Norėčiau pamatyti tai dar kartą, galvojo Rani. Beveik žiojosi iš tiesų to paprašyti, tačiau kateris jau sparčiai leidosi — Diurų Šeimos namai buvo visai čia pat.
— Ačiū, — ištarė Rani. — Buvo nuostabu.
— Nėra už ką, Domna, — atsakė pilotas.
Kateris įsmuko į angarą. Stoge įtaisytos durys užsivėrė lyg susiglaudžiantys delnai. Rani išlipo iš katerio. Ferisas jau laukė jos.
— Kaip sekėsi skrydis? Ar tavo brolis jaučiasi geriau?
Ji valandėlę žvelgė į jį, o paskui delnu švelniai palietė jo lūpas.
— Tššš, — ištarė. — Nekalbėk.
Ferisas tik gurktelėjo seilę ir nutilo. Tylėdama Domna pirm jo nužingsniavo į namą. Mirguliuojančio reginio prisiminimas greitai išblėso; Rani atsiduso.
— Viskas gerai, — ištarė.
— Ar kas atsitiko? — sunerimo Ferisas.
Ji papurtė galvą.
— Regėjau optinę iliuziją, — atsakė. Nuo ore tvyrančio maisto kvapo jos burnoje staiga susitvenkė seilės. — Aš alkana kaip žvėris.
— Gerai. Vakarienė tavęs jau laukia. — Ferisas droviai dirstelėjo į Rani. — Ir dar pamaniau štai… na, kai pavalgysi… galbūt norėtum pažiūrėti mano modelių?
„…jo tikslas — atkurti namo rūsyje visą Abanatą… ” Rani nusišypsojo.
— Mielai juos apžiūrėčiau, Ferisai, — pasakė ji.
O po to, tarė Rani sau, kai juodu žingsniavo į valgomąjį, po to paskambinsiu Nialai Hamiš ir sužinosiu kodą bylos, į kurią prašiau jos surinkti visą įmanomą informaciją apie Maiklą U-Anasį.
Miesto maketas pasirodė įdomesnis, nei Rani Jago tikėjosi.
Jis užėmė kone visą erdvaus Diurų Šeimos namų rūsio plotą: pastatų modeliai spietėsi ant didžiulio tvirto stalo maždaug juosmens aukštyje, apšviesti palubėje paslėptų lempų, nuostabiai tikroviški ir konstrukcija, ir statybinėmis medžiagomis. Ferisas didžiuodamasis paaiškino, kad gatvės ir pastatai, netgi mažulytės tvorelės ir puošnūs tiltai pagaminti iš tų pačių medžiagų, kaip ir tikros miesto gatvės, pastatai bei tiltai. Parkai buvo nulipdyti iš žalio plastiko, tačiau vanduo fontanuose tryško tikras. Slenkančios šaligatvių juostos iš tikrų jų judėjo, o Rytų Nusileidimo terminalo makete ore kybojo netgi mažulytis kateris. Stalas buvo gerų dvidešimties kvadratinių metrų ploto. Tušti lopinėliai ženklino dar neužbaigtas vietas: hiperių rajone raizgėsi gatvės, tačiau pastatų dar nebuvo, tuščias sklypas žiojėjo ir ten, kur turėtų būti pagrindinis Nusileidimo terminalas. Bet miesto centras: Aukciono Aikštė, Barakai, Šeimų namai — atrodė visiškai užbaigti.
— Kaip tu įsigudrinai viską sustatyti pačiame viduryje? — pasmalsavo Rani.
Ferisas atsakė:
— Nuo vidurio ir pradėjau.
— O ką darytum, jei reikėtų ką nors pakeisti?
— Šitas stalas — sudedamas.
Ferisas paspaudė sienoje įtaisytą mygtuką — stalas sudūzgė ir persiskyrė į kelias dalis. Ferisas vėl paspaudė mygtuką — ir atskiros dalys susijungė.
Rani prisimerkė, stengdamasi įžiūrėti savo pačios namą. Pažvelgė į vakarus, mintyse bandė pereiti du kvartalus nuo Aukciono Aikštės… Surado Įkūrėjų Lanką. Tada dirstelėjo į šiaurę.
— Kur mano namas? — paklausė.
Ferisas krenkštelėjo.
— Jį nuėmiau.
Na, žinoma. Štai kodėl jai nepavyko jo surasti. O griuvėsių tiesiog neatpažino — juk matė juos tik kartą, ir tik nakties tamsoje… Rani giliai įkvėpė. Dievulėliau, dingtelėjo jai, išties patrauklus dalykėlis. Šiaurės rytuose dunksojo ruda Dykvietės kalva. Ant jos stypsojo žmogeliukas — vienintelė žmogaus figūrėlė visame mieste. Rani įsižiūrėjo — juk tai mažas berniukas. Rankoje jis gniaužė aitvaro virvutę. Pats aitvaras kybojo pritvirtintas jam virš galvos — pražioti drakono nasrai sklendė vienoje vietoje, įkalinti neegzistuojančio vėjo šuore.
— Žiūrėk, — tarė Ferisas.
Jis išjungė lubose įtaisytas lempas. Rani aiktelėjo. Tą pat akimirką plykstelėjo miesto žiburiai. Rani matė miestą tokį, kokį dar neseniai regėjo pro katerio langą: Abanatas skleidėsi prieš akis, suspaustas, sumažėjęs… Čia trūko tik Abanato ledkalnių.
— Pažvelk aukštyn, — ištarė Ferisas.
Rani užvertė galvą. Aukštose lubose vijomis rangėsi žybsintys žvaigždžių žiburėliai.
Paskui Ferisas vėl įjungė lempas, žvaigždės išnyko.
— Patinka? — paklausė jis.
Rani atsakė:
— Ferisai, tai tikrai nepaprastai įspūdinga. Kodėl tau neparodžius to visiems? Surenk pokylį — ir leisk svečiams tai apžiūrėti.
— O, ne, — sunerimo jis. — Negaliu. Rani, pažadėk, kad niekam apie tai nesakysi. Tai labai asmeniška.
— Pažadu, — atsakė ji. — Bet tikrai manau, kad tai nepaprastai gražu, Ferisai. Ir viską padarei tu pats? Savomis rankomis? — Jis linktelėjo. — Įspūdinga.
Diuras pasakė:
— Mano motina nepaliaudavo kartoti, kad visa, ką aš sugebu — tai žaisti su žaislais. Suprask, kai tenka susidurti su rimtais reikalais, iš manęs jokios naudos. Žmonės ir pinigai mane glumina.
Rani atsakė:
— O aš norėčiau mokėti apsieiti su žmonėmis ir pinigais taip pat puikiai, kaip tau išeina šitai.
Rani užsižiūrėjo į makete judančias šaligatvių juostas, į trykštantį fontanų vandenį. Jai pasirodė, kad, nesant žmonių, ši kopija taip pat išvaduota ir nuo visų mieste kunkuliuojančių emocijų: garbėtroškos ir skausmo, geismo ir baimės.
— Ferisai, — tarė ji žinodama, kad privalo tai pasakyti, nors iškloti tiesiai šviesiai anaiptol nebuvo malonu, — turbūt supranti, kad aš nebetekėsiu už tavęs, ar ne?
— Taip, — atsakė jis.
— Ar Kristina Vu pasakė tau ir šitai?
Jis papurtė galvą.
— Susipratau pats. Retkarčiais ir mano spėjimai būna teisingi.
— Jaudrios jo rankos bent šį kartą liko visai ramios.
— Atleisk, — ištarė Rani. — Tu man buvai toks geras. Bet aš negaliu tekėti už tavęs vien tam, kad už gerumą atsilyginčiau tuo pačiu.
— Suprantu. — Jis delnu persibraukė veidą. — O ką ketini daryti dabar? Juk turbūt nenorėsi ilgiau gyventi čia.
— Kai Zedą išleis iš ligoninės, išsinuomosiu namą, — atsakė ji.
Ferisas susidomėjo.
— Tikrai? Kur?
— Kol kas dar nežinau. — Rani pasitrynė smakrą. — Galbūt tu sutiktum padėti man susirasti tinkamą būstą?
— Su malonumu.
— Ačiū. Jei galima, norėčiau paprašyti tavęs dar kai ko.
— Prašyk, ko tik nori, — atsakė jis.
— Norėčiau, — tarė Rani, — retsykiais apsilankyti čia, pamatyti tavo miestą. O jeigu tau netrukdyčiau, kada nors norėčiau pasižiūrėti, ir kaip dirbi.
Jis nurijo seilę.
— Man tai labai patiktų, — ištarė.
Ištiesęs delną vyriškis palietė šviesos jungiklį, rūsys aptemo. Juodu drauge patraukė prie lifto. Tarpduryje Rani dar sykį atsigręžė. Šešėlio užklotas miestas blausiai švytėjo įsivaizduojamų žvaigždžių šviesoje.
Galiausiai likusi viena savo kambaryje, Rani paskambino ką tik įtaisyto kompiuterio telefono linija.
Įjungusi ryšį ir supratusi, kas skambina, sekretorė kaipmat subruzdo.
— Domna, jums, žinoma, reikia ne manęs, tikriausiai norite pasikalbėti su Domniu Imre. Valandėlę, tuojau aš…
— Ne, — paskubomis nutraukė ją Rani. — Ne, Niala, man reikalinga kaip tik tu. Jei gali, perduok Imrei nuoširdžiausius linkėjimus, pasakyk, kad netrukus jam paskambinsiu. Ir dar pasakyk, kad atkakliai reikalavau apriboti pokalbio trukmę tiek, kad spėčiau paprašyti tavęs šiokios tokios informacijos.