— Argi ne kaip tik šito jūs ir siekėte? Jeigu jau specialiai pakeitėte tavo išvaizdą taip, kad beveik niekuo nesiskirtum nuo Rani…
— Taip. Kaip tik šito mes ir siekėme. Kerėtojo laboratorijose įmanoma pasiekti išties stulbinančių rezultatų, ar ne? — Ji vėl prašneko ankstesne, pedantiška, intonacija. Truputį pakreipė į šoną galvą. — Beje, suveikė tobulai. Net nuostabu, kaip lengva buvo juo manipuliuoti.
Deinui netilpo galvoj, kokios reikia narsos, kad ryžtumeis paversti Zedą Jago seksualiniu įrankiu. Vien nuo minties apie tai, kad kažkas gali savo noru dalytis patalu su žmogumi — visiems žinomu praktikuojančiu sadistu, jam pašiurpo oda ir nudiegė tarpukojį.
— Na kaip? — paklausė Dariena. — Eini su manimi ar ne?
Deinas nusišypsojo.
— Ar turiu iš ko rinktis? — paklausė. — Mirti kažkaip dar nesinori.
Kažin kada ji susipras paklausti, kaip jis pats atsidūrė Tinkle? Galbūt pavyktų vožtelėti jai per galvą taip, kad išsijungtų, tada nunešti į „Lamiją”, pernešti į „Lamiją” Zedą ir pasipustyti padus — ir viską suskubti per dvidešimt minučių?.. Deinas išgirdo tyliai dūzgiantį vidinį balselį: velniai nematė Zedo. Palik jį. Perspėk Tori ir nešk kudašių iš čia. Jeigu jau reikia ką nors išgelbėti, gelbėk tą farę…
O kodėl? — paklausė jis pats savęs. Iš kur tokia šiurpi jos neapykanta — Jago Šeimai, Tinklui, Zedui? Jos neapykantą įskėlė ir įpūtė iki gaisro liepsnos ne kas kitas — Maiklas A-Rae. Kažin kokios priežastys sukėlė šitokius jausmus jam pačiam? Dariena Riis nepasakytų j am to, net jei ir žinotų, bet Deinas smarkiai abejojo, ar ji tai žino…
Staiga iš skafandro garsiakalbio atsklido labai aiškus Tori Lamonikos balsas:
— Deinai, ar tu ten dar gyvas?
Darienos šautuvas kryptelėjo. Deinas šoko ant jos, stvėrė už riešo ir prispaudė prie pertvaros. Policininkė nepasidavė, priešinosi kaip pašėlusi. Pasilenkęs prie pat jos ausies, Deinas suriko:
— Tai tik…
Taip ir neužbaigė — aiktelėjo ir atšlijo, vos nepaleisdamas Darienos rankos, kai ji alkūne nusitaikė tiesiai jam į gerklę.
— Ak tu, šunsnuki!
— Paklausyk, — sušniokštė Žvaigždžių Kapitonas, mėgindamas prisispausti prie jos.
Ji žingtelėjo atatupsta ir vos nenunešė jam galvos spyriu iš šono. Deinas dryktelėjo atbulas ir vos nepargriuvo. Ji spyrė dar kartą. Dievulėliau, tai bent mitrumas moteriškės! Tori kažką kaukė skafandro radijo ryšiu. Deinas vėl šoko pirmyn, sugniaužė Darienos riešą. Staiga šioji liovėsi priešintis, dešinioji ranka suglebo. Deinas išgirdo dunkstelėjimą, tarsi kas būtų nukritęs. Ūmai kairioji Darienos ranka švystelėjo aukštyn su kumštyje sugniaužtu lazeriniu šautuvu, tačiau taikėsi ji ne į Deiną, o į patalpos gilumą. Deinas akies kraštu pastebėjo, kad Zedas jau nusiritęs ant grindų. Ir taikosi pjaunamuoju lazeriu. Deinas stačia galva nėrė į šalį. Tvykstelėjo šviesos spinduliai, ir Dariena susmuko. Zedas Jago suklykė nesavu balsu, visas jo kūnas skausmingai išsirietė, galva loštelėjo. Kvėpavo jis triukšmingai, godžiais gurkšniais gaudydamas orą: ach-achach, ach-achach.
— Užsičiaupk kokiai minutei! — užriko Deinas į skafandro mikrofoną.
Tori užsičiaupė. Deinas sverdėdamas atsistojo ir pasitrynė kelį, kuriuo rėžėsi į grindis. Jis nušlubavo prie Zedo. Tinklo šeimininkas kilstelėjo galvą, ir Deinas nejučia skausmingai nugurkė seilę. Lazerio spindulys kliudė ištiestas Zedo rankas. Plaštakos virto pajuodusiomis, apanglėjusiomis letenomis, šiurpiais padargais, primenančiais apdegusius skeleto kaulus. Skaudėti turėjo neįtikėtinai. Deinui netilpo galvoj, kaip Zedas sugebėjo neprarasti sąmonės.
Jis atsiklaupė.
— Zedai, girdi mane?
Gintarinės akys plykstelėjo tiesiai jam į akis. Zedas sukriokė:
— Nešdinkis.
— Čia pat yra laivas, — kliūvančiu liežuviu išspaudė Deinas.
Zedo veidą perkreipė konvulsija.
— Ne.
— Velniai griebtų, šitas laivas po penkiolikos minučių sprogs! Tori Lamonika su „Lamija” laukia prie ketvirtosios angos. Nagi… Nunešiu tave ten.
— Ne.
— Nori čia ir nusibaigti?
Zedo veidas vėl sutrūkčiojo, bet ne iš skausmo; jo lūpas perkreipė šiurpi, groteskiška šypsena.
— Taip.
Jis žvelgė Deinui per petį — į pasliką Darienos kūną.
— Tu beprotis, — rėžė Deinas. — Rani atsiuntė mane tavęs iš čia ištraukti, ir aš ketinu padaryti tai, net jei tektų pykštelėti į tave Darienos paralyžiuokliu ir vilkti ant pečių!
Įniršio apakintas Zedas nė pats nepajuto, kaip tiestelėjo ranką jo link. Ir tuoj pat susirietė kūkčiodamas iš skausmo. Jo veidas persikreipė. Deinas stebėjo jį, neįstengdamas nukreipti žvilgsnio. Prakaitas sruvo upeliais, skafandras nebeįstengė susidoroti su drėgmės pertekliumi. Vidinis balsas, kuždėjęs jam kiek anksčiau, prabilo vėclass="underline" tai jam atlygis, ir jis teisingas. Gal užmiršai, ką jis padarė tau?
Tačiau prakaitas vis vien sruvo Deino šonais lyg uolas skalaujantis vanduo; jam teko be paliovos ryti seiles.
Kol nespėjo persigalvoti, jis pašoko ir nuskubėjo prie Darienos lavono. Raute nurovęs paralyžiuoklį nuo jos diržo, prišoko prie Zedo ir atkišo ginklą.
— Kalbu visiškai rimtai.
Jis nukreipė žvilgsnį į skalę ir nustatė vienai valandai paralyžiuojantį užtaisą.
Kai pakėlė akis, Zedas jau klūpojo.
— Ne, — ištarė.
Deinas buvo bepuoląs jam padėti. Tinklo šeimininkas tik suurzgė ir svirduliuodamas atsistojo pats. Laikydamas rankas priešais save, nudūlino prie ketvirtosios angos. Deinas ėjo iš paskos, neatsilikdamas nė per žingsnį. Pasiekęs uždarytas duris, Zedas atsitraukė į šalį, praleisdamas Deiną jų atidaryti.
— Tori, atsivedu sužeistą keleivį. Pasirūpink purškiamo anestetiko ir pasiruošk nešdintis iš čia. Ši kosminė stotis po dešimties minučių ištikš į gabalėlius.
— Supratau, — atsakė Tori.
Zedas pirmas žengė į šliuzo kamerą. Dukart turėjo sustoti ir atsiremti į sieną. Tori laikė „Lamijos” liuką atkeltą, pati stovėjo angoje su purškiamo anestetiko buteliuku rankoje. Kai Zedas pasiekė liuką, ji pastebimai pabalo.
— Dievulėliau… — aiktelėjo.
Tori nedelsdama švirkštelėjo anestetiko. Kai šis pasklido ant suanglėjusios mėsos, Zedas sukūkčiojo ir vos nepargriuvo. Deinas sugriebė jį už pažastų, nuvilko prie triaukščio gulto, įvertė į apatinį. Jis pajuto krestelėjimą — tai lanksti oro šliuzo žarna susivyniojusi dunkstelėjo į vietą. Deinas paskubomis nusigavo iki navigatoriaus krėslo.
— Penkios minutės, — tarstelėjo Tori. — Prakeikimas, jeigu koks grumstas nuo to daikto kaukštelės mums, perrėš korpusą, kaip peilis — sūrį. Jei taip galėtume iš karto nerti į Šuolį…
Tačiau nerti į Šuolį jie negalėjo. Čabadas, priešingai nei kai kurios kitos planetos, nebuvo pačioje hipererdvės srovėje. Deinas net nenutuokė, kas gali ištikti laivą, pabandžiusį jungti hipererdvės variklį, prieš tai nepanėrus į hipererdvės srautą. Jeigu kas nors tai ir bandė, taip niekad ir nebesugrįžo iš ten, kur pateko, kad ir kur tai būtų.
— Didinu greitį, — tarstelėjo Lamonika. — Dabar laikykis!
Deinas giliai įkvėpė. Tori švystelėjo jam kreivą šypsenėlę.
Deinas nebespėjo net dorai vyptelėti. Laivas suūžė. Deinas pasijuto slegiamas į krėslą, labiau, vis labiau ir labiau, kol pašėlo aimanuoti kiekvienas raumenėlis — Tori susibaudė išspausti iš laivo viską, kas įmanoma. Pagreitis — dešimt g. Deinas stebėjo augančius rodmenis skalėje. Dvylika g. Penkiolika g. Deinui pasirodė, kad visas kraujas baigia ištekėti iš galvos ir telkiasi kojose. Jeigu pagreitis viršys penkiolika g, jis neišvengiamai neteks sąmonės. Vienoje akyje ėmė raudonuoti; na štai, trūko kapiliaras, dingtelėjo Deinui.