Šįvakar į barą susigrūdo du trečdaliai visų Čabado hiperių, o likęs trečdalis šlaistėsi aplinkinėmis gatvėmis: gurkšnodami, traukdami dūmą susistūgaudami su draugais ar vemdami tiesiog po įmantriai išpuoštais gatvės žibintais. Tori Lamonika sėdėjo kamputyje prie baro. Pastebėjusi, kad Deinas žiūri į ją, kilstelėjo taurę. Junona ir Lyn karštai ginčijosi: Lyn bambėjo pakuždomis, tad jos žodžių nebuvo įmanoma nugirsti, užtat Junonos baubimas aidėjo visame bare — tiesa, suregzti rišlų sakinį jai nelabai sekėsi. Tu pamėgink kalbėti, tarė sau Deinas. Kaip kažin ką, išspaustum iš savęs ką nors geriau už tokį marmaliavimą.
Jis dvi dienas — ištisas dvi dienas nuo ryto iki vakaro, kaip jam atrodė dabar, nors būdamas blaivus suvokė, kad tai truko maždaug po keturias valandas per dieną — makalavo liežuviu patupdytas priešais kompiuterį Abanato policijos nuovadoje. Po to dar valandą jam malonėdavo leisti pasikalbėti su žmogumi. Aparatui jis papasakojo visus Čabade jį ištikusius įvykius, bent truputį susijusius su Maiklu A-Rae. Šį bei tą pasakoti buvo nesmagu, kitąsyk jis net pasijusdavo pažemintas. O apie kai kuriuos dalykus ir išvis neprasižiojo: netgi Čabado policijos kompiuteriui neketino prisipažinti miegojęs su Rani Jago. Pirmąjį vakarą jį apnakvindino tiesiog policijos nuovadoje — prisigerti ten nebuvo galimybių. Bet šįvakar Deinas primygtinai išsiprašė išleidžiamas, nors ir turėjo pažadėti, kad rytą sugrįš ir atsakys į visus klausimus, kokių tik per naktį suspės prigalvoti žmonės ir mašinos.
Jis prisigėrė kaip dūmas, nes taip nepakenčiamai troško nešti kudašių iš Čabado, jog teko rinktis: nusilakti iki žemės graibymo arba sėdėti ir raudoti. Dar ko, nėra ko tau žliumbti, juk tu — suknistas didvyris, priminė jis sau. Juk tu išgelbėjai gyvybę Zedui Jago — bandei išgelbėti ir Džo Lėjakanavą, tik nesuskubai prisistatyti į vietą laiku. Vis dėlto ir vien už pastangas, tegul bevaises, visi Abanato Nusileidimo terminalo krovikai, kurių dauguma buvo skeliečiai, kone rikiavosi į eilę, kad galėtų jį pavaišinti. Jis ištuštino kokį trečdalį jam po nosimi kišamų taurių, bet ir to pakako, kad nebevaliotų paeiti. Jis nebejautė ir nuosavų ausų. Šios buvo maloniai aptirpusios — tikriausiai nuo triukšmo, nutarė jis.
Greta jo švystelėjo nuogos odos lopinėlis. Jis pakėlė galvą: tai Roza, apsitempusi tinklinėmis kelnėmis ir trumpute, žaižaruojančia aptono palaidine, kuri atrodė tarsi pasiūta iš žuvies žvynų, kyštelėjo padėklą jam po nosimi.
— Nnnoooriu gert, — pareiškė jis.
— Pažiūrėk į padėklą, — pasiūlė ji. — Jau prisiliuobei negyvai.
Įsižeidęs dėl tokios pastabos, Deinas išsprogino akis į padėklą. Galiausiai šis liovėsi siūbavęs — o gal tai liovėsi tavaruoti akyse — pakankamai, kad jis įžiūrėtų dvi nedideles raudonas piliules ant padėklo.
— Kstsyr?
— Sobitreksas, — paaiškino Roza. — Prablaivins galvą. Verčiau imtum ir prarytum. Tau jas siunčia Tori.
Deino skrandis ėmė vartaliotis vien nuo minties, kad dar kažkas tuojau bus pasiųsta į jį — net jei tai būtų mažytėlaitės raudonos piliulės. Bet kažkada, regis, labai labai negreit, smegenys pasiuntė signalą, kad prablaivėti, ko gero, būtų neprašai. Deinas ištiesė ranką ir, gerą minutę pagrabaliojęs, galiausiai susėmė piliules į dešinįjį delną.
— Ačiū, — pasakė.
Roza nusijuokė ir nuskubėjo sau. Baras siūbavo prieš akis. Deinui atrodė, kad visos jo kūno dalys pavieniui blaškosi į visas puses, jis išsigando tuojau apsivemsiąs… Susigrūdęs piliules į burną, nurijo net neužgerdamas.
— Nemėgink apsišliaukinti, — įsakė jis sau, bumą prisidengęs delnais.
— Ei, bičiuli, kaip gyvuliuoji? — užbaubė kažkieno balsas.
Iš pradžių Deinas pamanė, jog tai Junona atspūdino supilti į jį dar keleto taurių, bet, daugmaž sutelkęs dėmesį į veidą, įsitikino, kad jį užkalbinęs žmogus nepažįstamas.
Stengdamasis kuo vikriau vartalioti liežuvį, Deinas paklausė:
— Ar aš tave pažįstu?
— Ne, — atsakė tas. — Nori išgerti?
— Ne.
— O gal nori pasivaikščioti? Pažiūrėjus atrodo, kad gurkšnis tyro oro tau nepakenktų.
Deinas smarkiai abejojo, ar pajėgtų išstovėti ant kojų.
— Pernelyg šalta, — paprieštaravo.
— Na jau, lauke visiškai nešalta, — patikino žmogynas.
Nežinia, kaip ir kada, bet jis sugebėjo nemačiomis prisitraukti kėdę prie pat Deino. O dabar atsistojo; Deinas pajuto, kaip ranka apglėbia jo pečius ir kelia nuo kėdės — nori nenori, jam irgi teko atsistoti.
Mirksėdamas Žvaigždžių Kapitonas stengėsi įžiūrėti jį apglėbusį žmogų, tačiau visa, ką matė, tebuvo plazdantis apsiaustas, nelabai tesiskiriantis nuo to, kurį, eidamas į pokylį, užsimesdavo Zedas… Mintis apie Zedą pralaužė užtvanką, paplūdo prisiminimai: apanglėjusios rankos susirietusiais pirštais, svylančios mėsos tvaikas… drauge su šiais vaizdiniais kraujas siūbtelėjo Deinui į galvą. Apkvaitęs jis pakibo ant savo naujojo draugo pečių ir čia pat pajuto, kad apsiaustas gobia ir jį. Audeklas trenkė pelėsiais, o Deinas bandė paaiškinti apsiaustą vilkinčiam žmogui, kaip jį pykina nuo paties Čabado, nuo karščio, nuo kvapų, nuo žmonių. Jis bandė graibytis kėdės atlošo, kad neprarastų pusiausvyros, bet susizgribo čiupinėjąs sieną. Greta jo ant šaligatvio telkšojo šviesos klanelis. Žmogus su apsiaustu ištarė:
— Jau nebetoli.
Deinas kulnais bandė įsispirti į žemę. Šaltas oras svilino šnerves, bet galvoje praskaidrėjo — galbūt ne nuo nakties žvarbos, o vis tik nuo sorbitrekso.
— Neketinu su tavim sugulti, — perspėjo Deinas savo bendrą.
Tasai nusijuokė.
— Šito tavęs ir neprašau.
— Po šimts velnių, kur mes šliaužiam? — suniurzgė Deinas, įsitverdamas nepažįstamojo apsiausto. — Ei, stovėk ir nejudėk. — Žmogus sustojo. Deinas apsižvalgė. Šviesos aureole karūnuotas Nusileidimo terminalas liko už nugarų. — Man ne į tą pusę, — pareiškė Deinas, nors neturėjo nė menkiausio supratimo, kur ketinąs nakvoti. Vylėsi nusnausiąs pas kokį nors sugėrovą ant grindų. Vis dėlto šitas netikėtas pasivaikštinėjimas pažadino nerimo kirminėlį. Deinas apsisuko, mėgindamas susigaudyti, kur esąs. Gatvė atrodė lyg ir pažįstama. Tikriausiai nebetoli ir Abanato policijos nuovada, dingtelėjo jam. Gal už dviejų ar trijų kvartalų į šiaurę. — Ar tu faras? — paklausė jis.
Žmogus išsišiepė. Kairiojoje ausyje jis segėjo auskarą su juodu perlu.
— Ką tik pasakei slaptažodį, Žvaigždžių Kapitone.
Jis delnu pliaukštelėjo Deinui per kaklą. Kažkas nutvilkė jam odą.
— Ei! — Deinas žingtelėjo atatupstas. — Tu…
Gatvė susiūbavo. Iškvepiant iš burnos ėmė virsti garas, nusidriekiantis ištįsusiu debesiu į pačią begalybę… Viskas, krentu, dingtelėjo Deinui. Tačiau nepažįstamasis sugavo jį begriūnantį ir su stulbinančiu, panieka atmieštu lengvumu užsivertė ant peties.
— Atsipalaiduok, drauguži, ir nespurdėk, greitai išsivadės.
Deino diržas daužėsi jam į pilvą žmogėno žingsnių ritmu.
Nepažįstamasis kalbėjo toliau, į nieką nesikreipdamas:
— Aha, viena žuvelė pakliuvo. Juokų darbas. Tik būtų nuostabu, jei ant kampo kas nors mane pasitiktų ir padėtų pristatyti jį vidun.
Jie įnešė Deiną į kažkokį pastatą ir nudrėbė ant lovos. Ir pririšo prie jos: Deinas pašėlo priešintis, mat narkotiko, kurio jam uždavė, poveikis išsivadėjo, be to, pradėjo veikti sorbitreksas. Jam pavyko keli pusėtini smūgiai, bet čia jį atnešęs stambuolis kaip reikiant vožtelėjo į pilvą. Deinas iš paskutiniųjų tvardėsi, kad neapsivemtų; tuo tarpu pagrobėjai suveržė pančius, atidarė langą virš galvos ir paliko vieną. Vis labiau blaivėdamas Deinas susivokė pažįstąs vyriškį, kuris nešė jį gatve — Aukciono dieną