Sukiodamasis po pertvarų labirintą atgal įėjimo link, Deinas vos neišsitiesė kaip ilgas, užkliuvęs už kojų.
Tai buvo Zedas: susmukęs krėsle atlošta galva ir užmerktomis akimis, kvėpavo giliai ir lygiai. Akivaizdu: be sąmonės, bet ne sužalotas, tik apkvaitęs. Atsipalaidavus veido raumenims, bruožai atrodė dar stambesni. Didelės rankos bejėgiškai kadaravo, kone siekdamos grindis. Vadinasi, tasai kažkas ginkluotas ne tik lazeriniu šautuvu, bet dar ir paralyžiuokliu. Deinas atsiklaupė ir užsivertė Zedo kūną ant nugaros. Kai trūktelėjo už maskatuojančių rankų, Zedas krustelėjo ir kažką suniurnėjo. Deinas vos nenudrėbė jo žemėn. Tačiau Tinklo šeimininkas taip ir neatsigaivelėjo. Deinas bandė įspėti, kiek šis sveria. Aštuoniasdešimt kilogramų? Aštuoniasdešimt penkis? Sunkus kaip akmuo. Žvaigždžių Kapitonas įtempė pilvo raumenis ir ištiesė kojas, gremėzdišką nešulį persimetęs per petį.
Staiga prabilo ledinis balsas:
— Padėk jį atgal.
Deinas pasuko galvą. Būdamas šitaip susilenkęs, vien pasukęs galvą jis ne kažin ką tepamatė. Vis dėlto išvydo moterį blyškiai žalsvu kombinezonu, rusvais plaukais ir rudomis akimis; lazerinis šautuvas dešiniojoje jos rankoje buvo nukreiptas tiesiai į jį… Deinas paleido Zedą — nuslydęs jam nuo peties, šis šlumštelėjo atgal į piloto krėslą. Tada Deinas lėtai išsitiesė, rankas laikydamas išskėstas, delnais aukštyn.
— Pasitrauk nuo jo.
Šautuvas kryptelėjo per centimetrą į kairę. Deinas žengė žingsnį ton pusėn. Dabar jis atsidūrė atviroje erdvėje, tiesiog priešais šautuvo vamzdį; tarp jų nebuvo jokios kėdės ar pertvaros, už kurios galėtų šmurkštelėti. Deinui maudė nugarą, norėjosi ir šlapintis.
— Kurį pričiupai pirmą? — paklausė jis.
— Zedą, — atsakė Dariena. — Skelietė spėjo nuspausti pavojaus signalo mygtuką. Negalėjau rizikuoti apšaudydama ją paralyžiuojančiais užtaisais — ko gero, nebūtų suveikę. Skeliečių organizmas į kvaišalus reaguoja kitaip nei kitų žmonių. Teko ją nužudyti.
— Kodėl?
— Todėl, kad ji būtų sutrukdžiusi man atlikti užduotį. Kokiais čia padargais tu apsikarstęs skafandrą?
— Tai įrankiai šliuzui atidaryti.
— Nusiimk juos. Mesk žemėn.
Deinas pakluso. Vieną po kito svaidė įnagius žemėn net nesivargindamas pasižiūrėti, kur nukris, bet, mesdamas pjaunamąjį lazerį, pasirūpino, kad šis atsidurtų per du trečdalius metro nuo jo pėdos.
Darienos ranka nėmaž neatsipalaidavo.
— O kokia ta tavo užduotis? — paklausė jis: ir iš tiesų norėdamas sužinoti, ir siekdamas priversti ją kalbėti, kad šitaip laimėtų bent trupučiuką laiko pagalvoti. Ji nesusigaudė, kas yra pjaunamasis lazeris — labai gerai. Tačiau savo šautuvu per pusę perpjautų Deiną anksčiau, nei jis spėtų pasičiupti įnagį.
— Sunaikinti Jago Šeimos Tinklą.
Dariena atsirėmė į pertvarą.
— Kaip tu ketini tai padaryti?
— Juk aš — kompiuterių technikė, — atsakė ji. — Tai — ne pramanas. Sugaišau ištisas dvi valandas, kol užprogramavau šitą siaubūną, kad pats išlakstytų į druzgus.
— O kas tu iš tikrųjų?
Ji nusišypsojo.
— Policininkė. — Moters balsas vis dar skambėjo visai kaip Rani.
Deinas nepatikliai prunkštelėjo.
— Nuo kada policininkai šmirinėja naikindami sektoriaus nuosavybę?
Jos akys tvykstelėjo pykčiu.
— Ir tai tu šitaip sakai? Juk pats buvai čia įkalintas! Juk tai valdžios ir blogio simbolis, jis tarnauja pasišlykštėtinam verslui, jis skirtas tik tam, kad be paliovos augtų vergvaldžių šeimos pelnai — pati jo egzistencija nesuderinama su bet kokiu padorumu! — Sekundės dalelytei Dariena nukreipė žvilgsnį į paralyžiuokliu apkvaitintą vyriškį.
Deinas tarė:
— Tinklas neblogesnis už bet kurį kitą kalėjimą.
— Nė vienas kitas kalėjimas nėra asmeninė Zedo Jago žaidimų aikštelė.
Deinas krustelėjo ir pasislinko per centimetrą arčiau pjaunamojo lazerio.
— O aš maniau, kad tu jį myli.
— Tu ir turėjai taip manyti. Ir jis — taip pat. Aš jo nemylėjau, aš su juo dulkinausi. O tai visai kas kita.
— Ar tavo plaukai tikrai tokios spalvos?
Ji nusijuokė.
— Žinoma, ne. Nors ne taipjau smarkiai ir skiriasi. Ne tokios spalvos ir mano oda, o ir balsas ne toks kimus. Siek tiek užtrunka, kol nublunka dažai ir išsivadėja kitos specialios išvaizdos pakeitimo priemonės. Aš esu ginklas, Žvaigždžių Kapitone. Aš kilusi iš Kerėtojo ir dirbau kompiuterių technike Federacijos būstinėje, kol mane atrinko, paruošė ir nutaikė į Zedą Jago.
— Nutaikė?.. Kas nutaikė?
— Tai Maiklo sumanymas. Jis mąstė šitaip: jei nori sutraukyti visą grandinę, pirmiausia nutrauk stipriausią jos grandį. Po to silpnesnės subyrės pačios. Vergų prekybos grandinėje stipriausia grandis yra Rani Jago, o būdas ją palaužti — visiems laikams atimti Zedą. Iš pradžių ketinta šiam darbui pasiųsti vyrą, bet psichologai nusprendė, kad vyrui tokia užduotis pernelyg pavojinga. Zedas kankina vyrus, tačiau moters jis niekada nėra nė pirštu palietęs. Be jokios abejonės, vyras irgi būtų buvęs labai panašus į Rani Jago.
— Argi nebūtų pakakę jį nužudyti?
— Šitaip nieko nebūtume pešę. Apsvarstėme ir tokį variantą, bet psichologai nutarė, kad tokiu atveju Rani Jago liktų tik dar tvirčiau pasiryžusi išlaikyti vergovinę sistemą veikiančią. — Deinas pasislinko dar per du centimetrus arčiau pjaunamojo lazerio.
— O jeigu būtume nugalabiję ją, tuomet visa Šeimos valdžia būtų atitekusi jam, o jis — dar blogiau nei ji, ar nemanai taip? — Deinui neliko nieko kita, tik sutikti. — Be to, žudyti — nedora.
— Kaip gaila, — atsakė Deinas. — Jeigu ne šitokia moralinė nuostata, būtumėte galėję nužudyti juos abu.
— Tavo tiesa, — akivaizdžiai apgailestaudama sutiko ji. Jos akys susiaurėjo. — Bet jeigu tu taip manai, kodėl tuomet esi čia?
— Rani Jago atsiuntė mane išsiaiškinti, kas atsitiko.
— Štai kaip. Vadinasi, tu — vis dar vergas. — Ji dirstelėjo į sieną jam už galvos. — Šita kosminė stotis išlakstys į šipulius po dvidešimt penkių minučių, — pasakė. — Aš tučtuojau nešdinuosi iš čia luotu. Nori drauge? Tave aš pasiimčiau. Apie kokią nors tavo ištikimybę Jago padermei negali būti nė kalbos.
Deinas dirstelėjo į Zedą, kuris vis dar paslikas tebetysojo krėsle. Neatrodė, kad būtų bent sukrutėjęs. Tačiau jo skruostai jau mažumėlę raustelėjo.
— O ką darysime su juo?
— Jis ramiai gali pasilikti čia. — Darienos Riis balsas skambėjo nepaprastai šaltai. — Kai Tinklas sprogs, kartu susprogs ir jis.
— Ir tau bus visiškai vis vien? Tu ničnieko jam nejauti? — Vos paklausęs Deinas pats nusistebėjo: o kodėl man knieti tai sužinoti? — Juk jis mylėjo tave.
— Ne! — atrėžė Dariena ir kairiąja ranka nusibraukė nuo kaktos plaukus. — Štai skelietės man tikrai gaila. Visiškai nenorėjau jos žudyti. Bet jis… — Policininkė gerai sekundei sulaikė žvilgsnį prie Zedo, ir tik tada vėl įsmeigė akis į Deiną. — Jis manęs nemylėjo. Jis mylėjo tik įvaizdį — mylėjo savo seserį manyje.