Jis sukiojo rankose plonyčio popieriaus lapą. Tai buvo jo vergystės sutartis. Apačioje, laukelyje su Jago Šeimos antspaudu, kompiuteris tvarkingomis raudonomis raidėmis buvo išspausdinęs: PALEISTAS Į LAISVĘ. Greta — mėnuo ir diena. Rani įteikėjam laisvę.
Deinas suvedė į kompiuterį komandas: STATUSO PAKEITIMAS: GRĄŽINTI KREDITINĮ DISKĄ IR TAPATYBĖS PATVIRTINIMO DISKĄ. Kompiuteris pareikalavo įvesti vardą. Deinas surinko: DEINAS IKORO, ŽVAIGŽDŽIŲ KAPITONAS. Kompiuteris paprašė asmens kodo. Deinui teko nurašyti šį nuo nutrauktos sutarties. PELINAS NWC26R7P21-7669. Tada jis prispaudė nykštį prie vėsaus ekrano. Kompiuteris garsiai sudūzgė ir išspjovė jam du diskus: raudoną ir juodą. Deinas pirštais perbraukė jų paviršių, čiuopdamas iškilumus ir įdubas, bylojančius apie jo asmenį.
Jis patapšnojo tatuiruotę ant žasto.
— Kaip atsikratyti šito?
— Tam skirtas specialus gelis. Gausi jo ligoninėje.
— Tam nebėra laiko.
Jam surakino žandikaulį. Rani suvedė sutartį į kompiuterį. Ši bylojo maždaug štai ką (Rani turėjo išversti jam iš juridinės kalbos): už tam tikras paslaugas, konkrečiau — pagalbą, suteiktą iškilus problemai Jago Šeimos Tinkle, jis, Deinas Ikoro, Jago Šeimos pilotas-vergas, paleidžiamas į laisvę. Deinas dar netikėjo savo akimis. Nuskubėjo į savo kambarį vergų korpuse pasiimti batų. Surado juos po lova. Sustirusiais pirštais susivarstė raištelius. Dabar paimsiąs katerį, juo nuskrisiąs į Abanatą, o iš ten maršrutiniu luotu persikelsiąs į Tinklą… ne, tai neįmanoma. Sureagavusi į jo tatuiruotę, pašėls kaukti visa signalizacijos sistema, be to, net jei varytų katerį maksimaliu greičiu, sugaištų daugiau nei valandą, kol nusikapstytų iki Abanato. Tačiau koks nors sprendimas juk turi būti! Mąstyti Deinas nepajėgė, bet jam vis vien atrodė, kad juda didžiausiu įmanomu greičiu — kai tenka staigiai pašokti iš miego, tokia iliuzija apninka neretai. Deinas pažvelgė pro kambario langą. Mėnesienos nutvieksta pievelė mirguliavo kone taip pat ryškiai kaip galingų žibintų apšviestas skrydžio laukas. Deinas pliaukštelėjo sau per kaktą.
— Kvailys, — burbtelėjo.
Be jokios abejonės, nei kateris, nei luotas dabar negalėjo deramai jam pasitarnauti. Jam reikėjo žvaigždėlaivio.
Deinas pagalvojo apie „Užtrauktuką”. Jis ilgėjosi „Užtrauktuko”, tačiau šis liko palydove, o laiko nusigauti į palydovą prireiktų nemažiau nei nuskristi tiesiai į Tinklą. Vis dėlto jis gali puikiausiai apsieiti ir be „Užtrauktuko”. Jau žinojo, kur galima gauti laivą. Deinas užlėkė laiptais aukštyn. Rani žingsniais matavo kambarį — nusvirusiais pečiais, rankas susibrukusi į kišenes. Deinas puolė prie kompiuterio.
Jis paskambino į „Žaliąją Šokėją”. Ekrane suraibuliavo suvytęs Ember veidas. Deinas springdamas išbėrė:
— Klausyk, Ember. Ypatingas atvejis. Man reikia pasikalbėti su Žvaigždžių Kapitone Lamonika.
Ember gūžtelėjo pečiais.
— Jos čia nėra.
— Žinau. Bet tu žinai, kur ji — juk laiškus ji gauna per tave. Jei negali pasakyti man jos numerio, kad galėčiau paskambinti pats, tuomet pasiųsk ką nors, kad paprašytų jos tučtuojau paskambinti man.
— Jau beveik vidurnaktis…
— Velniai parautų, kuo puikiausiai žinau, kiek valandų! Pasakyk jai — skambino Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. Perduok jai šitą telefono numerį… — Jis padiktavo numerį.
Ember antakiai šoktelėjo iki pat plaukų linijos.
— Supratau, Žvaigždžių Kapitone, — pasakė ji ir išsijungė.
— Ką tu darai? — paklausė Rani.
— Ieškau paties greičiausio būdo nusigauti į Tinklą.
Lamonika paskambino. Iš garsiakalbio atsklido gargždus jos balsas, bet ekranas taip ir liko tamsus.
— Deinai, kas dedasi? Maniau, mes susitarėme.
— Atšaukta. Noriu pasiūlyti tau naują sutartį. Velniai griebtų, įjunk vaizdo ryšį, kad galėčiau tave matyti! — Dar akimirka — ir hiperė jau spigino į jį iš ekrano. Jos plaukai stovėjo piestu, ant veido — nė menkiausio blizgesio pėdsako. Deinas kyštelėjo rankas į kišenes ir išsitraukė du diskus. — Kreditinis diskas. Asmens tapatybės diskas. Aš laisvas. Tačiau tam, kad mano išlaisvinimas įsiteisėtų, dar privalau užšokti į Jago Šeimos Tinklą. Jei pametėtum, tau nubyrėtų tūkstantis kredų.
Joje susigrūmė godulys ir įtarumas — tai buvo aiškiai matyti veide. Hiperė suraukė antakius.
— Man nepatinka griebtis darbo strimgalviais.
— Ypatingas atvejis.
— Du tūkstančiai kredų.
Deinas dirstelėjo į Rani. Ši linktelėjo.
— Sutarta, — tarė jis.
— Kada tau reikia transporto?
— Tučtuojau. Per kiek laiko įveiktum kateriu šimtą kilometrų?
Ji išsišiepė.
— Paklausk ko nors sunkesnio.
— Pasimatysime, kai prisistatysi čionai.
Kaip jis ir numanė, kelyje ji užtruko dvidešimt minučių — penktadalį to laiko, kurį būtų sugaišęs jis, krapštydamasis solidžiu, judėti tik planetos sąlygomis pritaikytu kateriu. Pirmiausia Deinas išgirdo ūžesį, kur kas sodresnį už miesto katerio dūzgimą, o tik paskui pamatė ir patį katerį, tviskantį neperregimu korpusu mėnesienoje, krintantį iš naktinio dangaus lyg meteoritas. Kateris nusileido prie pat valdos vartų. Drakonkatės sujudo, pasirengusios pulti, tačiau iškart ir sustojo, paklusdamos Timito švilpimui — Rani buvo iš anksto perspėjusi jį neišleisti gyvūnų laukan. Lamonika iššoko iš katerio. Deinas ir Rani nuskubėjo jos pasitikti. Lamonika vilkėjo sidabrinės ir šviesiai violetinės spalvų kombinezoną.
— Labas vakarėlis, — pasisveikino ji.
— Domna Rani Jago — Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika.
Lamonika paprasčiausiai linktelėjo — jokių ceremonijų.
— Jei kam nors šautų į galvą manęs ieškoti, rastų be jokio vargo, — pareiškė ji. — Pakaktų paprasčiausiai sekti pavėjui.
— Niekas tavęs neieškos. Ar perkėlei „Lamiją”?
— Juk pažadėjau.
Deinas atsiduso.
— Tuomet tvarka. Kitaip tektų apsisukti ir nosies tiesumu lėkti atgal į Abanatą.
Rani paklausė:
— Ką darysite dabar?
— Keliausime tiesiai į Tinklą. Kai tik išsiaiškinsiu, kas ten dedasi, susisieksiu su Tamu Orionu. Persiusiu skambutį per Nusileidimo terminalo ryšių skyrių.
— Supratau. — Rani įsmeigė žvilgsnį į šviesiaplaukę Žvaigždžių Kapitonę. — Jūsų užmokestis jau pervestas, Žvaigždžių Kapitone Lamonika. Dabar jums lieka tik jį išleisti.
Lamonika atsakė:
— Dirbti su jumis — vienas malonumas, ponia.
Deinas tarstelėjo:
— Mes juk skubame, judinkimės.
Jis nebevaliojo tverti — norėjosi kuo greičiau dingti iš čia. Jam atrodė, kad kraujas tiesiog svilina gyslas. Rani žvelgė į jį, tarytum norėdama kažką pasakyti. Deinas palietė jos petį; ji uždėjo delną ant jo rankos. Švelnumas, apgailestavimas — Deinas nebeįstengė perprasti jausmų, šviesos greičiu blykčiojančių tarp jų.
Prasižiojęs jis sugebėjo pasakyti tik visiškai bereikšmę frazę:
— Viskas bus gerai, Rani-ka.
Ji nusišypsojo. Katerio durelės atsidarė. Įsikibusi lubose įtaisyto strypo, Lamonika įsisiūbavo ir klestelėjo į piloto krėslą. Deinas stryktelėjo jai iš paskos. Jis nusileido keleivio krėsle. Rani pamojavo. Kateris sudrebėjo ir šovė aukštyn.
„Lamijos” korpusas buvo alavo spalvos. Kai jie pradėjo leistis prie laivo, Deinas išvydo jį, blausiai švytintį žvaigždžių šviesoje. Lamonika buvo nutupdžiusi laivą idealiai, tarp dviejų kalvų dvidešimt penkių kilometrų atstumu nuo Jago Šeimos valdos.