— Ember, ar galiu gurkštelėti? — Ji nusišypsojo Deinui, jos balsas staiga palaibėjo per pusę oktavos: — Sveikutis.
Deinas vyptelėjo jai.
— Atleisk, — tarė. — Aš jau šiaušiu.
Jis susivertė puikiojo vyno likutį ir pasuko prie durų.
Išėjęs į gatvę Deinas valandėlę stovėjo giliai alsuodamas; rankomis sroveno prakaito čiurkšlės. Siauroje gatvelėje sūkuriavo dulkių debesys. Deinui buvo smalsu, kas galėjo būti toji mergaitė: hiperė — kažin, lyg ir per jauna. Galbūt Ember duktė? Ar šiaip pametusi galvą dėl žvaigždžių? O gal ji tik prisirijusi senėjimą stabdančių preparatų, gal iš tikrųjų jai kokie du šimtai metų? Jis abiem rankomis pasitrynė akis. Kažkodėl anksčiau jam neatėjo į galvą, kad net jeigu — ne, ne jeigu, kai — jam sėkmingai pavyks iš čia ištrūkti, garsas apie tai, kas jį ištiko Sardonikso Tinkle, pasklis labai plačiai… Persekios jį visur, seks nuo vienos žvaigždės prie kitos, iš vieno sektoriaus į kitą; kad ir kur jis užsuktų išgerti, visur išgirs minimą savo, o paskui — Zedo Jago vardą ir visi susirinkusieji įsistebeilys į jį…
Tai šūdas, drėbtelėjo jis mintyse. Suknistas bergždžias sifilitikės ožkos vaikas, išsiplūdo peliškai. Pagaliau Deinas atsiplėšė nuo baro pastato, karštai trokšdamas grįžti, norėdamas ilgai ilgai sėdėti ant aukštos taburetės prie baro, gurkšnoti Ember vyną (tegul ir tą, pigųjį), porinti vaizdingiausius prasimanymus… Tačiau jis privalėjo grįžti. Deinas prisivertė nuryti keiksmus. Jeigu tik pasiduosiąs pykčiui, žiūrėk, kurią dieną šis ims ir prasiverš pačiu netinkamiausiu metu.
Tą pat akimirką, kai įžengė į Jago Šeimos namus, Deinas suprato, jog kažkas negerai. Kabindamas saulės akinius koridoriuje ant kablio pastebėjo, kad Rani akinių čia nėra. Jis nuskubėjo į virtuvę. Amri sėdėjo ant kėdės ir triauškino čobio sėklas.
— Rani namie? — paklausė Deinas.
Mergaitė pašoko lyg išgąsdinta katė.
— Oi… Ne. Ji išėjo.
— Viena?
Amri linktelėjo, mielas jos veidelis apsiniaukė.
— Taip. Koriosas sakė jai, kad turėtų palaukti tavęs, bet ji atrėžė nenorinti laukti.
Deinas suaimanavo.
— Ar ji pasakė, kur eina?
Sulig šiais žodžiais į virtuvę įžengė Koriosas.
— Tulė, — ištarė jis.
Tulė. Vadinasi, Rani išėjo į Tulės stiklo dirbinių krautuvėlę, įsikūrusią turgaus aikštėje. Deinas prisiminė ryšulėlį.
— Kada ji išėjo?
Koriosas dirstelėjo į sieninį laikrodį.
— Prieš pusvalandį.
— Gal man dar pavyks ją pasivyti, — pratarė Deinas. — Po šimts velnių, kodėl nesulaikei jos? — papriekaištavo jis Koriosui, bet milžinas tik gūžtelėjo pečiais.
— Kaip?
Reikėjo neatidaryti jai durų, vos netėškė jam Deinas. Išslapstyti visus saulės akinius. Užrakinti ją.
Stvėręs savuosius saulės akinius jis išpuolė pro laukujės duris. Gerai bent tiek, šmėkštelėjo niauri mintis, kad, jeigu Zedas sugrįš, neras namuose mūsų abiejų. Jis bandė atgaivinti atmintyje tą pirmąją, gerokai suveltą, dieną, stengėsi prisiminti, kokiomis gatvėmis jų eita tada… Taip, iš mažojo kosmouosto jie pateko tiesiai į turgaus aikštę. Deinas nudundėjo laiptais žemyn. Gatvėse jam bent du kartus pasivaideno Rani, bet, perbėgęs į kitą pusę, vis įsitikindavo suklydęs. Sykį jis pasiklydo, sugaišo geras penkias minutes. Galų gale išpuolė į turgaus aikštę. Tulės krautuvėlė iš karto krito į akis — ji žaižaravo iš tolo.
Protekine pasileidęs per aikštę, Deinas staiga išvydo Rani. Ji gana lėtai yrėsi per apsipirkinėtojų minią. Buvo pasileidusi plaukus, akis paslėpusi po saulės akiniais, jai po kaklu kabojo Zedo dovanotasis auksinis pakabutis.
Deinas nuskubėjo moteriai priešais. Išvydusi jį artėjant, Rani sustojo palaukti. Veidas atrodė įtemptas, raukšlelės apie lūpas netikėtai išryškėjusios.
— Rani-ka, — sušniokštė Deinas, — kodėl nepalaukei manęs?
Ji neatsakė.
— Kas atsitiko? — sunerimo vyrukas.
Rani atsiduso ir įsikibo jam į parankę.
— Norėjau šnektelėti su Tule, — pasakė. — Tad ir nuėjau įjos krautuvėlę. Kai įėjau… — Moteris patylėjo. — Žinai, pažįstu Tulę jau aštuoneri metai. Maniau, kad mes — draugės. Taigi įėjau į krautuvėlę. Ji stovėjo už prekystalio, aptarnavo pirkėją. Ištariau jos vardą. Ji pavadino mane Domna Rani. Ir net nešyptelėjo man. Pastebėjau prie sienos prismeigtą popieriaus lapą, nuėjau pasižiūrėti, kas ten parašyta. Tai buvo skelbimas, maždaug: visi, norintieji pasirašyti peticiją, kad būtų paskelbtas referendumas dėl vergijos Sardonikso sektoriuje panaikinimo, kreipkitės į parduotuvės savininkę…
Deinas nesumojo, ką čia pasakius. Nutaisęs kuo neutralesnį balsą, paklausė:
— Tave tai nustebino?
Ir šiaip duslus Rani balsas, skausmo gniaužiamas, nuskambėjo šiurkščiai:
— Aš tik norėjau su ja pasikalbėti.
— Nejaugi vyleisi, kad buvusi vergė gali pritarti vergijai?
Jos pirštai įsikirto į Deino ranką.
— Nesu aš jau tokia beviltiška kvaiša! Bet vis tik nereikėjo jai kreiptis į mane „Domna Rani”. Ir dar aš maniau, kad Tulei užteks padorumo bent jau viešumoje laikytis neutraliai.
Deinas ištarė:
— Užjaučiu, kad ji tave taip nuliūdino.
— Aš visai neliūdžiu, man tik pikta! Pikta pačiai ant savęs. — Staigiu judesiu moteris atsismaukė saulės akinius ant viršugalvio.
— Aš baiminausi dėl to, kaip šio referendumo rezultatai paveiktų šios planetos ekonomiką, jei jie būtų palankūs Maiklui A-Rae. O dabar baiminuosi, kad jau nebesvarbu, kuri pusė laimės, o kuri pralaimės; pats problemos užaštrinimas išjudino tokius jausmus, kad Čabadas, šiaip ar taip, gali subyrėti į šipulius. Privalėjau tai numatyti.
Deinas net nustebo suvokęs, kad ji kalba visiškai rimtai.
— Rani, — tarė jis, — juk tu nesi atsakinga už visos planetos likimą.
Aplink juos urduliavo turgaus aikštės spalvos bei balsų kakofonija — tarsi vėtros sūkuriai apie uragano akį. Rani pažvelgė į Deiną. Buvo šiek tiek už jį žemesnė… Vilkėjo mėlynus marškinius ir mėlynas kelnes. Ant marškinių nugaros buvo išsiuvinėtas raudonas drakonas. Jos kaklo duobutėje blykčiojo auksinis pakabutis. Ji tarė:
— Tu klysti. Aš esu atsakinga.
Juodu patraukė per aikštę, lėtai braudamiesi tarp tankiais kupstais susimetusių turistų. Juk tai beprotybė, dingtelėjo Deinui.
Niekas negali užsikrauti atsakomybės už visą planetą, tai tik vaizduotės vaisius.
Ir vis dėlto tai ne pramanas, tuoj pat persigalvojo jis. Šita moteris, štai žingsniuojanti greta jo, turi pakankamai galios lemti sprendimus, nuo kurių priklausė ne tik šio, bet ir dar keturių sektoriaus pasaulių politika bei ekonomika.
Išgirdę už nugaros pratrūkusius riksmus, abu atsigręžė. Rani žingtelėjo triukšmo pusėn. Deinas, staiga prisiminęs savąsias asmens sargybinio pareigas, stvėrė ją už rankos.
— Neik ten, — tarstelėjo. — Ten nesaugu.
— Prašome pasitraukti! — nuaidėjo riksmas per stiprintuvą.
Per minią spėriai brovėsi trejetas Abanato policijos pareigūnų. Du iš jų buvo ginkluoti Federacijos tipo paralyžiuokliais.
Tarsi avių banda turistai plūstelėjo riksmų pusėn.
— Eime, nešdinamės iš čia, — tarstelėjo Deinas.
Jis tvirtai laikė Rani už rankos. Pardavėjai trypčiojo ant savo krautuvėlių slenksčio dairydamiesi po aikštę, keletas smalsiai lydėjo akimis du žmones, kryptingai judančius tolyn nuo sambrūzdžio. Deinas akylai dairėsi, bet taip ir nepastebėjo nė vieno, kuris įsispoksotų pernelyg ilgai.