— Ar nieko negirdėjote? — paklausė jis.
Rani atsistojo; tą pat akimirką nuaidėjo skambus Sido Ariokos tenoras:
— Nagi, gal nepradėsim peštis? Jei norite įeiti vidun — ką gi, mes palydėsime jus vidun, kitaip vidun jūs nepateksite.
— Apsišik aukštielninkas, — atrėžė pirmasis balsas.
Kažkas suspiegė. Zedas atlapojo duris. Pro jas kaipmat įžirgliojo moteris, vilkinti kaštoninės ir pilkos spalvų kombinezoną. Vienas jos antakis buvo žalias, kitas — baltas, plaukai — drumsto aukso spalvos. Sidas stūksojo jai už nugaros ir atsiprašinėdamas skėsčiojo rankomis.
— Atleiskite, komandore, Domna, — prapliupo jis. — Ji tiesiog ėmė ir prasiveržė kiaurai mus. Kaip reikiant užvažiavo Barbarai, dabar ši tyso susirietusi už krūmo ir baubia visa gerkle.
Tori Lamonika, abiem rankomis įsisprendusi į klubus, įsiveržė į kambarį, nė nepaprašiusi leidimo.
— Nepakenčiu, kai mane kamantinėja, — sausai rėžė ji. — Kad ir kas mėgintų.
Prašneko Zedas:
— Nieko tokio, Sidai. Tu bent stengeisi.
Stambuolis gūžtelėjo pečiais ir atsitraukė. Zedas uždarė duris.
— Labas vakaras, Žvaigždžių Kapitone, — pasisveikino.
Priėjo Rani.
— Žvaigždžių Kapitonę Lamonika, — tarė, — apgailestauju, kad jums teko įsiveržti pro duris jėga.
Lamonika gūžtelėjo pečiais. Perlo pilkumo jos kombinezonas žaižaravo tarsi visomis vaivorykštės spalvomis švytintis moliusko kiaukutas.
— Aš nusiteikusi mažumėlę pasipešti, — pasakė. Paskui linktelėjo Zedui. — O jūs atrodote geriau nei tada, kai mačiau jus paskutinį kartą. — Ji apsisuko apie savo ašį. — O kiek jūs turite namų?
— Du, — atsakė Rani.
— Gražu, — pagyrė Lamonika. Ji dirstelėjo į drožiniais puoštas sienas, iš šiaudų pintus kilimėlius, į veidrodinę skulptūrėlę, kurią Rani buvo pasistačiusi greta savo krėslo. — Aha, gražu. — Jai ant krūtinės švietė medalionas. Lamonika viena ranka glostinėjo grandinėlę. — Atėjau čia, norėdama kai ko paklausti jūsų. — Ji giliai įkvėpė. — Ieškau vieno žmogaus, kurį jūs pažįstate. Deino Ikoro. Gal kur nors jį matėte?
Rani atsakė:
— Nebemačiau nuo pat tos nakties, kai jūs kateriu nusileidote Jago Šeimos valdos pievelėje.
Ji nematė brolio veido, bet pastebėjo, kaip gunktelėjo jo pečiai… Zedas atsigręžė. Rankas buvo susibrukęs į kišenes, lūpų linija griežta, lyg iškalta iš akmens.
— Kodėl jo ieškote?
— Ogi todėl, kad Deino niekas nė akyse nematė po to, kai prieš keturias dienas jis, girtas kaip pėdas, išsliūkino iš „Žaliosios Šokėjos” drauge su kažkokiu stambuoliu, susisupusiu į apsiaustą. Vienoje ausyje šis segėjo juodą auskarą — žinote, tokį su įmontuotu nuotolinio ryšio įtaisu? — ji kreipėsi į Zedą. Šis linktelėjo. — Deinas šiaip jau labiau linkęs prasidėti su moterimis, tad, nors užmuškite, negaliu sumąstyti priežasties, kodėl jis turėtų ištisas keturias dienas tūnoti kažkur nulindęs su vyru, kurio, beje, irgi niekas daugiau nebematė.
Zedas mestelėjo:
— Bene jūs — Deino Ikoro auklė, Žvaigždžių Kapitone?
Tori Lamonika įsisprendė rankomis į klubus ir nutvilkė jį
žvilgsniu.
— Ne. Bet aš jau dešimt metų klajoju raudonųjų dulkių platybėmis ir per tiek laiko išmokau pasikliauti nuojauta. Deinui atsitiko kažkas nelaba. Jis — mielas vaikis, be to, man regis, turi šiokių tokių sąskaitų ir su jumis, komandore, ir su jumis, Domna. Taigi jei aš neklystu ir jis tikrai įklimpo į kažkokią bėdą šitame pašvinkusiame mieste, mano manymu, jūs abu šį tą jam skolingi. O dabar pasakykite, kad aš klystu. — Ji blykčiojo akimis tai į Zedą, tai į Rani.
Į kokią bėdą galėjo įklimpti Deinas? — pagalvojo Rani.
— Ne, — atsakė jis įpykusiai hiperei. — Jūs neklystate.
Staiga Tori Lamonika atlyžo, virto tiesiog drovia moterimi pilku drabužiu.
— Atleiskite, kad šitaip jus apkaukiau, — pasakė. — Bet buvau nuslinkusi į Abanato policiją. Šnektelėjau su hipererdvės farais. Jiems nusišvilpt. O juk jis ištisas dvi dienas iki užkimimo aiškinosi su tuo superstu jų kompiuteriu.
Skliautuotoje pinučių angoje išdygo Merilė.
— Gal norėsite ko nors atsigerti, Domna? — paklausė.
— Žvaigždžių Kapitone? — perklausė Rani, vėl įsitaisiusi supamajame krėsle.
— Ne, ačiū, — atsisakė Lamonika. — Norėjau pasakyti, aš nieko nenoriu. Srėbiau visą vakarą. Kitaip nė už ką nebūtų pakakę smarvės čionai atšliaužti.
Rani šyptelėjo. Jai patiko ta moteris, kuri galėjo būti pasiutusiai grubi, bet kažkodėl tuo pačiu grubumu ir nuginkluodavo.
— Prašau sėstis, Žvaigždžių Kapitone, — pasiūlė ji, mostelėdama į antrąjį hamaką.
Lamonika papurtė galvą.
— Neketinu čia užsisėdėti.
Zedas paklausė:
— Ar bandėte susisiekti su Deinu Ikoro įprastais būdais?
— Tataigi, bandžiau ieškoti jo per kompiuterinius tinklus. Įvedžiau paieškos programą — vyliausi sužinoti, kur ir kada jis per tą laiką naudojosi savo tapatybės patvirtinimo ar kreditiniu disku. Jokio rezultato. O tai padariau jau prieš tris dienas. Pasakiau visiems, kad pasidairytų jo — prašiau net jūsų įgulos, kad praneštų, jei jis kur nors sušmėžuotų. Nulis naudos. Patikrinau net ligoninėje. Deino ten nėra ir nebuvo.
— Kaip manote, ko turėčiau imtis? — paklausė Rani.
Lamonika susiraukė.
— Po šimts, net nežinau. Juk jūs — Jago Šeima, žmonės kalba, kad visa šita sukrušta planeta jums po padu. Nejaugi sakysite, kad negalėtumėte ko nors surasti, jeigu jums prireiktų?
Rani pagalvojo: Maiklo A-Rae mums taip ir nepavyko surasti. Kita vertus, jis ir nenori, kad jį surastume.
Zedas išsakė jos mintį balsu:
— O gal Deinas pats nenori, kad jį surastume?
Jis pasiėmė diaprojektorių, įjungė, išjungė, vėl įjungė.
— Aš ne telepate, — atsakė Lamonika. — Taigi nežinau. Dabar nėšinuosi sau, jau pasakiau, ką norėjau pasakyti. Jeigu manęs prireiktų, skambinkite NW724-07.
Ji atidarė laukujės duris. Anksčiau, nei spėjo vėl uždaryti, iš sodo suskubo įsprūsti šalto vėjo gūsis.
Rani atsisuko į Zedą:
— Ką manai?
Zedas vis dar laikė rankoje diaprojektorių, bet Rani atrodė, kad nemato nei jo, nei jos.
Jis tarstelėjo tik tiek:
— Einu gulti.
Jis išsliūkino pro arkinę angą pinučių sienoje; Rani įžiūrėjo koridoriumi tolstantį šešėliuotą jo pavidalą. Išgirdo brakštelint užsidarančias duris. Ką gi, tarė ji sau, miegas — vienas iš būdų atsikratyti problemos, kurios negali išspręsti. Būtų gerai, jei jis, užuot skaitęs apie ledo alpinizmą, galėtų iš tiesų įkopti į kokį ledkalnį… Vis dėlto ji puikiai žinojo, kad turi praeiti mažų mažiausiai dar dvi savaitės, kol brolio rankos pakankamai sustiprės. O kol kas jis tūnos sulindęs į savo kiautą, kęs niūrios nuotaikos priepuolius, šlaistysis po namą ir po miestą lyg keritas narve, įdėmiai seks VIN naujienas, ieškodamas žinios apie Maiklą A-Rae…
Tą vakarą, jau migdama, Rani užsigalvojo apie Deiną. Prisiminė, kaip jie mylėjosi, kokie švelnūs buvo jo prisilietimai. Jis buvo toks geras, toks jautrus — ko stokojo ji pati, — ir ją vis smarkiau graužė nerimas dėl to, jog Deinas išgaravo štai šitaip — taip, kad net susirūpino tokia patyrusi, šilta ir šalta mačiusi asmenybė, kaip Tori Lamonika. Juodas auskaras… Rani pašoko, miegai išsilakstė akimoju. Kaip ten Lamonika apibūdino Deino bendrą?.. „…kažkoks stambuolis, susisupęs į apsiaustą, su juodu auskaru vienoje ausyje… ” Rani prisiminė — ir nuo to prisiminimo net oda pašiurpo, — kad Maiklas A-Rae nuolat nešiodavo vieną juodą auskarą. Segėjo jį ir aną dieną Aukcione…