— Labai ačiū, — padėkojo Rani. — Sąskaitą prašau siųsti man, į Jago Šeimos užmiesčio valdą.
— Kaip norite, — atsakė jis.
— Kaip tik taip ir noriu, — tarė Rani ir dirstelėjo į išsinuomoto katerio pilotą, kuris kantriai laukė keleivės visą tą laiką, kol ji buvo ligoninėje. Prieš pat Deino Ikoro skambutį ji susisiekė su Rytų Nusileidimo terminalu ir nusisamdę pilotą su kateriu.
— Ačiū, — padėkojo jam Rani. — Nuoširdžiai dėkinga už pagalbą.
Vaikinukas — ištįsęs, kaulėtas, nevikrus ir iš pažiūros labai jaunas — droviai nusišypsojo.
— Nėra už ką, ponia. — Jis kalbėjo maloniu balsu, tęsdamas žodžius. — Tikiuosi, komandoras greitai pasveiks.
Rani atsakė:
— Mano brolis iš tiesų netrukus bus visiškai sveikas.
— Tai gerai. Ar norėsite dabar pat keliauti namo, ponia?
Taip, pagalvojo Rani.
— Ne, — atsakė. — Ačiū. Jeigu man dar prireiks tavo paslaugų, paskambinsiu į Rytų Nusileidimo terminalą.
Ji žiūrėjo, kaip pilotas tolsta išlenktu koridoriumi. Netrukus ir pati nusekė paskui jį maršrutu, kurį jai buvo nurodę iš anksto: iš pooperacinio skyriaus — į LAS, iš LAS — į ambularotiją, o jau iš ambulatorijos buvo galima išeiti ir į gatvę. Dukart ji prasilenkė su žmonėmis, vilkinčiais mėlyną ir sidabrinę uniformą. Ligoninės darbuotojai sakė jai, kad šie žmonės pradėjo rinktis netrukus po to, kai buvo atgabentas Zedas; Rani parūpo, kas galėjo juos iškviesti, kaip jie sužinojo.
Ambulatorijoje ji išvydo stovą su VIN spauda. „JAGO ŠEIMOS TINKLAS SUNAIKINTAS!” — stūgavo antraštės riebiomis raidėmis. Keletas iš laukiamajame besibūriuojančių žmonių Domną atpažino: ji suprato tai iš jų žvilgsnių, kurie akimirkai tarsi prisitvirtindavo prie jos veido, o paskui paskubomis nukrypdavo į šalį. Niekas jos nekalbino; ji jautėsi nematoma tarytum šmėkla. Staiga kažkas palietė moters petį. Rani atsigręžė ir išvydo greta savęs Ferisą Diurą Nors buvo visiškai apdujusi iš nuovargio, šitoks netikėtumas ją valandėlei atgaivino.
— Ferisai, o ką tu čia veiki? — šūktelėjo ji.
Domnis krūptelėjo, tarsi Rani būtų jam smogusi. Vilkėjo raudonos ir auksinės spalvos drabužius, kurie čia, sterilioje ligoninės aplinkoje, labai jau smarkiai rėžė akį.
— Išgirdau žinią, — prašneko jis. — Apie Tinklą ir tavo brolį. Atvykau pažiūrėti, gal galėčiau kuo nors padėti.
— Juk dar tik aušta… — ištarė Rani. Pirmieji brėkšmos atšvaitai smelkėsi pro koridoriaus langus.
— Žinau, — atsakė Ferisas, — Rani… ar tu jau žinai, kur apsistosi?
Rani sumirksėjo. Apie tai ji net nepagalvojo. Nebesinorėjo dar kartą prašytis pas Kynetus.
— Turbūt viešbutyje, — tarė Domna Jago.
— Tarp visų tų turistų? — vyptelėjo jis, pademonstruodamas vieną iš tokių retų humoro proveržių. — Aš pamaniau… vyliausi… na, norėjau pakviesti tave įsikurti mano namuose. — Diuras nervingai timpčiojo sunertus pirštus.
Rani vaizduotės akimis išvydo Diuru Šeimos namus: sunkiasvorės, slegiančios akmeninės sienos, keistas apstatymo stilių kratinys: pusiau atitinkantis Domnos Sam skonį, pusiau — jos sūnaus… Ji atsiduso. Ėmė mausti kaulus.
— Ar turėčiau miegoti toje nelemtoje auksinėje lovoje? — paklausė.
Ferisas atsakė labai jau energingai:
— Ne! Yra vienas toks kambarys… specialiai įrengiau… — Jis užspringo savo paties žodžiais ir nutilo. — Neketinu tavęs liesti, jeigu tai turi omeny, — pridūrė jis tyliai, sielvartingu balsu.
Pro šalį praėjo sanitaras, stumdamas instrumentais apkrautą vežimėlį. Ką gi, dingtelėjo Rani, čia nakvoti, šiaip ar taip, negaliu…
— Gerai, Ferisai. Pasinaudosiu tavo svetingumu. Ačiū, — padėkojo moteris.
Stambių bruožų jo veidas nušvito.
— Aš atskridau kateriu, — pasakė Domnis.
Neišpasakytai atsargiai, tarytum Rani būtų iš stiklo ar krištolo, tarsi galėtų pažirti į šipulius vien nuo jo prisilietimo, jis pakišo delnąjai po alkūne.
Juodu patraukė į ligoninės angarą. Ten laukė kateris su emblema — iškeltu kirviu — ant durelių. Kai juodu nužingsniavo jo link, iš šiaurės vakarų pusės, sukdamas spirale, atidūzgė dar vienas kateris. Vos spėjo nusileisti, iš jo išlipo dar šeši uniformuoti Tinklo įgulos nariai. Visi atrodė niūrūs. Jie pasuko ambulatorijos durų link.
— Luktelėk, — mestelėjo Rani per petį Ferisui ir nuskubėjo pasitikti uniformuotųjų.
Išgirdę ją artinantis, jie atsisuko; Rani pastebėjo, kaip viena moteris iš kišenės išsitraukė mažyliuką cilindrą. Šis įtartinai priminė tą miniatiūrinį paralyžiuoklį, kurį jai buvo padovanojęs brolis. Bet tai, dingtelėjo Rani, buvojau taip seniai… Kažin kur jis dabar? — pagalvojo ji. Išlėkęs plėnimis drauge su mano namu.
— Domna Rani, — ištarė moteris. Šešetas susispietė aplinkui. Visi buvo gerokai aukštesni už ją — Rani pasijuto tarsi apsupta plieninių kolonų. — Kaip laikosi komandoras? Ar jis pasveiks?
— Taip, — atsakė Rani. — Ačiū.
— Ar galime kuo nors jums padėti?
— Ne. Man nieko nereikia. Tiesiog norėjau sužinoti, kodėl jūs čia.
— Atvykome saugoti komandoro, — rimtai paaiškino moteris.
— Kodėl?
— Tasai faras… A-Rae, — atsakė moteris. — Jis vis dar tebesislapsto kažkur mieste. Nusileidimo terminale sulaikyti visi laivai — bet kam draudžiama pakilti tol, kol bus surastas A-Rae. Bet kam, išskyrus mus, žinoma. — Ji nykščiu bakstelėjo į katerį, kuriuo atskrido. — Mes turime specialų leidimą.
— Kas išdavė jums tą leidimą? — paklausė Rani. — Iš kur jūs sužinojote?
— Tamas Orionas, — atsakė vienas vyrų. — Jis mums ir pranešė. Pažadino mane.
Moteris prunkštelėjo.
— O aš ir nemiegojau. — Ji vyptelėjo ir patapšnojo Rani ranką.
— Nesijaudinkite, Domna. Kol komandoras čia, jam plaukas nuo galvos nenukris.
— O jei kas pamėgintų brautis pas jį, — įsiterpė kita moteris, — skaudžiai dėl to pasigailės. Man tiesiog niežti nagai pakutenti tuos, kurie nužudė Džo Lėjakanavą.
— Suprantu, — ištarė Rani. — Ačiū jums.
Ji nurijo seilę. Visas šešetas kažką padrąsinamai Sušurmuliavo jai pavymui. Rani grįžo pas Ferisą svarstydama, kaip Tamas Orionas galėjo visiems jiems paskambinti, jeigu išvis niekad netardavo nė žodžio. Ak taip, juk jis telepatas, staiga prisiminė ji. Keista — nė nežinojo to, kol jai nepasakė Deinas. Deinas… vadinasi, jis taip ir liko įstrigęs Čabade? O gal jam pavyko išsprūsti anksčiau, nei buvo sulaikyti visi laivai?
Rani įlipo į Feriso katerį ir užsimerkė. Po akimirkos jis jau purtė ją, mėgindamas pažadinti.
— Rani, atskridome, — tarė.
Ji prasikrapštė akis ir apžvelgė šešėliuotą angarą. Ar tik nebūsiu padariusi kvailystės? — dingtelėjo jai. Gal vis dėlto reikėjo pasiprašyti prieglobsčio pas Kynetus?
Vis dėlto, vos atsidūrusi tarp Diurų Šeimos namų sienų, pasijuto jei ir nemažiau pavargusi, tai bent mažiau mieguista; ji atpažino tą būseną — šitoks nenatūralus proto aiškumas apninka tada, kai nuovargis peržengia bet kokias ribas. Jos akys degė, po daugybės bemiegių valandų tarsi žvyro pribertos, prakaitu permirkę drabužiai lipo prie kūno.
— Norėčiau nusiprausti, — tarė ji Ferisui.
— Čionai, — ištarė jis, vesdamasis ją antrojo aukšto koridoriumi. Iš virtuvės apačioje atsklido triukšmas — sužvangėjo numestas puodas. Ferisas atidarė duris. — Štai čia. Pažvelk.
Jis švelniai stumtelėjo ją pro duris. Rani aiktelėjo.
Kambarys nebuvo panašus į nieką, ką jai kada nors teko matyti niauriose Diurų Šeimos namo gelmėse. Mėlynai dažytos sienos. Lova — žema, be baldakimo — užtiesta mėlyna ir balta lovatiese. Ant grindų paklotas baltas kerito kailio kilimėlis. Vienas langų žvelgė į pietus, kitas — į vakarus; pro skaidrų stiklą Rani išvydo Abanato ledkalniuose atsispindinčius tekančios saulės atšvaitus. Prie lango stovėjo krėslas, kurio kojos rėmėsi į išlenktas pavažas.