šis vilkėjo juodos bei sidabrinės spalvų uniformą ir stovėjo Maiklui A-Rae iš dešinės.
Šis atradimas padėjo jam susigaudyti, kur atsidūręs. Galugerklyje suburbuliavo rūgštis; Deinas nevalingai kryptelėjo, mėgindamas persisverti per lovos — iš tiesų tai buvo net ne lova, paprasčiausia sudedama lovelė — kraštą ir išsivėmė. Ir kokio velnio jiems iš manęs prisireikė? — susimąstė jis. Neliko nė menkiausios abejonės, kad iš baro jį išviliojo tyčia. Ko jie nori? Informacijos? Atkeršyti? Juk ne kas kitas — jis išgelbėjo gyvybę Zedui Jago; kažin ar jie žino, kad jis nudėjo ir Darieną Riis? Na, ne visai jis — lazerį laikė Zedo ranka, — tačiau tas lazeris buvo jo. Pro atvirą langą košė vėjas; Deinas sužvarbo taip, kad ėmė drebėti, o jo paties vėmalų tvaikas išsisklaidė po visą ankštą patalpą.
Kai jie sugrįžo, jau brėško rytas. Vėjas susilpnėjo; nors šaltis vis dar stingdė kaip reikiant, naktis ėmė blykšti, iš juodos virsdama sodriai mėlyna. Durys pokštelėjusios atsidarė, vidun suėjo du vyrai ir moteris. Moterį Deinas atpažino akimoju: kaip tik jai iš rankos išspyrė butelio nuoskalą. Dabar ji nešėsi paralyžiuoklį. Vyrus jis irgi pažino abu: vienas buvo tasai pats, kuris apvyniojo jį apie pirštą bare, o antrasis — Maiklas A-Rae. Stambuolis — labai tamsaus gymio, apžėlęs plaukais, styrančiais ant kiaušo tarsi stangrios susivijusios spyruoklės — vienu lanksčiu judesiu atlaisvino pančius ir trūktelėjęs pastatė Deiną ant kojų.
— Paršas, — ištarė jis.
— Pats paršas, — atšovė Deinas.
Žaliūkas pliaukštelėjo jam per veidą, nuo smūgio Deinas neišsilaikė ant kojų. Nulėkė per visą kambarėlį ir sudribo pasienyje.
— Išnešk šitą iš čia, — tarstelėjo A-Rae, smakru rodydamas sudedamą lovelę.
Stambuolis priėjo prie jos, perlenkė suterštą čiužinį pusiau ir išnešė pro duris. Grįždamas atsinešė siurblį. Nutaikė jį į išdžiūvusių vėmalų krūvą ir įjungė: siurblys kostelėjo ir surijo nešvarumus, nepalikdamas nė pėdsako, išskyrus dėmę. Viena ranka sugriebęs siurblį, kita — lovos rėmą, žaliūkas išsliūkino lauk.
Maiklas A-Rae neskubėdamas nuslimpino į kampą, kur tysojo Deinas. Juodai sidabrinė A-Rae uniforma buvo purvina, akys — paklaikusios. Deinas įsitempė.
— Nepatariu, — sugergždė moteris su šautuvu.
Deinas grįžtelėjo — paralyžiuoklis buvo nutaikytas tiesiai į jį.
— Nustačiau mirtiną užtaisą, — perspėjo moteris.
Deinas atgniaužė kumščius. Lėtai pabandė pasikelti ir kiek patogiau įsitaisyti ant grindų.
— Pažiūrėk į mane, — tarė Maiklas A-Rae.
Krūptelėjęs Deinas pakėlė akis. A-Rae žingtelėjo į priekį ir gerai atsivedėjęs dešiniąja koja spyrė Deinui į šoną.
Deinas tik goktelėjo ir susirietė.
— Už ką, velniai griebtų? — iškošė.
Kvėpuoti jis galėjo tik negiliais gurkšniais. Sulig kiekvienu įkvėpimu skausmas perverdavo šonkaulius. Jis pabandė stotis.
— Nepatariu, — pakartojo moteris su šautuvu. Ji stebėjo Deiną šiek tiek pračiaupusi lūpas, jos akyse nebuvo nė lašelio gailesčio.
— Kiekviename žingsnyje šitame pasaulyje, — prašneko A-Rae, — tu painiojaisi man po kojomis.
— Nesąmonės, — sušvogždė Deinas ir kryptelėjo — nepakankamai vikriai. A-Rae spyris rėžėsi tiesiai jam į šonkaulius. Deinas susirietė dvilinkas, apglėbdamas save rankomis. Prakeikimas, dingtelėjo jam, atsakymas neteisingas, amžinai nepataikai atsakyti, kvaily tu… Jis suabejojo, ar išvis egzistuoja toks atsakymas, kuris būtų teisingas. Apniko šiurpi nuojauta, kad Maiklas A-Rae nieko kita ir netrokšta, tik pamažėle mirtinai jį užspardyti.
— Bomba, — kalbėjo A-Rae. — Pasipainiojai tu. Antpuolis gatvėje — vėl įsikišai tu. Namas… — Jis patylėjo. — Na, čia tu niekuo dėtas, — pripažino nenoriai. — Tačiau Tinkle… — Jo akys tvokstelėjo bauginančiu karščiu. — Tu nužudei Darieną. Vien už tai galėčiau tave pribaigti.
— Nežudyk manęs, — sukuždėjo Deinas.
Tai, savaime aišku, jau buvo maldavimas. Tačiau savigarbos kančios Deino nebejaudino: jei tai atrodys tikslinga, jis maldaus nesusimąstydamas. Deinas matė, kaip Maiklas A-Rae užsiplieskia teisuolio įtūžiu tarsi pakurstytas laužas.
— Tu pasibjaurėtinas, — tarė jis.
Nuostabu, pagalvojo Deinas, skaityk man moralus. Ne spardyk.
— Papasakok man, kas atsitiko Tinkle.
Deinas atsakė:
— Aš nežudžiau Darienos Riis. Net nežinojau, kad ji — farė, kol pati man to nepasakė, kai įėjau į Tinklą. Ten mane nusiuntė Rani Jago — išsiaiškinti, kas atsitiko. Kai atsidūriau Tinkle, Džo Lėjakanava buvo jau negyva, o Zedas Jago tysojo paslikas. Dariena pasakė man, kad Tinklas sprogs. Pamaniau, kad ji ketina mane nužudyti, mudu susirėmėme. Bet tada atsipeikėjo Zedas Jago ir pašovė ją mano pjaunamuoju lazeriu, kurį buvau numetęs ant grindų — jos pačios paliepimu.
— Tu išnešei jį iš ten, — tarė Maiklas A-Rae.
— Teisybė.
— O kodėl?
Deinas nesumojo, ką į tai atsakyti. Pats nežinojo atsakymo.
— Tiesiog negalėjau jo taip imti ir palikti, — galiausiai numykė.
— Ogi todėl, kad tu — moralinis supuvėlis, — pareiškė A-Rae ir švytėdamas dorybingu pasitenkinimu spyrė jam trečią kartą.
Deinas suskubo pasisukti pakankamai mitriai, kad didžioji smūgio jėga tektų į petį. Ir tada, nepaisydamas klaikaus šoną varstančio skausmo, pašoko ir suvarė abu nykščius A-Rae į gerklę. Moteris su šautuvu nusikeikė ir garsiai riktelėjo; pro atviras duris įpuolęs stambuolis kaipmat atplėšė Deiną nuo A-Rae.
A-Rae sunkiai dvėsavo.
— Tai kalės vaikas, — sušniokštė jis, tačiau netgi per piktą grimasą Deinas įžvelgė išraišką, kurią tiek kartų buvo matęs kitame veide — beribį pasimėgavimą aukos bejėgiškumu.
— Tu, šunsnuki, — ištarė belaisvis. — Juk tu — toks pat kaip jis, štai kodėl šitaip jo nekenti!
A-Rae į Deino žodžius nekreipė jokio dėmesio. Tarstelėjo žaliūkui:
— Jis bandė mane sužeisti, Elonai. Tegul pats tai pajunta.
— Žinoma, — geraširdiškai atsakė tas ir smeigė abu nykščius Deinui į kaklą.
Deinas staiga pajuto nebegalįs įkvėpti. Jis dar bandė delnais užtvoti žaliūkui per ausis, ir jam į sprandą įsirėžė kelis. Paskui jį nudrėbė kaip maišą ant betoninių grindų. A-Rae įsakė Deiną surišti, ir stambuolis atsiklaupęs suveržė Deinui rankas už nugaros, virvės kilpą užnerdamas ant kaklo.
A-Rae bakstelėjo jį koja.
— Na štai, — tarė. — Dabar apsiraminsi. — Deinas papurtė galvą ir bandė stotis. A-Rae vyptelėjo ir smūgiu vėl jį pargriovė. Deinas pasisuko, kad griūtų ant šono, ne ant galvos. — Surišk jam ir kojas.
Elonas pakluso: virve tvirtai apnarpliojo Deino čiurnas. A-Rae pritūpė greta jo, delnu švelniai perbraukė veidą. O paskui įsikibo plaukų kuokšto ir trūktelėjo iš visų jėgų. Deinui iš akių pasipylė ašaros. Jis mostelėjo galva, išlaisvindamas plaukus.
— O jis gyvybingas, — susižavėjęs pratarė žaliūkas.
— Tai jau taip, — sutiko A-Rae. — Sakyk, Deinai Ikoro, kur yra Rani Jago?
— Ką? — žioptelėjo Deinas. — Kaip suprasti — kur ji yra? Kai išvykau, ji buvo dvare.
— Dabar jos ten nėra.