— Kaip jautiesi?
— Nekantrauju, — atsakė brolis.
Nužingsniavo iki lovos, paskui grįžo atgal prie Rani. Pro langą ji matė tamsą, kurioje tyvuliavo lempų nutvieksti šviesos ežerėliai, o už tamsos ruožo švietė kitas ligoninės korpusas. Kažin kuris? — parūpo jai.
— Ja nesutinka manęs iš čia išleisti, — pasiskundė Zedas.
— O ką tu nori daryti? — paklausė Rani.
Brolio veidas virto akmeniu.
— Noriu surasti Maiklą A-Rae, — atsakė.
Rani ant liežuvio galo sukosi frazė: Aš žinau tikrąją jo pavardę, Zedai-ka. Tačiau jo žvilgsnis buvo pernelyg nuožmus, kad ji ryžtųsi dabar pat tai iškloti.
Pasakė ji ką kita:
— Tikiuosi, Abanato policijai galų gale pavyks jį surasti, Zedai-ka. Beje, atrodo, kad referendumas jau tikrai nebeįvyks.
— Aha. — Jo pečiai smuktelėjo žemyn. — Džiaugiuosi.
— Buvau susitikusi su Lorasu U-Elenu. Deinas nuvedė mane pas jį.
— O, tikrai? — Jis, regis, visu kūnu kiek atšlijo nuo jos. — Mes apie tai nesikalbėjome, ar ne?
— Ne.
— Mes taip ir nepasikalbėjome apie tokią daugybę visokių dalykų…
Zedas apsisuko, atsigręždamas veidu į seserį, alkūnėmis įsiremdamas į lovą. Sutvarstytos jo rankos kadaravo tarp jųdviejų. Staiga Rani suprato, kad Zedas laukia, kol ji prašneks — kol ims kamantinėti visų tų dalykų, kurių negalėjo išklausti iš Deino Ikoro, užduos visus tuos klausimus, į kuriuos Deinas negalėjo žinoti atsakymų… Ar tu iš tiesų ją mylėjai? Ar tikrai būtum išvykęs iš Čabado? Rani sugniaužė kumščius ir įsmeigė žvilgsnį į blizgančias duris. Šios margavo rombų ornamentais.
Tačiau ji — ne Izobelė. Ji neketino Zedo bausti. Pasakė:
— Tu netgi nepaklausei, kur aš apsistojau.
Rani išgirdo, kaip jis iškvepia sulaikytą orą.
— O kur tu apsistojai?
Sesuo pažvelgė į brolį ir nusišypsojo.
— Diuru Šeimos namuose.
Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn.
— Ar nemanai, kad dar mažumėlę per anksti?
— Nemanau, — atsakė ji. — Aš nebetekėsiu už Feriso Diuro.
— Papasakok.
Rani paaiškino jam padėtį.
Ji manė, kad Zedas ims šaipytis, kad mestelės vieną kitą pastabą ta dygia intonacija, kokią paprastai pasitaupydavo išreikšti tiems jausmams, kurių nepažino arba nenorėjo pažinti. Bet ne: jo akyse šmėkštelėjo užuojauta ar bent jau gailestis.
— Vargšas žmogėnas, — ištarė Zedas. Ir nuleido rankas, kurias lig tol laikė nei šiaip, nei taip atkišęs priešais save. Rani netilpo galvoj, kaip jis galėjo miegoti, šitaip nepatogiai supančiotas.
— Ar norėsi ilgėliau pagyventi ten? — paklausė sesers.
— Ne! — priblokšta šūktelėjo Rani. — Žinoma, ne. Chirurgas sakė man paleisiąs tave iš ligoninės po keturių dienų. Ketinau išsinuomoti namą.
Jis nusišypsojo.
— Būtų šaunu, Rani-ka.
Kažin ką jis daro, jei prireikia pasikasyti ar išsišnypšti nosį? — dingtelėjo jai.
— Ar nori, kad papasakočiau tau apie Lorasą U-Eleną? — paklausė.
— Prašau papasakoti.
Ji pasitrynė smakrą.
— Zedai-ka, nepatikėsi savo ausimis. Jis atsibastė į Čabadą tam, kad parduotų man dorazino formulę.
— Ar jis pats ją žino? — paklausė Zedas.
— Ne. Bet jis pažįsta tuos, kurie žino. — Rani paaiškino broliui nuo seno susiklosčiusius santykius tarp „Vaistų gamybos, Inc.” ir „Farmacijos”.
Zedas iš tiesų negalėjo patikėti.
— Ar nori pasakyti, kad visai dorazino gamybai vadovauja įmonė, įsikūrusi Kerėtojuje, drauge su nusikalstamu konsorciumu, įsikūrusiu galaižin kur, Vermiliono sektoriuje ar dar kokiame užkaboryje? — Jis garsiai iškvėpė. — Ir šitai tęsiasi jau penkiasdešimt metų?
Rani linktelėjo.
Zedas tyliai ištarė:
— O mūsų motina taip ir nesugebėjo to iššniukštinėti.
— Taigi, — sutiko Rani.
— Jie prašo penkiolikos milijonų kredų… ar mes tiek turime?
Jis pasakė „mes”. Rani nusišypsojo.
— Taip, Zedai-ka. Kaip tik maždaug tiek ir turime. — Ji sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Savaime aišku, sunaikinus Tinklą, mūsų finansiniai reikalai gerokai komplikavosi.
Zedas atsakė ramiai:
— Be jokios abejonės, Tinklas turėjo būti apdraustas. Izobelė nieku gyvu negalėjo pamiršti tuo pasirūpinti.
— Tinklas, aišku, apdraustas, — sutiko Rani. — Tačiau draudimas, kaip žinai, atlygina nuostolius visada, išskyrus nenumatytų nelaimingų atsitikimų, piktavališkų kėslų, apgaulės, maišto ar Dievo valios pasireiškimo atvejus. O Tinklo sunaikinimą galima be vargo priskirti trims iš šių nedraudiminių kategorijų — jei ne visoms penkioms.
— Tai ką tu darysi? — paklausė jis. — Statysi naują Tinklą?
— Už kieno pinigus? — paklausė ji. — Ne. Aš galvoju apie gamyklą. Visi pinigai, kiek jų pavyks sukaupti, bus skirti jai.
Jo kaklo raumenys sutrūkčiojo:
— Rani, aš…
Ji negalėjo leisti jam to pasakyti.
— Zedai-ka… Man prireiks tavo pagalbos.
— Pagalbos? — Brolis dirstelėjo į savo rankas. — Nežinau, kuo dar galėčiau tau praversti, Rani-ka. Chirurgo įgūdžius aš išmainiau į ledo alpinizmo įrangą.
Ji atsakė:
— Žinai, yra tokia daugybė ledkalnių, į kuriuos tu galėtum kopti, Zedai-ka. Mūsų įmonei, mūsų fabrikui, mūsų ūkiui reikės valdytojo. Galvojau apie tave.
— Turėsiu vadovauti ūkiui?
— Tau nestinga patirties, — kalbėjo sesuo. — Tu moki susidoroti su iškylančiomis problemomis. Sugebi įsakinėti. Ir dar labai gerai nusimanai apie narkotikus.
Jis žvelgė kažkur pro ją. Rani parūpo, ką jis ten mato. Galiausiai Zedas paklausė:
— Ar toje gamykloje bus vergų?
— Be abejo, — atsakė ji.
Zedas giliai įkvėpė, paskui išpūtė orą, regis, iš pačios plaučių gilumos.
— Gerai, imsiuos to darbo, — tarė.
Rani susimąstė, ką jam reikėtų daryti, jei sesuo nebūtų pasiūliusi tokios išeities. Galbūt jis ieškotų aukų kur nors kitur? Gatvėse, hiperių bare, o gal tose Abanato landynėse, kuriose seksas perkamas už pinigus? Kadaise ji vylėsi, kad vieną gražią dieną broliui dar pavyks pasikeisti, bet jei tokia miglota galimybė kada nors ir egzistavo, Dariena Riis sunaikino ją galutinai. Rani prisispaudė delną prie pilvo. Reikėtų pasakyti jam apie būsimą kūdikį. Bet dar ne dabar — pirmiau būtina įsitikinti, kad Deino nė padujų neliko planetoje.
Zedas paklausė:
— Jeigu mes sumokėsime „Farmacijai” penkiolika milijonų kredų už dorazino formulę, iš kur gausime kapitalo gamyklai statyti?
Rani nusišypsojo:
— Atspėk.
Zedas suraukė antakius:
— Pasiskolinsime?
Ji papurtė galvą.
— Neatspėjai. Bandyk dar kartą.
Dabar jau galvą papurtė jis.
— Pasakyk.
Rani atsakė:
— Iš Federacijos.
— Ką?
— Tai Kristinos sumanymas, — paaiškino Rani. — Ji sako, esą Taryba turėtų pateikti Federacijai oficialų ieškinį, kad ši sumokėtų Jago Šeimai kompensaciją už Tinklo sunaikinimą.
Zedas vyptelėjo puse lūpų.
— Sumanu.
— Kristina tikrai sumani, — pritarė Rani. — Ji tvirtina, kad jau esama panašaus juridinio precedento. — Rani suvokė, kad nė nereikia pernelyg pabrėžti, kokia ironija slypi šitokiame reikalavime. Ji nutarė pakeisti temą: — Beje, ar girdėjai, Zedai-ka? Iš Pagrindinio Nusileidimo terminalo atšaukti visi skrydžiai tol, kol bus surastas Maiklas A-Rae.