotikų dileris Abanate?
Lorasas pažvelgė į moterį, paskui sukikeno.
— Šeriksė Esba. Ji buvo Jago Šeimos narkotikų dilerė Abanate, Domna. Šiuo metu ji Lėjuje, atostogauja.
— Kaip jums pavyko išsiųsti ją atostogų? — paklausė Rani ištiesdama kojas ir siurbtelėdama punšo. Šis buvo labai gardus.
— Pasiūliau atlygį.
— Ar kada nors buvote su ja susitikęs? — parūpo Rani. U-Elenas linktelėjo. — Kaip ji atrodo?
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Maža stora moteriškutė. Išgedusiais dantimis.
Rani suraukė nosį. Jai buvo visiškai išgaravęs šitoks vien Kerėtojo gyventojams būdingas požiūris: visi jie ten manė, kad žmogaus kūnas — tik molis, kurį galima minkyti ir formuoti savo nuožiūra, laikantis mados. Štai kas nutinka, kai visas gyvenimas slenka laboratorijose, pagalvojo ji.
— Argi jums nesvarbu, kas yra mano palydovas? — paklausė.
— Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro, — už ją atsakė U-Elenas. — Pastaruoju metu — vergas. Įkliuvo kontrabanda įvežęs — ar mėgindamas kontrabanda įvežti — į sektorių dorazino krovinį. Manding, vienas jūsų brolio, na, kaip sakoma, įgijinių. — Ramiame jo balse suskambo vos vos juntamos paniekos gaidelės.
Rani pajuto, kad po truputį jau ima kaisti. Mano drauge, pagalvojo ji, ar mano prieše, nežinia, kuo pats save laikai, bet tu šito tikrai nesakytum šitaip, jeigu priešais tave krėsle sėdėtų mano brolis.
Susizgribusi, kad pradeda siusti, ji užgniaužė kylančią pykčio bangą. Deinas prisiartino ir atsistojo greta jos.
— Mes čia vieni, — tarė jis.
— Ačiū, — atsakė ji ir mostelėjo į trečiąjį krėslą.
Jie visi puikiai žinojo, kad kieme galėjo būti įrengta bent šešių rūšių slapto įrašinėjimo įranga, kurią aptikti galėtų nebent patys jautriausi prietaisai. Bet jeigu jau U-Elenui knieti jų pokalbį įrašyti — tegul sau. Rani stebėjo, kaip tabako dūmelis vinguriuoja iš tobulos formos U-Eleno lūpų kampučio.
— Pasakykite man kai ką, pilieti, — prašneko ji. — Jei mano informatorių žinios teisingos, jūs gyvenate Palauoje, Kerėtojuje, jums keturiasdešimt septyneri metai, grojate Kerėtojo fleita. Taip pat jūs — stambios Kerėtojo korporacijos atsakingasis valdytojas. Ką tuomet jūs veikiate, trainiodamasis su narkotikų dileriais Čabade?
Šeimininkas giliai įtraukė dūmo į šnerves ir visas taip ir suspindo.
— Štai kuo mane žavi Čabadas ir jo žmonės, — pragydo jis. — Jūs iškart stveriate jautį už ragų. Ar žinote, kad manajame pasaulyje būtų palaikyta nedovanotinu nemandagumu, jeigu tiesiai šviesiai pereitumėte prie reikalo, prieš tai mažiausiai valandą nepaistę pačių įvairiausių bereikšmių niekų?
Tai jau taip, pagalvojo Rani. Bet dabar tu — mano pasaulyje, tu, išpuikęs, nosį užrietęs kerito vaike!
— Ar jūs ištremtas? — paklausė ji.