Vos įlipusi į laivą, Lamonika sėdo į piloto krėslą. Deinas įsitaisė navigatoriaus vietoje. Įvykiai ritosi vienas paskui kitą pernelyg greitai; Deinas prisivertė apsiraminti — nagi, sulėtink apsukas, atsipalaiduok, kvėpuok, po galais. Pirštų galiukais jis palietė valdymo pultą. Jam norėjosi įsižnybti, kad įsitikintų, jog bent jau jis pats yra tikras.
Lamonika paskubomis kibo į priešstartines įrenginių tikrinimo procedūras.
— Gal paaiškinsi, kas čia dedasi? — paklausė ji. — Ar tikėtina, kad mane sulaikys?
— Ne. Rani apskambino pusę pasaulio. Tau — pirmenybinis ryšys su kosmouosto ryšių skyriumi, be to, galėsi drąsiai leistis Abanato Nusileidimo terminale.
— Taigi skrendame į Tinklą. Ten mūsų laukia?
— Ne. Kaip tik todėl mes ten ir skrendame. Niekas negali su jais susisiekti, jie neatsako jokia linija. Maždaug prieš valandą jie pasiuntė nelaimės signalą navigatorių kodu, bet signalas nutrūko.
— Vadinasi, ten kažko esama.
— Ten Tinklo viršininkas, vyriausioji navigatorė ir keleivė.
— O ką reikės nuveikti mums?
— Mums — nieko. Tau tereikia nugabenti mane iki Tinklo, o aš lįsiu vidun pasižiūrėti, kas ten vyksta. Palydove jau laukia ryšių remonto brigada. Jei duosiu tau ženklą, iškviesi juos.
— Tvarkelė. Jungiu normalios erdvės variklį, — tarė Lamonika.
Laivas sudrebėjo. Deinas užsimerkė. Erdvią apskritą kabiną užtvindė ūžesys — pusiau girdimas, pusiau juntamas pačiomis kaulų smegenimis. Kaipmat išaugo slėgis. Deinas suglebo stangriame krėsle. Toli gražu nesijautė nepatogiai: jam teko patirti tai tokią daugybę kartų, kad kūnas prisitaikė tarsi savaime, nė nemėgindamas priešintis prislėgusiam svoriui, laukdamas, kol šis atlėgs… Jis ir atlėgo. Deinas vėl ėmė kvėpuoti įprastu ritmu, atsimerkė. Priešais jį įtaisytame išorinio vaizdo ekrane jis išvydo pampstančią tamsą, vos vos atmieštą rauzganu švytėjimu — Deinas žinojo, kad švyti ne kas kita, o įkaitęs pačios „Lamijos” išorinis korpusas. Pašvaistė netrukus išblėso. Sparčiai besiplečiančiame prieš akis planetos paviršiuje jis aiškiai įžvelgė vieną didelį šviesos lopinėlį ir dar tris mažus švytinčius taškus. O paskui, kaip tai nutikdavo visuomet, vaizdas staiga apsivertė, išsipūtusi planeta ėmė trauktis. Ekrane pasirodė ir planetos briauna — vis labiau išsiriečiantis, vis ryškesne šviesa spinduliuojantis lankas. „Lamija” skriejo iš šešėlio į saulę. Deinas ištiesė ranką įjungti ekrano aptemdymą — instinktyvus, įgūdžio padiktuotas judesys.
— Ei! — tarstelėjo Lamonika.
Deinas pažvelgė į ją, ir tik dabar susizgribo, kad verkia, pats to nejusdamas. Akys perštėjo, užgulė nosį. Lamonika padavė jam rankšluostį, jis nusišluostė šlapią nuo ašarų veidą. Atsistojo, nuėjo įsipilti vandens, išmaukė visą puodelį. Ėjo kiek pasišokinėdamas — Lamonika laive buvo nustačiusi dviejų trečdalių g traukos jėgą. Ekranas dabar jau buvo užtemęs, jo centre buvo matyti tik palydovo pjautuvas; jie vis dar skriejo ta pačia kryptimi, bet Lamonika perjungė į vaizdo ekraną kitos kameros rodmenis.
— Ačiū, — tarstelėjo Deinas, vėl nutūpdamas krėsle.
Lamonika neatitraukė žvilgsnio nuo prietaisų.
— Išgyvenai nelabai kokį metą?
— Esu matęs ir geresnių laikų.
— Jau viskas baigta, — ištarė ji.
— Aha. — Jis suleido pirštus į elastingą krėslo putplastį. — Jau greičiau saulė užšals, — tarė, — nei aš dar kartą grįšiu į Sardonikso sektorių.
Ji atsakė:
— Neskubėk taip kalbėti — kol kas dar tebesi Sardonikso sektoriuje.
Jos žodžiai nusmelkė aštriu skausmu lyg druska, užberta ant žaizdos. Jis pats jau gali palikti Sardonikso sektorių toli už nugaros, bet šis niekada nebepaliks jo. Deinas suvokė, kad visas patirtas skausmas ir bejėgiškumas tūno amžiams giliai įsigraužęs kažkur smegenų kamputyje.
— Paaiškink man šį tą, — paprašė Lamonika.
— Ką paaiškinti?
— Kai mudu susitikome bare, tu buvai vergas. O šiąnakt paskambini man — jau laisvas.
— Šita kelionė į Tinklą ir yra mokestis už laisvę.
— Tai įrašyta sutartyje? — paklausė Lamonika.
— Taip, žinoma.
— O aš štai galvoju… — Ji smiliumi braižė apskritimus ant krėslo ranktūrio. — Bet kokia vergystės sutartis galioja tik Sardonikso sektoriuje — ir nebegalioja už jo ribų, tiesa?
— Taip. — Deino gerklės raumenys įsitempė.
— Ką tuomet mes čia veikiame? — burbtelėjo ji. — Tik tark žodį — ir aš pakeičiu „Lamijos” trajektoriją, prazvimbiame pro šitą didelį sidabrinį kalėjimą ir neriame į Šuolį. Dvi savaitės hipererdvėje — ir nusileidžiame Nekse. Ir tada jau niekada nebeišgirsi Jago pavardės.
Deinas užsižiūrėjo į palydovą. Jam atrodė, kad jau įžiūri ir Tinklą — sidabru tviskančią kibirkštį dėmėto palydovo paviršiaus fone. Deinas įsivaizdavo, kaip staiga pasikeičia vaizdas ekrane: pirmiausia tvyksteli visomis vaivorykštės spalvomis, o paskui jį užlieja beribė hipererdvės juoduma… Juk „Lamija” — Tori Lamonikos laivas. Kursą renkasi ji, ji už viską atsako… O jam tereikia ištarti vieną žodį: taip.
Tačiau Rani Jago žinos, kad jis sulaužė pažadą — kad nesilaikė sutarties. Ir Tori Lamonika tai žinos. Žinos ir jis pats. O juk būtų neįtikėtinai ironiška, mąstė jis, jeigu ištrukčiau iš Sardonikso sektoriaus, susimokėjęs už tai Zedo Jago „išgelbėjimu” iš Tinklo. Pažvelgus iš tos pusės, visas šis žygis ėmė atrodyti kaip koks milžiniškas gauruotas pokštas — Visatos, o gal lemties kosminio ir komiško teisingumo supratimo išraiška.
Visatai nėmaž nerūpėjo nei Deino Ikoro skausmas, nei prisiminimai, nuo kurių kaklo raumenys susivydavo it virvės, perdžiūvusią gerklę užkimšdavo vatos gumulas, o skrandį imdavo gniaužyti spazmai.
— Ne, negaliu, — tarė jis.
Lamonika tik mostelėjo ranka.
— Tavo valia.
Jiems artėjant prie žvaigždėlaivio, Deinas iš kišenės išsitraukė kompiuterinį kubelį su duomenimis ir kyštelėjo jį Lamonikai po nosimi. Ji dūrė pirštu į kompiuterio konsolę.
— Užsiimk pats.
Deinas ėmė rankose vartalioti kubelį (mėlyną, trijų centimetrų ilgio briauna), kol aptiko plokštumą su mažyliuku vaizdiniu — apčiuopiamu simboliu. Jis surado tokį pat simbolį konsolėje. Kitas simbolis ženklino slankiojančią plokštelę. Deinas stumtelėjo ją į šalį, įdėjo į atsivėrusią angą kubelį, atsukęs plokštuma su simboliu į priekį, vėl užstūmė plokštelę. Kaip ir buvo žadėjusi Rani, kubelyje buvo visi Tinklo planai.
— Nagi, pažiūrėkime, — tarstelėjo Lamonika.
Deinas suvedė nurodymus į kompiuterį. Ekrane sumirgėjo diagramos.
Lamonika ištarė:
— O tasai kubelis vertas viso lobio.
Deinas nusišypsojo.
— Perrašyti jo neįmanoma, be to, jis užprogramuotas automatiškai išsitrinti.
— Kaip gaila.
Atsilošęs krėsle Deinas ėmėsi nagrinėti diagramas. Nepaisant sudėtingos struktūros, persipynusių koridorių, kamerų, sandėliavimo patalpų, vis dėlto milžiniškame Tinklo žiede buvo ir atpažįstamų detalių. Hipererdvinis variklis ir laivo kompiuteris buvo įkurdinti vidinėje žiedo dalyje. Išorinėje briaunoje lygiais tarpais įrengtos šliuzo kameros. Tiltelis drauge su išorinio vaizdo langais šiuo metu atsidūrė toje pusėje, kurią Deinas sąlygiškai (ir laikinai) pavadino „atsisukusia į Čabadą”. Reaktyvinių variklių tūtos puošė priešingą žiedo „pusę”. Dėl tų atsikišusių ataugų ratas, bent jau diagramoje, atrodė kiek kreivašonis. Deinas susimąstė, kodėl Izobelei Jago šovė į galvą statyti laivą-kalėjimą toro formos; juk sferą būtų buvę lengviau sukonstruoti, be to, rutulio formos laivas kur kas efektyvesnis skrendant kosminėje erdvėje. Visas milžiniškas riestainis buvo išvarpytas koridorių. Deinas paprašė padidinti ekrane laivo dalį, kurioje buvo tiltelis. Kompiuteris tučtuojau pakluso. Planai buvo labai smulkūs, su aprašais ir ženklinimais spalviniu kodu. Rani iš tikrųjų davė jam visą informaciją, kiek jos turėjo pati.