Kol Ja laupė tvarsčius nuo kairiosios rankos, Zedas mėgino judinti dešiniąją. Jam jau anksčiau ne kartą teko matyti, kaip funkcionuoja prisiūtos galūnės ar priderinti nauji audiniai: nesvarbu, koks auksarankis meistras būtų chirurgas — o Ja Narajanas buvo tikrai vienas iš pačių geriausių, — visuomet turėdavo praeiti šiek tiek laiko, kol susiderindavo senųjų ir naujųjų audinių neuronais sklindantys impulsai. Reakcijos vėlavimas be paliovos mažės, kol ilgainiui visai išnyks — tai Zedas žinojo. Tačiau plaštakos buvo lyg nutirpusios, ir tai kėlė jam nerimą. Jis krutino pirštus, sukiojo ranką per riešą, mėgindamas pajusti bent šiokį tokį jautrumą atkurtoje plaštakoje.
Galų gale Ja išlaisvino iš tvarsčių ir kairiąją ranką.
— Pajudink ją, — tarė. Zedas pakrutino pirštus. — Sinapsinis uždelsimas lyg ir kiek mažesnis, ar tau taip neatrodo?
— Na, ką manai? — paklausė Zedas.
— Manau, kad tau jau užteks voliotis lovoje, — atsakė Ja.
— Kiek galiu naudotis tomis rankomis?
— Priklauso nuo to, ką ketini daryti, — atsakė chirurgas. — Nekilnok nieko sunkaus, nesiimk jokio darbo, reikalaujančio kruopštumo. Apsaugai apsirūpink pirštinėmis nupjautais pirštų galiukais.
— Gera mintis, — sutiko Zedas.
Užsimerkęs jis bandė liete įlieti į plaštakas bent kiek jutimo, stengėsi pažadinti apmirusius nervus. Nieko nepešė ir atsimerkė.
Ja pasiūlė:
— Išmėgink nagus.
Zedas apsilaižė lūpas. Nagai galėjo išlįsti tik šiek tiek sulenkus pirštus. Zedas trupučiuką juos parietė. Ja patarė:
— Laikyk pirštus ištiestus ir sugniaužk kumštį.
— Prisimenu.
Patarimas skambėjo labai jau prieštaringai, bet iš tikrųjų toks nebuvo. Įsitempęs Zedas bandė įsivaizduoti, kaip neuroniniai impulsai sklinda rankomis.
Jo pirštai išleido nagus.
Šie buvo išties įspūdingi: maždaug dviejų su puse centimetrų ilgio, spindintys, metaliniai, aštrūs lyg skalpelis. Zedas susižavėjęs pakraipė rankas ore. Paskui atpalaidavo įtemptus raumenis, ir nagai sklandžiai įslydo atgal.
— Ačiū, Ja, — tarė jis. — Kaip tik šito ir norėjau.
Ja apžiūrinėjo savo rankų darbą taip, tarsi dar niekad nebūtų regėjęs nieko panašaus.
— Visai neblogai, — įvertino. — Kam ketini juos naudoti?
— Kopsiu į ledkalnius, — atsakė Zedas. — Ir dar kai kam.
— Prieš išeidamas iš čia, užsitepk gelio sluoksnį, — patarė Ja.
— O kada galėsiu?..
— Kopti į ledkalnius? Grįžk čionai apžiūrai po trijų savaičių. Mažų mažiausiai tiek laiko prireiks, kad visi audiniai deramai suaugtų. Galbūt daugiau.
— Ar aš galiu kasytis? — paklausė Zedas. — Ar galiu maudytis?
— Gali kasytis kiek širdis geidžia, — atsakė Ja. — O kalbant apie maudymąsi — na, jie tikrai nesurūdys, jeigu tai turi omeny. — Zedas pareigingai šyptelėjo. — Beje, nagai tikrai neišlįs netyčia. Kol kas gali truputį paskaudėti pirštų galiukus.
Zedas linktelėjo.
— Viską supratau, — tarė. — Ja, širdingai dėkoju.
— Palauk, kol gausi sąskaitą, — atrėmė chirurgas.
Jis nusitraukė pirštines, išmetė jas į atliekų dėžę ir išėjo. Zedas atsiduso, o paskui labai atsargiai dešiniosios rankos pirštais pasikasė kairiąją ranką. Komandoras taip ir nepajuto nei savo odos paviršiaus, nei — palengva judino ranką — plaukų, nei drabužių audinio tekstūros. Nieko tokio, tikino jis save, lytėjimo pojūtis dar sugrįš. Paskubomis apžiūrėjo palatą rinkdamasis daiktus, bet savo rado tik drabužius bei Rani laišką. Visa kita: knygų diaprojektorius, įrašai, seni VIN leidiniai — buvo ligoninės nuosavybė.
Į palatą įėjo Haldanas Ku.
— Na, kaip rankos? — paklausė.
Zedas ištiesė jam parodyti nevikrias plaštakas.
— Malonu galų gale atsikratyti tvarsčių.
— Tai jau taip, — sutiko sanitaras. — Tikriausiai norėsite tuoj pat ir keliauti sau?
— Taip. Tiktai dar reikia apsauginio gelio.
Ku nušlepsėjo prie spintelės su vaistais ir surado tūbelę. Zedas ištiesė rankas. Ku labai atsargiai padengė plaštakas plonyčiu tepalo sluoksniu.
— Na kaip? — paklausė.
Zedas palankstė pirštus. Jau trupučiuką pajuto pro naująją odą besismelkiančią tepalo vėsą. Pojūtis jį sužavėjo.
— Puiku. O dabar — pirštines.
Ku išrausė spintelę ir ištraukė porą pirštinių.
— Hmmm… — suniurzgėjas apžiūrinėdamas. — Ar tik nebus per mažos? Taip, ko gero. — Jis surado kitas, didesnes. — Leiskite, padėsiu.
Zedas leido — tai paskutinis kartas, pažadėjo jis pats sau, kai leidžiuosi, kad kas nors padėtų man užsivilkti bet kokį drabužį.
— Reikia nukirpti galiukus, — perspėjo jis.
— Teisybė, — sutiko Ku. — Iš spintelės jis išsitraukė žirkles ir nurėžė pirštinių pirštų galus. — O dabar… — Sanitaras užsmaukė pirštines Zedui ant rankų.
Papildomas sluoksnis tik sustiprino apmirimo jausmą, bet Zedas atkakliai tikino save, kad ilgai tai netruks, kad jau labai greitai lytėjimo pojūtis vėl bus toks, koks buvęs.
— Ačiū, — padėkojo jis Ku.
Sanitaras nusišypsojo.
— Džiaugiuosi, kad išvykstate namo, — pasakė.
— Apgailestauju, kad buvau toks bjaurus ligonis.
— Visai ne, — ramiai atrėmė Ku. — Turiu omeny — visai jūs neapgailestaujate. Nėmaž netikiu, kad būtumėte galėjęs elgtis kaip nors kitaip.
Priblokštas Zedas nutvilkė jį žvilgsniu. Bet nori nenori turėjo pripažinti, kad sanitaras sako tiesą, ir nusijuokė.
— Taip, tavo tiesa.
— Žinau. Geros jums dienos, vyresnysis. Linkiu visokeriopos sėkmės. — Ku šyptelėjo, nusigręžė ir kibo nuvilkinėti patalynę.
Zedas išėjo į koridorių.
Tingiai stoviniuojančios dvi apsauginės akimoju išsitempė, bet tuoj pat vėl atsipalaidavo. Zedas miglotai jas prisiminė: abi buvo iš Tinklo ryšių skyriaus.
— Kaip laikotės, komandore? — paklausė viena jų, žemesnioji.
Jai prie šlaunies kabojo paralyžiuoklis. Zedas apstulbo išvydęs, kad ligoninė leidžia šitaip atvirai nešiotis ginklą. Apsauginė pasekėjo žvilgsnį ir išsišiepė.
— Jis neužtaisytas, — paaiškino. Staiga tarp jos kairiosios rankos pirštų blykstelėjo mažulytis cilindras su paralyžiuojančiu užtaisu ir akies mirksniu vėl išnyko. — Užtat šitas — taip.
Zedas nerūpestingai tarstelėjo:
— Nagi, parodyk jį man.
Ji ištiesė jam cilindrą, ir Zedas sugriebė šį dešiniąja ranka. Sekundei apsauginė nustėro, bet tuojau pat nusijuokė.
— Nagi! — šūktelėjo. — Jums nuėmė tvarsčius! Vadinasi, suvis išeinat iš ligoninės?
— Taip, — atsakė Zedas ir numetė cilindriuką moteriai į kairįjį delną.
— Ei, Raeka, pranešk kitiems, — tarė ji savo porininkei.
Aukštesnioji moteris nusikabino nuo diržo radijo siųstuvą-imtuvą ir pakėlė prie lūpų. Nykščiu spustelėjo jungiklį ir tyliai prašneko. Zedas išgirdo minint jo vardą.
— Kur keliausite, komandore?
— Namo… ar bent jau ten, kur yra mano sesuo, — atsakė jis.
— Gerai. Mes pasiruošę.
Raeka išjungė aparatą ir vėl užsikišo už diržo.
Zedas susiraukė. Jis nėmaž netroško, kad jį kas vedžiotų po miestą už rankutės kaip kokį beviltišką žioplį ar turistą.
— Aš neprašiau palydos, — mestelėjo.
Abi moterys susižvalgė, paskui mažesnioji — vardu Barbara, staiga prisiminė Zedas — tarė: