— Tuomet nežinau, kur ji.
— Bandyk atspėti, — paragino A-Rae.
Deinas nurijo seilę. Visi trys godžiai dėbsojo į jį. Šonais ėmė ristis šalto prakaito lašai.
— Ji ten, kur ir Zedas, kad ir kur jis būtų, — spėjo jis.
A-Rae atsiduso.
— Zedas Jago ligoninėje, ir ten Tinklo įgula saugo jį kaip kokią aukso kasyklą. Bandyk dar kartą.
Jis priglaudė nykštį prie užmerktos kairiosios Deino akies voko.
— Nežinau, — ištarė Deinas.
Jis stengėsi kalbėti tvirtai, bet čia pat nutarė, kad neverta stengtis, be to, vis vien nepavyks — tegul sau dreba tas balsas. Ji Kynetų Šeimos namuose, pagalvojo, bet nepasakė jis. Ėmė veržti šlapimo pūslę… A-Rae atitraukė nykštį.
Per ausyse dundantį širdies plakimą Deinas išgirdo, kaip A-Rae tarė bendrams:
— Ji gali būti ligoninėje, pasivadinusi kitu vardu. Ar įmanoma tai patikrinti?
Moteris atsakė:
— Falonas kaip tik šukuoja viešbučius. Galbūt Sindikas gali užsiimti ligonine. O ką darysime su šituo? — Ji mostelėjo paralyžiuokliu į Deiną.
Stambuolis pareiškė:
— O man atrodo, kad jis žino.
Jis priglaudė didžiulį gumbuotą nykštį prie Deino dešiniosios akies voko ir spūstelėjo — stipriai… Deinas loštelėjo, kol atsirėmė pakaušiu į sieną — toliau nebuvo kur trauktis. Nuo slėgio po voku ėmė raizgytis geltoni ornamentai, akį suskaudo.
— Pakaks! — sudraudė žaliūką A-Rae.
Nykštys atsitraukė.
Deinas sumirksėjo. Pro skystėjančią miglą akyje matė A-Rae: šis atsistojo, apsuko ratą mažyčiame kambarėlyje ir galiausiai sustingo greta jo tarsi teisėjas, pasirengęs skelbti nuosprendį. Jo akys jau nebeatrodė paklaikusios.
— Jis viską mums pasakys, — tarė A-Rae. — Laiko turime pakankamai: praeis dar ne viena diena, kol jie mus suras. Daugybė dienų.
Žaliūkas sulinksėjo, lyg būtų išgirdęs skelbiant kokią neprilygstamą išmintį.
— Tai ką su juo daryti? — paklausė.
— Tegul drybso surištas. Užklok jį kuo nors. O mes kol kas turime ir kitų darbų, su juo pasišnekėsime vėliau.
Moteris paslėpė paralyžiuoklį dėkle. Elonas atsiduso ir iššliumpsėjo pro duris, bet tuoj pat grįžo su antklode, kurią užmetė ant pasliko tysančio Deino.
— Daugybė dienų, — paantrino jis.
Juodu su moterimi pasišalino. Ji išėjo pirma. A-Rae sudvejojo. Apsilaižė lūpas.
— Daugybė dienų, — pakartojo dar kartą.
Vis dėlto pasitenkinimo jo balse nebuvo justi. Priešingai, A-Rae atrodė išsigandęs. Galiausiai išėjo ir jis. Kiek įmanoma užrietęs viršun už nugaros surištus riešus, Deinas ėmė sukiotis ir rangytis, kol pagaliau pavyko atsisėsti. Jis žinojo, kad šitaip surištas žmogus teoriškai gali išsilaisvinti, bet tam reikėjo ypač lanksčių abiejų pečių sąnarių, o jis tokiais negalėjo pasigirti. Virvė, jo manymu, buvo veikiausiai iš aptono ir nailono — tokios nei nutrauksi, nei nubrūžinsi. Tačiau perpjauti įmanoma — jei tik pavyktų aptikti pakankamai aštrią atbrailą ir prisitaikyti tinkamu kampu… Deinas ėmė lėtai ropoti grindimis, ieškodamas kokios nors aštresnės briaunos. Nė nesitikėjo rasti, bet tai buvo vis geriau nei tiesiog drybsoti ir laukti, kol A-Rae pademonstruos, ką dar turi jam parengęs.
Nieko jis ir nerado, o kai liovėsi judėjęs, virvės pratrintas kaklas jau kraujavo.
Ketvirtąją dieną po Jago Šeimos Tinklo sprogimo smagiai nusiteikęs Ja Narajanas užsuko į Zedo Jago ligoninės palatą.
— Nusinuobodžiavęs? — paklausė jis Zedo. — Nori susigrąžinti rankas? Žinai, visų pirma baisiai jau kvaila buvo jų netekti.
— Žinau, — atsakė Zedas. Jis pakilo iš kėdės prie lango ir nusliūkino prie lovos.
— Kaip jautiesi?
— Yra buvę ir geriau.
Zedas buvo pavargęs. Ne taip jau paprasta miegoti, rankas nuolat atkišus prieš save, ištiesus palei šonus ar iškėlus virš galvos.
— Gali skaityti, — pastebėjo Ja. Jis neskubriai slampinėjo po palatą, kol galiausiai tarsi visai netyčia atsidūrė greta Zedo. — Žaisti žaidimus.
— Bandžiau, — atsakė Zedas.
Jis iš tikrųjų buvo pasikvietęs Tinklo įgulos narius, drauge su jais leisdavosi į be galo be krašto trunkančias partijas kauliukais — jie mokėjo gal šešis ar septynis žaidimo variantus… Tačiau žaidimų Zedas nemėgo, o juo labiau dėl to, kad pats net negalėjo mesti kauliukų. Rankomis jis negalėjo nuveikti nė paties menkiausio darbelio, ir tai jį neišpasakytai siutino. Vandens automatą ar knygų diaprojektorių dar buvo galima pritaikyti valdyti kojomis, bet kai kurių dalykų kojų pirštais niekaip nenuveiksi. Tą rytą Zedas gavo laišką iš Rani — ji rašė išsikrausčiusi iš Diuru Šeimos namų ir pranešė, kur įsikūrusi. Zedui teko prašyti Halo Ku, kad atplėštų laišką.
Maža to, jam pasiutusiai niežėjo, tarsi po oda būtų pribyrėję smėlio. Nuobodulys ir smarkiai apribota judėjimo laisvė komandorą siutino, bet niežulys buvo jau tikra kančia, juo labiau kad — Zedas puikiai tai žinojo — niežėjo jam tik vaizduotėje. Kiekvieną rytą jį nuprausdavo. Zedas negalėjo ištverti ir šito, nepakentė, kai su juo elgiamasi tarytum su mažu vaiku. Jau po pirmojo ryto Halas perprato, kad šią procedūrą dera atlikti kuo greičiau ir nepravėrus burnos.
Ja paprašė laboranto atnešti padėklą su steriliais instrumentais.
— Ką jauti plaštakose? — paklausė.
Zedas atsakė:
— Išvis nieko nejaučiu.
— Gerai.
Sugrįžo laborantas.
— Pastatyk padėklą, atidenk ir išeik, — paliepė Ja.
Laborantas pakluso akivaizdžiai nusivylęs. Specialioje dėtuvėje gulėjo sterilios pirštinės išskleistais riešais: Ja įkišo į juos pirštus ir stipriai stumtelėjo. Pirštinės glaudžiai aplipo jo rankas. Chirurgas ištraukė plaštakas iš įtaiso, pakrutino pirštus.
— Tinka idealiai, — tarstelėjo jis, nors išstumiamos pirštinės visuomet tikdavo idealiai — specialiai buvo taip pagamintos. — Prašau ištiesti dešiniąją ranką, — pridūrė Ja, imdamas nuo padėklo chirurgines žnyples. Zedas įrėmė alkūnę į kelį. Dešinioji plaštaka siūbavo ore tarsi koks baltas sluoksniuotas balionas. — Laikyk nejudindamas. — Jis žnyplėmis ėmė laupyti viršutinį tvarsčio sluoksnį, mesdamas nuoplaišas į atliekų dėžę. Po marliniu tvarsčiu plaštaka buvo supakuota į kelis sluoksnius regeneruojančiojo gelio.
— Jei dar ilgiau nebūtum pasirodęs, — suniurzgė Zedas, — tikriausiai jau būčiau kibęs draskyti visa tai dantimis.
Narajanas sukikeno.
— Ne itin pažangus metodas, — tarstelėjo ir žnyplėmis sugriebė sukietėjusio gelio kraštą. — Štai vienas… — Nulupo gelio juostelę.
— O štai antras… — Jis triūsė toliau, marmaliuodamas po nosimi skaičius. Kai baigė, sukietėjusio gelio skivytai liko kadaruoti ant Zedo riešo tarsi nulupta vaisiaus odelė.
Plaštaka vis vien tebeatrodė kažkokia dirbtinė, tarsi pagaminta, o ne iš gyvų kūno audinių, be to, ji dar neturėjo ir pirštų. Gremėzdišką luistą tebedengė atkuriamojo tepalo sluoksnis — stora, plėvę primenanti substancija. Tepalo sluoksnis dulsvai švytėjo lyg patamsėjęs sidabras. Ja paėmė iš padėklo kempinėlę ir ėmė tekšnoti tepalo plutelę. Tepalas ėmė lėtai težti, skystėti, kol galiausiai nuvarvėjo nuo rankos. Iš gumburiuoto luisto pamažėle vadavosi pirštai. Jie buvo paraudę, atrodė kažkokie groteskiški, bjaurūs…
— Atrodo puikiai, — pareiškė Ja. Kempinėle jis nušluostė paskutinius tepalo skivytus. — Pakrutink pirštus, — paliepė.
Zedas pabandė krustelėti pirštus. Pajuto dilgčiojimą rieše. Galų gale pirštai sujudėjo.
— Reakcijos trukmė — viena kablelis trys sekundės, — pasakė Ja. — Gana normalu. O dabar prašom kairiąją ranką.