Zedas linktelėjo. Iš tikrųjų jam nebuvo labai įdomu. Viskas tapo kažkaip nebesvarbu, nors jam, žinoma, visą laiką rūpės tai, kas rupi jai. Rani įdėmiai stebėjo jį. Zedas tarė:
— Stulbinantis pasiekimas, Rani-ka. Vertas Izobelės.
Sesuo nusišypsojo.
— Lorasas U-Elenas rytoj ateina čia atšvęsti.
— Ar aš būsiu tau reikalingas?
Rani atsakė:
— Jis tau nepatiks, Zedai-ka. Puošeiva toks. Bet jeigu tik norėsi, galėsi švęsti drauge. — Ji pasiėmė dokumentą atgal. — Ar jau susipažinai su namų darbininkais? — paklausė. — Tasai aukštas vyriškis — mano naujasis sekretorius. Vardu Kolas Aradžijanas. Mūsų ūkvedė — Denija I–Chanu, tiesa, jai labiau patinka vadintis namų šeimininke. O Merilė Luna — virėja. Jos pyragaičiai su kiaušininiu kremu — liežuvį gali praryti.
Zedui teko nusigręžti. Tamsa kėsinosi jį praryti. Jis vis dar stengėsi jos neprisileisti.
— Piloto nebus? — šiaip ne taip išspaudė jis.
— Ne, — atsakė Rani ir pasitrynė smakrą. — Įdomu, ar Deinas suskubo pakilti iš planetos anksčiau, nei buvo sulaikyti visi laivai?
Zedas nenorėjo net pagalvoti apie Deiną Ikoro. Deinas irgi buvo tos tamsos dalis.
— Rani-ka, — tarė jis, — ar šiuose namuose atsiras koks kambarėlis, kuriame galėčiau įsirengti treniruoklių salę?
— Treniruoklių salę? — Sesuo suraukė antakius. — Gali įsirengti ją šiame kambaryje. Kompiuterį ketinu pasistatyti anoje, gatvės pusėje. Bet kam tau prireikė treniruoklių salės?
— Kad galėčiau mankštinti rankas ir pirštus, — atsakė brolis.
— Ak.
— Beje, — nukreipė kalbą jis, — tikiuosi, tavęs pernelyg netrikdo žmonės, šmirinėjantys pakrūmiais?
— Ne. — Ji nusišypsojo. — Priešingai, man net atrodo, jog tai labai miela, kad jie išvis čia. Atrodo, jie mano, kad Maiklas A-Rae tūno kažkur pasislėpęs ir rezga siaubingus planus. Bet aš pati manau, kad jis viso labo rezga planus, kaip čia išnešus iš planetos savo niekam tikusį kailį.
Jo noriu aš, pagalvojo Zedas. Pirštai, netgi padengti gelio sluoksniu ir aptempti pirštinėmis, pradėjo riestis. Kiekvienas, net pats menkiausias, kūno nervas sudirgęs ėmė trūkčioti.
— Jo noriu aš, — sukuždėjo jis ir susigėdo — neketino balsu išsakyti šio savo pageidavimo Rani akivaizdoje.
Sesuo dūrė pirštu į popieriaus lapą, kurį Zedas tebelaikė dešiniojoje rankoje.
— Užmesk akį, Zedai-ka, — ištarė ji tyliai. — Perskaityk septintą punktą.
Zedas perskaitė septintą punktą. Tai buvo per dvi pastraipas kruopščiai apgalvotais teisiniais terminais išdėstytas argumentuotas paaiškinimas, kodėl Maiklą A-Rae ir jo bendrus, kai bus sugauti, turėtų teisti ne Federacijos, o Čabado teismas.
Dvidešimt trečias skyrius
Lorasas U-Elenas džiūgavo. Jis patapšnojo apsiausto kišenę, kurioje gulėjo sutartis, o šioje — juodu ant balto užfiksuota, jog Jago Šeima ir „Vaistų gamyba, Inc.” perves į „Narkozės įmonę” po penkiolika milijonų kredų.
— Domna, aš sužavėtas, kad mūsų bendradarbiavimas baigėsi taip vaisingai, — sučiulbo jis.
Rani nusišypsojo. Per pastarąją valandą šypsotis jai teko tiek daug, kad jau atrodė — dar kiek, ir plyš žandai.
— Esu visiškai tikras: nevėliau nei per mėnesį gausime iš „Farmacijos” pirmąjį informacijos paketą. O jau po trijų mėnesių… — jis išsišiepė nuo vienos ausies iki kitos, pademonstruodamas visus tobulus dantis, — …neabejoju — mūsiškės dorazino gamyklos statybų darbai bus jau gerokai įsibėgėję!
— Puikiausiai suprantu jūsų entuziazmą, — pritarė Rani.
Ji pati irgi buvo visiškai patenkinta pasirašyta sutartimi. Šioje buvo numatyta, kad gamyklą statys „Vaistų gamyba, Inc.”, tačiau darbuotojais ją aprūpins Jago Šeima, kuri ilgainiui išpirks ir „Vaistų gamybos, Inc.” dalį. Rani svarstė, ar „Vaistų gamyba, Inc.” labai smarkiai stengsis išpūsti savo sąskaitas. Tačiau pernelyg dėl to nerimauti nevertėjo. Rani visiškai pasikliovė Taku Rafaeliu bei jo finansininkais. Ji apžvelgė aplinkui pakreiktus valgių bei gėrimų likučius. Su Lorasu U-Elenu jai teko praleisti ištisas tris valandas ir klausytis jo pasakojimų apie Kerėtoją, paskui — apie Čabadą ir galiausiai — apie abiejų planetų skirtumus.
— Dabar iki visiškos laimės man trūksta vienos vienintelės smulkmenėles, — pareiškė U-Elenas. — Kad Abanato policija surastų ir prikirptų mano pusprotį giminaitį.
— Mes visi šito tikimės, — atsakė Rani.
— Aš taip džiaugiuosi, — čiulbėjo U-Elenas, — kad leidausi suviliojamas šiandien apsilankyti čia. Tik labai gaila, kad komandoras užsiėmęs. Svajojau su juo susipažinti.
Jis žvelgė į šeimininkę skaidriomis akimis. Išgraužk, pagalvojo Rani, žinau, ko tu iš tikrųjų norėjai: iškamantinėti Zedą apie tai, kas atsitiko Tinkle. Galbūt, dingtelėjo jai, reikėjo vis tik paprašyti Zedo, kad prisidėtų prie mūsų bent kelioms minutėms. U-Elenas būtinai būtų leptelėjęs ką nors visiškai neatleistina, o tada Zedas būtų jį pasmaugęs. Velniai parautų, mielai padaryčiau tai pati.
Ji pakilo iš krėslo.
— Pilieti, — tarė, — buvo nepaprastai malonu pabendrauti su jumis, bet dabar jums jau tikriausiai pats metas ruoštis išvykti, tiesa? Prisimenu, sakėte, kad „Farmacija” atsiųs jums transportą dar šį pat vakarą. Apgailestauju, kad mūsiškiams laivams iki šiol vis dar neleidžiama kilti — tuomet galėtumėte keliauti patogiai, Jago Šeimos privačiu luotu.
— O, dar ne vakaras, — atsakė U-Elenas, bet irgi atsistojo. Jis vilkėjo fantastišką vienų klosčių oranžinį kaftaną su gausiai spurgais išpuoštu gobtuvu. — Kaip norėčiau, kad jūs kada nors prisiruoštumėte apsilankyti Kerėtojuje, Domna! Jus iš tiesų pakerėtų planetos grožis — juk visą gyvenimą praleidote šiame plikame ir atšiauriame pasaulyje. Galėtumėte apsidairyti ir laboratorijose…
Tik štai aš visiškai nenoriu nė akyse matyti jų laboratorijų, pagalvojo Rani. Tos laboratorijos ir sukūrė Darieną Riis. Rani Jago pasuko prie durų. U-Elenas nusekė jai iš paskos, nė akimirkai neužsičiaupdamas. Rani atidarė duris. Anapus jų stypsojo Sidas Arioka — stambuolis vyrukas, vienas iš savanorių jų sargybinių. Jis šyptelėjo Rani.
— Pilieti, jei dar kada nors atkeliausite į Čabadą, būtiniausiai aplankykite mus, — tarė Rani, tuo pačiu galvodama: būtų geriausia, jei galimybė grįžti į Čabadą jam pasitaikytų neanksčiau, nei bus išmirę ir jis pats, ir jo vaikų vaikai.
— Be jokios abejonės, — pažadėjo U-Elenas.
Jis plaukte išplaukė į gatvę. Sidas nusėlino paskui jį. Rani grįžo vidun ir iš visos širdies lengviau atsiduso. Denija jau krovė nešvarias lėkštes ant padėklo.
— Ar jis išsinešdino? — paklausė tamsaus gymio moteriškė. Smulkios garbanėlės ant jos galvos niekinamai virptelėjo.
— Nė padujų neliko.
— Dar sugrįš?
— Dievulėliau! — iškvėpė Rani. — Tikiuosi, ne!
Vis dėlto dirstelėjusi į kompiuterį, ant kurio buvo pasidėjusi savuosius sutarties egzempliorius, ji neištvėrė nenusišypsojusi. Pavyko! Galų gale jai pavyko perpirkti iš „Farmacijos” dorazino formulę!
Džiugiai strykčiodama Rani ėmė suktis po kambarį, bet tuojau pat sustojo — tarpduryje išdygo Zedas.
— Ar jis išsinešdino? — paklausė.
Denija, nešina glėbiu lėkščių bei dubenėlių, sukikeno.
Rani atsakė:
— Taip, Zedai-ka, jis išsinešdino.
Pro vijoklių lapus besismelkiantys saulės spinduliai išmargino nuogą Zedo krūtinę šviesos ir šešėlių raštais. Rani žiūrėjo, kaip kvėpuojant kilnojasi brolio raumenys. Zedo plaštakos švietė: jis mūvėjo naujutėlaites apsaugines sidabrines pirštines nukirptais pirštų galiukais iš lankstaus aptono tinklelio.