Deinas svarstė, kurioje laivo vietoje galėjo kilti pavojus, koks jis ir kiek laiko jis pats gali skirti gedimo paieškoms. Jis tarė:
— Patikrinkime, ar pavyks su jais susisiekti.
— Teisingai.
Lamonikos pirštai perbėgo klavišais. Jeigu Tinklo kompiuterinis ryšys veikia, pranešimą jis turėtų priimti ir atsakyti į jį automatiškai.
Atsakymo jie taip ir nesulaukė.
— Mėginsiu paskambinti, — tarė Lamonika.
Pilotė siektelėjo radijo siųstuvo mygtuko, bet Deinas pastvėrė ją už rankos.
— Ne. Palauk.
— Kodėl?
— Palydove įkurdinta bazė bando susisiekti su jais nuo pat tos akimirkos, kai gavo nelaimės signalą. Tad į bazę ir skambink.
Lamonika paskambino.
— Nusileidimo terminalo ryšių skyriui — čia „Lamija”, kalba Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika. Girdite mane?
— „Lamija”, jus girdime.
— Kas girdėti iš Sardonikso Tinklo?
— Ničnieko, Žvaigždžių Kapitone. Norite, kad ir toliau bandytume juos prisišaukti?
— Taip, — įsiterpė Deinas. — Bandykite be perstojo.
— Supratome. Ketinate prisijungti?
— Taip. Pamėginsiu patekti vidun.
— Sėkmės jums, „Lamija” ir kapitonai.
Tinklas buvo jau visai čia pat. Lamonika paklausė:
— Pro kurią skylę ketini lįsti vidun, Deinai? Mes jau įskriejome į Tinklo orbitą.
Deinas susiraukė. Žvilgsniu tyrinėjo projekcijas kompiuterio ekrane. Jeigu kažkas išklibo pačioje variklio šerdyje, tuomet, mėgindamas įeiti į laivą per šliuzą, esantį arčiausiai kompiuterio, jis tik sugaištų nemaža laiko.
— Kažkas bandė pasiųsti nelaimės signalą, — tarė jis, tapšnodamas ekrano plastiką. — Galbūt ir dabar vis dar bando. Prisijunk prie ketvirtosios angos. Juk reikia nuo kažko pradėti. Tad kodėl nepradėjus nuo tiltelio?
Išorinio vaizdo ekrane milžiniškas ratas jau nebeatrodė lygus. Sidabriniame jo korpuse margavo gumburai, skaidulos, statramsčiai.
Lamonika pakreipė krėslų atlošus.
— Mažinu greitį, — pranešė.
Vėl padidėjo slėgis. „Lamija” uždainavo, ištįsusią uodegą su varikliais sukdama kelionės tikslo pusėn, o į išorinio vaizdo ekraną vėl atplaukė rudomis, baltomis bei mėlynomis dėmėmis marguojantis pasaulis, kurį jie ką tik paliko.
Dvidešimtas skyrius
Ruošdamasis perlipti į Tinklą, Deinas apsivilko skafandrą.
Dauguma skafandrų būdavo ryškiaspalviai — dėl tos pačios priežasties, dėl kurios alpinistai kopdami į kalnus naudojasi skaisčiai oranžine, šviesą atspindinčia, įranga. Lamonikos skafandrai — be savojo, ji gabenosi dar keturis atsarginius — buvo išmarginti kaštoninėmis ir sidabrinėmis juostomis. Skafandras buvo vientisas: nuo viršugalvio iki tarpkojo ir iki kulnų; jame buvo įmontuota oro tiekimo ir drėgmės išgarinimo sistema. Šitoks skafandras buvo pritaikytas didžiulio slėgio sąlygoms, taip pat galėjo atlaikyti temperatūros svyravimo kraštutinumus nuo itin didelio karščio iki itin didelio šalčio. Tačiau juo vilkėti neįmanoma ilgesnį laiką: kartą apsivilkęs, nebegalėjai nei šlapintis, nei tuštintis, nei valgyti.
Lanksčiam „Lamijos” šliuzui taip ir nepavyko prisitvirtinti prie ketvirtosios angos. Deinas pats nuplaukė iki liuko ir sutvirtino jungtis rankomis. Kai į šliuzą ėmė veržtis oras, atsirado traukos jėga, lanksčios šliuzo sienos sukietėjo.
Išorinės Tinklo šliuzo kameros durys buvo užstrigusios. Deinui teko grįžti atgal į „Lamiją”.
— Man prireiks įrankių.
Tori mostelėjo į spintelę su įrankiais; Deinas prisirinko jų visą glėbį, tarp jų — ir pjaunamąjį lazerį, viską susikabino ant įmagnetinto skafandro diržo. Įrankiai nebuvo labai sunkūs. Išorinis oro matuoklis, atrodė, veikia ar bent jau bylojo, kad vidiniame šliuze oro esama. Deinas ėmėsi išorinio liuko. Kad ir kas pasirūpino sugadinti užraktą, akivaizdžiai darbavosi paskubomis. Gana greitai duris pavyko atplėšti. Pačioje šliuzo kameroje oro iš tiesų buvo. O vidines duris, laimė, sugadinti buvo jau kur kas kebliau, tad tasai, kuris čia siautėjo, nė nesivargino mėginti. Patekęs vidun, Deinas jas uždarė, bet, prieš leisdamasis toliau, užsitikrino, kad išorinis liukas liktų atviras.
— Aš viduje, — ištarė jis į skafandro mikrofoną.
— Supratau, Deinai. Jeigu ko prireiktų — rėk.
— Gali neabejoti — išgirsi, — atsakė jis.
Deinas įžengė į Tinklą. Traukos jėga čia buvo normali. Jis stovėjo paprasčiausiame koridoriuje baltai dažytomis sienomis. Mintyse peržvelgęs tiltelio planą, prisimindamas surašytas nuorodas, jis susigaudę atsidūręs ketvirtajame skersiniame koridoriuje: į tiltelį turėjo nuvesti pirmas koridorius, atsišakojantis į kairę nuo šio. Tinkle viešpatavo visiška tyla. Deinas prisiminė savo pirmąjį įspūdį, kai Tinklo koridoriuose pasijuto tarsi žingsniuojąs begaline vienplokštume Miobijaus juosta ar milžinišku treniruoklių salės bėgtakiu. Tačiau dabar jam vaidenosi, kad Tinklas yra gyva esybė, jaučianti, kaip kažkoks įsibrovėlis šmirinėja jos viduriuose — didžiulis, mąstantis metalo ir plastiko kirminas. Nors aklinai uždaryti nepralaidžiame skafandre, sprando plaukeliai vis vien sugebėjo atsistoti piestu.
Patyliukais išplūdęs pernelyg įsismarkavusią vaizduotę, Deinas spirtelėjo sieną ir patraukė pirmyn.
Pasiekęs tiltelio angą, jis sustojo išplėtęs akis ir ištempęs ausis. Milžiniškuose, visą patalpą aprėpiančiuose apžvalgos ekranuose ničnieko nebuvo matyti. Juos dengė apsauginės širmos, kameros buvo išjungtos. Tiltelis buvo tik didžiulė valdymo patalpa, grūste prigrūsta kompiuterių terminalų, ekranų, plokščių, mygtukų, ciferblatų, matuoklių, be to, stovėjo piloto ir navigatoriaus krėslai. Patalpa buvo išlenkta. Deinas patraukė prie ryšio įrangos. Tačiau kai iki jos liko kokie trys metrai, jis išvydo tai, ką iki tol jam užstojo pertvaros. Ant grindų tysojo masyvus skelietės Džo kūnas. Ji vilkėjo mėlynos bei sidabro spalvų uniformą su Jago Šeimos simboliu „J” ant peties. Deinas pamėgino navigatorę apversti, bet darbelis pasirodė ne iš lengvųjų. Jo manymu, gyva ji galėjo sverti kokius šimtą trisdešimt kilogramų, tačiau suglebusio, negyvo kūno svoris išaugo, regis, iki visos tonos. Stangrus it guma, atsipalaidavęs kūnas nepasidavė; galiausiai Deinui pavyko paristi ją ant šono — ir tada jis išvydo, kas pražudė skelietę. Po kairiąja pažastimi žiojėjo keistos formos skylė: horizontali, maždaug penkiolikos centimetrų ilgio ir dviejų — pločio; perrėžta buvo tiksliai tarsi chirurgo skalpeliu. Kažin ar žaizda gili? — pagalvojo Deinas. Šiaip ar taip — pakankamai gili, kad kliudytų kokį nors gyvybiškai svarbų organą: širdį, o gal plaučius. Kaip kažin ką — perrėžta lazerio spinduliu. Deinas ėmė svarstyti, ar nevertėtų grįžti į „Lamiją” pasiimti lazerinio pistoleto ar bent paralyžiuoklio. Iki šiol jis galvojo tik apie kokį nors mechaninį gedimą — apie žmogaus keliamą pavojų net nesusimąstė.
Atsisagstęs skafandrą, Deinas praskleidė jį ir užsimetė viršutinę drabužio dalį už nugaros tarsi gobtuvą. Dabar jam gali praversti visi pojūčiai, o skafandras slopino skonį ir uoslę, nors svarbiausi pojūčiai: regėjimas, klausa ir pusiausvyros jausmas — likdavo nepakitę. Dabar jis jau iš tikrųjų užuodė tai, ką jam įkyriai piršo vaizduotė: išmatų ir mirties tvaiką. Deinas išsitiesė. Adrenalino pliūpsnis privertė širdį plakti sparčiau. Jam trūks plyš reikėjo surasti Zedą Jago. Žvaigždžių Kapitonas žingtelėjo kompiuterių link, bet vėl sustojo. Net jeigu laivo interkomo ryšys vis dar veikė — visai galėjo būti ir taip, kad nebeveikė, — Deinas vis vien negalėtų juo pasinaudoti: juk nepradėsi skelbtis esąs čia, kai po laivą laisvas blaškosi kažkas, ginkluotas lazeriniu šautuvu.