— Gali nebesislapstyti, — pridūrė Rani.
— Tuojau išsimaudysiu po dušu, — atsakė jis. — Ir ateisiu pas tave.
Jis išėjo. Rani patraukė į kitą kambario pusę, kur stovėjo naujasis jos pirkinys — supamasis krėslas. Jį jai užsakė Ferisas Diuras. Norėjo pats ir sumokėti — neva tai būsianti dovana Įkūrėjų Dienos proga, bet Rani to neleido suprasdama, kaip lengvai vyrukas gali nesveikai prie jos prisirišti.
Įsitaisiusi krėsle ji paspaudė ranktūryje įtaisytą mygtuką ir išsikvietė Kolą Aradžijaną. Šis atskubėjo iš savo kambario šiauriniame namo sparne.
— Kvietėte man, Domna?
— Taip, Kolai, ačiū. Norėčiau pamatyti tuos mūsų pareiškimus VIN spaudai. Ar jau užbaigei juos?
— Dar ne visai, Domna. Galiu parodyti, ką jau turiu parengęs.
Priėjęs prie kompiuterio, jis spustelėjo kelis klavišus; sudūzgė spausdintuvas.
— Štai.
Kolas padavėjai spausdintus lapus. Rani pasklaidė juos. Tai buvo nuostabus istorinių detalių bei prasimanymų kratinys, skirtas atskleisti Čabado visuomenei, kaip Kerėtojo korporacija „Vaistų gamyba, Inc.” po ilgų metų kantrių bei kruopščių tyrinėjimu galiausiai „išgliaudė” dorazino formulę, taigi dabar Jago Šeima, bendradarbiaudama su „Vaistų gamyba, Inc.”, statysianti gamyklą, ir nuo šiol, pirmą kartą nuo pat Čabado kolonijos įkūrimo laikų, dorazinas bus gaminamas sektoriaus ribose.
— Nuostabiai parašyta, — pagyrė Rani. — Parodyk juodraščius mano broliui, tada užbaik rašyti ir išsiųsk.
— Klausau, Domna.
Kolas išėjo. Sekretoriui kur kas labiau patiko dirbti savo kambaryje, tad Rani specialiai jam įtaisė ten nedidelį kompiuterio terminalą. Nei Kolas, nei Denija, nei Merilė niekada nevadino jos kaip nors kitaip, išskyrus „Domna”. Zedą, sekdami Tinklo įgulos pavyzdžiu, jie vadino „komandoru”.
Rani lėtai suposi krėsle, rami ir santarvėje su savimi. Sutartis su „Vaistų gamyba, Inc.” reiškė, kad per visą savo istoriją Čabadas galės apsirūpinti gyvybiškai reikalingu planetai preparatu, nepriklausydamas nuo jokių nusikalstamų susivienijimų bei narkotikų kurjerių. Kontrabandos srautas į Čabadą nutrūks galutinai. Išsinešdins ir hipererdvės policija — į kitus sektorius gaudyti kontrabandininkų, pervežančių kitus narkotikus, kurių Rani nė pavadinimų nežinojo, o Federacijos įstatymas, draudžiantis pervežti doraziną, neteks galios, išskyrus nebent tuos pavienius atvejus, kai kas nors sumanys gabenti doraziną iš Sardonikso į kokį nors kitą sektorių.
Į kambarį įėjo Merilė, nešina dubeniu su rūgščiais ledinukais. Pastaruoju metu Rani nebeištverdavo neužkrimtusi ko nors rūgštaus — be jokios abejonės, tai dėl nėštumo, nors jos pilvas vis dar tebebuvo toks pat plokščias, kaip ir visada.
— Ačiū, Merile, — padėkojo Rani, pasidėdama dubenėlį ant kelių.
Iš koridoriaus su pinučių sienomis atžirgliojo Zedas ir, pasilenkęs Rani per petį, pasičiupo iš dubens porą traškių ledinukų.
— Ir kada tu spėjai juos pamėgti? — paklausė. — Labai gardūs.
— Čobio sėklos man jau per gerklę lenda.
— Hmmm. — Jis paėmė dar vieną ir atsisėdo į hamaką, pritvirtintą prie lubų. — Perskaičiau Kolo straipsnį, skirtą VIN spaudai. Žinai, jam reikėtų rašyti romanus, turi ranką vaikinas. Jeigu pernelyg gerai nežinočiau, kad yra kitaip, pats viskuo patikėčiau.
— Pasakysiu jam, — pažadėjo Rani.
Iš pradžių ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl Zedas vengia Kolo. Paskui tiesiai paklausė.
— Todėl, — paaiškino jai brolis, — kad jis labai primena Binkį. Turiu omeny — išore, ne kaip kitaip.
Vėliau, žvelgdama į Kolą, Rani gavo pripažinti: šis iš tikrųjų aukštas, liesas ir uždaras, toks pat uždaras, koks buvo ir Ramasas I-Okadas. Tačiau šitoks panašumas kažkodėl nervino tik Zedą — jai dėl to buvo nei šilta, nei šalta.
Pyptelėjo kompiuteris pranešdamas, jog kažkas skambina tiesiogine linija. Rani išsiropštė iš krėslo ir nuėjo atsiliepti.
Skambino Aliza Kynet.
— Sveika, mieloji, — pasilabino. Ji vilkėjo oranžinį drabužį, kurį išvydusi, Rani išsyk prisiminė Loraso U-Eleno apdarą; tačiau jei U-Elenas buvo panašus į drugelį, tai Aliza — į liepsnos stulpą. — Atrodai laiminga. Ar tikrai taip ir yra?
— Taip, Aliza, taip ir yra.
— Puiku. Kada nors turėsi man apie tai papasakoti. O skambinu todėl, kad noriu pakviesti jus į pobūvį: tave ir Zedą.
Rani atsargiai atitarė:
— Juk tu žinai, Aliza, kad pastaruoju metu mes vengiame kur nors išeiti…
— Pobūvis visai nedidelis, tik saviems, — prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pareiškė Aliza Kynet. — Iš tiesų tai Imrės gimtadienio šventė. Jam sueina septyniasdešimt aštuoneri.
Rani atsiduso.
— Prisimenu, turėjau padėti tau pasiruošti tam pokyliui…
— Turėjai. Bet aš atleidžiu tau, kad netesėjai pažado, — tarė Aliza.
— Tu išties didžiadvasė.
— Tai jau taip. Susirinks tik keturiasdešimt žmonių. Čarita Diamos nepakviesta.
— Tai dar visai nereiškia, kad ji ir neateis, — perspėjo Rani.
— Jeigu ji ir pasirodys, niekas jos neįsileis. Aš neprivalau elgtis su ja mandagiai — ji ne mano giminaitė. Bet jūs būtinai ateisite, ar ne?
— Žinoma. Kada tu rengi pokylį ir kelintą valandą?
— Atsiųsiu tau kvietimą, mieloji. Tik žiūrėk, kad būtiniausiai atsivestum ir Zedą. Ak, tiesa, tik nieko neprasitark Imrei, kai kalbėsi su juo. Tai turėtų būti jam staigmena.
Aliza pamojo ranka ir nutraukė ryšį.
Rani paklausė:
— Zedai-ka, juk tu eisi su manimi į Imrės Kyneto septyniasdešimt aštuntojo gimtadienio pokylį?
Brolis pakėlė galvą. Jam ant kelių gulėjo diaprojektorius.
— Mmmm?
Rani pakartojo klausimą. Pamatė, kaip Zedo kaktoje susimetė raukšlė, paskui jis gūžtelėjo pečiais.
— Jeigu tu nori, kad eičiau.
— Noriu. — Rani vėl susirangė supamajame krėsle. — Nesudorok visų mano ledinukų, Zedai-ka. Ką skaitai?
— Tokią seną knygą, — atsakė jis. — Vadinasi „Ledo alpinizmas”. Tai klasika.
— A, — ištarė Rani. — Ar muzika tau netrukdys?
Pastaruoju metu ji įjunko klausytis muzikos įrašų iš kompiuterinių tinklų muzikinės bibliotekos; išbandė pačius įvairiausius stilius. Pati save tikino, jog tai naudinga kūdikiui. Zedas papurtė galvą. Jis buvo jau vėl sukišęs nosį į knygą. Rani pakilo ir priėjo prie kompiuterio. Tingiai peržvelgė sąrašą: R…, S… Šostakovičius — o šitas kas toks? Staiga žvilgsnis užkliuvo už pažįstamos pavardės. STRATA, VITORIJAS, — skelbė antraštė. MELODIJA MELOFONUI.
Po pietų Rani sėdėjo toje pačioje vietoje ir klausėsi dar vieno Stratos kūrinio (Koncertas D mažor, skiriama Elai), kai sode netikėtai kilo sambrūzdis.
Iš pradžių ji negirdėjo jokių žodžių, tik protarpiais tarytum įsiterpiantį į muziką kažkokį pašalinį triukšmą. Bet paskui pastebėjo, kad Zedas, sėdįs kabančiame hamake, pakėlė galvą ir pasisuko į laukujės duris. Mostelėjo jai pritildyti garsą. Rani išjungė grotuvą.
— Kas yra? — paklausė.
— Klausykis, — atsiliepė jis.
Rani suraukė antakius.
— Aš ne… — prasižiojo ji, bet nieko daugiau nespėjo pasakyti: ją pertraukė dunkstelėjimas. Ir tuojau pat lauke suskardėjo moters balsas:
— Patrauk nuo manęs rankas, tu, močkrušy!
Zedas nužirgliojo prie laukujų durų. Pro sienos pinučius dirsčiojo Kolas Aradžijanas.