— Mes tai žinome, komandore. Bet taip nusprendėme: saugoti jus ir toliau — tol, kol bus sučiuptas tas močkrušys A-Rae. Jeigu nenorite mūsų matyti, pasistengsime likti nematomi, bet trauktis neketiname. Atleiskite.
Nejučiomis Zedo pirštai ėmė riestis. Jis atpažino judesį ir išsigandęs atpalaidavo pirštus. Apsauginė juk sakė tiesą. Dabar, kai Tinklo nebėra, visa jo įgula gali daryti, ką įsigeidę, iš esmės jie buvo lyg ir paleisti neterminuotų atostogų ir jau tikrai neprivalėjo paklusti jo įsakymams… Po valandėlės jo kvėpavimas išsilygino. Nė viena moterų nepajudėjo iš vietos, tačiau Barbaros rankoje blizgėjo cilindriukas su paralyžiuojančiu užtaisu. Nejaugi būtų juo pasinaudojusi? — šmėstelėjo mintis. Zedui ėmė perštėti gerklę.
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Gerai jau, nesiginčysiu.
Iš pooperacinio skyriaus jie nužingsniavo į LAS, iš LAS — į ambulatoriją, iš ambulatorijos pagaliau išėjo į gatvę. Prie ambulatorijos laukujų durų Zedas stabtelėjo. Laukiamajame kaip visuomet knibždėte knibždėjo žmonių: jie maigė kompiuterio klaviatūrą, laikė atkištas rankas laborantams, stoviniavo gniauždami indelius su šlapimo pavyzdžiais analizėms, skaitė knygas ar klausėsi muzikos laukdami ko nors pasirodant iš pastato gelmių… Zedas pagalvojo, ar nevertėtų užsukti į chirurginį skyrių atsisveikinti su buvusiais bendradarbiais.
Tačiau vienintelės, kurias jam dar norėjosi išvysti, buvo Saja Tomas ir Jukiko.
Vos iškėlęs koją į gatvę, jis aiktelėjo. Visoje ligoninėje veikė oro kondicionieriai; net keturių dienų visiškai pakako, kad jis užmirštų, kas yra Abanaro karštis. Sugraibęs kišenėje Rani laišką, Zedas dar kartą perskaitė adresą. Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni. Zedas stabtelėjo prie gatvės žemėlapio. Surado Kabelo gatvę — ši driekėsi per du kvartalus pietvakarinėje miesto dalyje, vienodu atstumu ir nuo ligoninės, ir nuo Rytų Nusileidimo terminalo. Zedui parūpo, kodėl sesuo pasirinko apsigyventi tokiame neprašmatniame rajone. Namai ten gerokai skyrėsi nuo būstų, įsikūrusių vakarinėje Abanato dalyje — galbūt kaip tik tai ir buvo priežastis. Staiga jų link pasuko gatvės prekeivis; Zedas pastebėjo, kad Raeka, ėjusi jam iš dešinės, žingtelėjo nieko pikta neįtariančio žmogaus link. Jis mostelėjo apsauginei palikti prekeivį ramybėj.
— Čobio sėklų, — paprašė.
Prekeivis vogčiomis kyštelėjo jam saujelę sėklų.
— Vaišinkitės į sveikatą, komandore, — šūktelėjo, kai Zedas panardino ranką į kišenę, ieškodamas kreditinio disko.
Kabelo gatvės keturiasdešimt septintas numeris buvo kampinis namas. Vieno aukšto ir taip apaugęs vijokliais, kad beveik nebebuvo matyti stogo kontūro. Pabeldęs į laukujės duris Zedas dar spėjo pastebėti Barbarą ir Raeką, išnykstančias sode. Durys atsivėrė; laibas rudaodis vyriškis be tatuiruotės linktelėjo jam ir atsitraukė, praleisdamas vidun.
— Sveiki atvykę, komandore.
— Ačiū, — tarė Zedas.
Jis apsidairė, kur pakliuvęs. Iš gatvės pateko ne į koridorių, o tiesiai į kambarį. Šis buvo visas užlietas blyškiai žalzgana šviesa — saulės spinduliai smelkėsi vidun pro langus dengiančius lapus. Ant grindų patiestas pintas šiaudinis kilimėlis. Kai kurios vidinės sienos priminė veikiau ne sienas, o pinučius; kiaurai juos Zedas įžiūrėjo miglotus kitų žmonių šešėlius.
— Rani?.. — ištarė jis.
— Zedai-ka.
Vienoje grotelių sienoje netikėtai atsivėrė durys. Tarpduryje stovėjo Rani, vilkinti mėlynus — Jago Šeimos spalvos — drabužius. Plaukus buvo susipynusi, kasas pritvirtinusi viršugalvyje sidabrinėmis šukomis.
— Ačiū, Kolai, — ištarė ji, ir tamsaus gymio vyriškis ištirpo šešėlyje.
Zedo širdis ėmė daužytis krūtinėje. Staiga jis panūdo bėgti neatsigręždamas. Jame suspurdėjo prisiminimai, o už jų slypėjo kančia, kurios jis nenorėjo — nedrįso — prisiminti… Jis ištiesė atkurtąsias rankas. Rani jas pastvėrė. Ir tarė:
— Prašei, kad atiduočiau tavąjį skeletą Janiui Kynetui, bet man širdis neleido taip padaryti. Skeletas tavo kambaryje.
Jo kambarys buvo tiesiai priešais sesers kambarį; langai išėjo į sodą. Rani atlydėjo brolį į kambarį, pabučiavo į skruostą ir paliko vieną. Skeletas buvo čia; eidamas pro šalį, Zedas perbraukė delnu pliką jo viršugalvį — pajuto kaulo kietumą, bet jokie kiti pojūčiai neprasiskverbė per apmarinantį gelio bei pirštinės sluoksnį. Zedas atsisėdo ant lovos ir pabandė sulenkti rankas. Raumenys neatrodė nusilpę. Jis abiem delnais atsistūmė nuo sienos. Rankos virpėjo. Reikia mankštintis, galvojo jis, reikia susigrąžinti raumenų jėgą, kurią iš senųjų raumenų audinių išdegino… išdegino… Perspėtas įsibėgėjusio pulso, jis tvojo kumščiu į sieną. Ne, jis jokiu būdu neprisimins. Nubaustąją ranką iki pat peties persmelkė skausmas tarsi šalto vėjo gūsis.
Šiurpi, lipni tamsa, regis, kybojo kažkur visai arti, prie pat regėjimo lauko ribos, pasirengusi bet kurią akimirką užgriūti ir nuskandinti. Kietai suspaudęs lūpas Zedas laukė, kol apmalš tvinkčiojimas. Pagaliau skausmas atlėgo, Zedas ištiesė ranką ir, surietęs pirštus, įsivaizdavo gniaužiąs kumštį. Akimoju išdygo nagai. Zedas nejučia susižavėjo Ja sukonstruotomis vidinėmis movomis, saugančiomis pirštų galus, kad šių nesužalotų aštrios išlendančių nagų briaunos.
Reikės įsitaisyti naują porą pirštinių, galvojo jis — sidabrinių, apkraštuotų mėlyna juostele. Būtinai pasirūpinsiąs tokias įsigyti. Zedas atpalaidavo ranką ir nagai įsitraukė — nereikėjo nė žiūrėti, kad įsitikintų. Staiga net krūptelėjo, išgirdęs kažkokį triukšmą; dirstelėjo pro langą ir išvydo krūmuose šmirinėjančią Raeką. Jį pašaukė Rani. Zedas išėjo į koridorių ir ėmė dairytis sesers pro pinučius. Tamsiai apsirengusi moteris nurodė jam eiti į vieną kambarį tikromis sienomis, pavadino jį „biblioteka”.
Zedas sėkmingai surado kambarį. Pasieniais čia rikiavosi knygų lentynos, tik kol kas tuščios. Viename kampe ant metalinio stovo kėpsojo senovinis diaprojektorius. Rani stovėjo greta jo ir skaitė laišką. Paskui ištiesė popierius jam. Zedas skubiai permetė juos akimis ir įsitikino, jog tai keturi to paties laiško egzemplioriai. Laišką pasirašė Jago Šeima, adresuotas jis buvo Federacijai. Viename egzemplioriuje paraštėje buvo brūkštelėti inicialai „FD”. Antras ir trečias primarginti komentarų. O prie trečiojo prisegtas atskiras lapas su pastabomis, pasirašytas „K. Vu”.
Rani paaiškino:
— Kristina nori, kad pasiremčiau teisinėmis nuorodomis. Teo siūlo pakeisti vieną kitą smulkmeną, bet jo pastabos nereikšmingos. Imre siunčia linkėjimus ir sako visiškai sutinkąs. Ferisui bent jau užteko sumanumo pasirašyti paraštėje.
— Kokios sumos ketini reikalauti, Rani-ka?
Ji nusišypsojo.
— Šešiolikos milijonų kredų. Šitiek Jago Šeimai kainuotų pasistatyti naują Tinklą.
— Suprantu, — tarė jis. — O už tuos pinigus…
— …mes pasistatysime dorazino gamyklą.
— O kaip kiti sektoriaus pasauliai pergabens kalinius, jei nebebus laivo?
Rani gūžtelėjo pečiais.
— Turbūt taip pat, kaip ir tada, kai Tinklo išvis dar nebuvo. Kiekvienas pasaulis turės pats pasirūpinti pervežti savo nusikaltėlius į Čabadą. Jago Šeima tieks jiems doraziną, taip pat ir technikus aptarnauti laivams, jeigu prireiks.
Ji ištiesė broliui dar vieną popierių. Tai buvo sutartis, kuria Jago Šeima įsipareigojo sumokėti penkiolika milijonų kredų „Narkozės įmonei”.
— „Narkozės įmonė”? — nesusigaudė Zedas.
— Tai trestas, kurį Kristina įkūrė specialiai tam, kad turėtume kur investuoti pinigus, kuriuos iš tiesų sumokėsime „Farmacijai”.