Ji žiūrėjo į kompiuterio terminalą. Staiga šis pašėlo pypsėti nerimastingu ritmu. Rani išjungė garsą. Blykstelėjo žalia švieselė. Rani susisiautę chalatą, perbraukusi nykščiu užsandarino priekinę siūlę ir atsistojo. Iš virtuvės pusės pro pinučių sieną smelkėsi šviesa: Merilė irgi buvo atsikėlusi. Rani gurktelėjo seilę. Įkarštis išdžiovino jai gerklę, norėjosi atsigerti ko nors saldaus: galbūt limonado ar vaisių punšo… Korioso paruošto vaisių punšo. O gal, kadangi jau naktis, gurkšnelį karšto šokolado — pajusti iš vaikystės užsilikusį skonį, nuostabų jau vien dėl to, kad tai buvo vienas iš labai nedaugelio tų vaikystės prisiminimų, kurie sukeldavo jai ilgesį…
— Ar tikrai taip, Rani-ka? Jūs buvote meilužiai?
Rani buvo priblokšta. Zedas niekada neklausinėdavo apie jos meilės nuotykius. O kadangi anksčiau niekada neklausdavo, ji suprato šį kartą privalanti atsakyti. Sunėrusi pirštus Rani ištarė:
— Taip, Zedai-ka, mes buvome meilužiai.
Ji išgirdo, kaip sušniokštė brolio įkvepiamas oras. Jo veidą, nutviekstą lempos šviesos, matė tik iš profilio. Pačiame regėjimo lauko pakraštyje atkakliai žybčiojo žalia švieselė: užsidega — užgęsta, užsidega — užgęsta. Verčiau jau iš karto iškloti jam ir visa kita.
— Tai dar ne viskas, — tarė ji. — Aš nėščia. Deinas nežino. Taip ir nepasakiau jam.
Zedas nesujudėjo. Vienintelės lempos šviesoje jo pavidalas atrodė šešėliuotas, kone vaiduokliškas. Paskui labai lėtai jis priėjo prie vieno hamakų. Šis sugirgždėjo. Tarsi šis garsas būtų pažadinęs ją iš stingulio, Rani žengė žingsnį brolio link.
— Zedai…
— Ne, — ištarė jis.
Jeigu jis būtų pravirkęs, Rani būtų nekreipusi dėmesio į jokius žodžius ir priėjusi prie brolio. Tačiau jo izoliacija buvo pernelyg gili, kad jį dar pasiektų kokia nors paguoda. Rani žinojo, ji viską prisiminė. Tad tik išjungė lempą ir paliko brolį vieną su jo sielvartu.
Rytą prie pusryčių stalo Zedas taip ir nepasirodė.
Rani delsė pasitraukti iš valgomajam atitvertos virtuvės dalies vildamasi, kad jis vis dėlto išlįs iš savo kambario ir prisijungs prie jos. Kai galutinai paaiškėjo, kad brolis nebeateis, ji įsitaisė jo laukti bendrajame kambaryje. Čia jau sėdėjo Kolas Aradžijanas ir skaitė VIN leidinį. Jis padavė laikraštį Domnai; Rani peržvelgė pirmąjį puslapį: čia buvo išspausdintas vienas iš Kolo kūrinių, o greta — cituojamas Imre Kynetas: „Ir vėl Jago Šeima rado būdą išspręsti problemą — tokią sudėtingą, kad daugelis mūsų laikė ją išvis neišsprendžiama…” Antrame puslapyje buvo įdėta Rani nuotrauka — gana prasta.
Ji kaip tik grąžino laikraštį Kolui, kai kažkas pabeldė į duris. Kolas atidarė. Ant slenksčio trypčiojo Džonas Salambo, vienas iš Tinklo įgulos narių. O jam už nugaros lūkuriavo trys svetimi asmenys. Viena jų — Katriona Graem.
— Domna, šitie žmonės norėtų su jumis pasikalbėti.
Salambo tyčia kalbėjo nerūpestingai, Kolas dirstelėjo į Rani.
— Ačiū. Prašau įleisti juos vidun.
Visi trys suėjo į namą: Graem ir dujos palydovai — juodarūbis stambių pečių vyriškis ir aukšta moteris su komunikatoriumi rankoje. Rytmečio saulė blykstelėjo tamsiuose Graem plaukuose, išryškindama pasidabravusias sruogas.
— Domna, — prašneko policininkė, nesąmoningai stojusi kariška poza: prie šonų nuleistomis rankomis, kiek atloštais pečiais. — Atėjau atsiprašyti. — Rando zigzagas dešiniajame jos smilkinyje pastebimai tvinkčiojo. — Šiąnakt išsakiau jums keletą itin kvailų prielaidų. Aš klydau. — Ji nurijo seilę. — Žvaigždžių Kapitonė Lamonika patvirtino asmens, aną naktį išėjusio drauge su Deinu Ikoro, tapatybę — tai Elonas Lidelas, buvęs hipererdvės policininkas, pradingęs kartu su Maiklu A-Rae kitą dieną po Aukciono. Mums pavyko išsiaiškinti, kokiu keliu jie patraukė ir į kokį rajoną nuėjo — kitapus Bulvaro, prie pat pietinio Dykvietės šlaito. Viliuosi, kad po kelių valandų tiksliai nustatysime ir namą.
Rani galvojo: o juk jai prireikė nemaža drąsos, kad taip imtų ir ateitų, ir pasakytų visa tai namiškių bei savo pačios pavaldinių akivaizdoje…
— Kapitone Graem, nuoširdžiai dėkoju, kad atėjote pranešti man šito asmeniškai, — pasakė ji. — Esu visiškai įsitikinusi, kad jūs iš tikrųjų rasite tuos, kurių ieškote. Praėjusi naktis buvo gryniausias nesusipratimas.
Aukštaūgė moteris kažką sumurmėjo į siųstuvą.
— Aišku, — pasakė. — Kapitone, turime juos! Adresas: Vakarų Kulis, šimtas devyni. Kaimynai atkreipė dėmesį į juodu apsiaustu vilkintį žmogų, kuris įeidavo į namą ir iš jo išeidavo. Trejetas jų iš hologramos atpažino Lidelą.
Sakytum elektros srovė staiga būtų sukibirkščiavusi namo pinučių sienose.
— Gerai, — tarė Graem. — Informuokite Abanato policiją, paprašykite, tegul parengia pastiprinimą — dėl visa pikta. Atkirskite visą kvartalą, sukeikite ant kojų miesto tarnybas, kad išjungtų energijos tiekimą šiaurės rytų slenkančiai šaligatvio juostai. Paskambinkite į bazę, iškvieskite Moa Li — tegul ji permeta grupę B į namo kvartalą, apsupa perimetrą ir laukia. Domna, mums jau metas — kaip supratote, tikriausiai aptikome tuos, kurių ieškojome. — Ji pasuko durų, kurias stambusis vyriškis jau laikė atidarytas, link.
— Kapitone Graem, — ištarė Zedas, jis stovėjo arkinėje sienos angoje.
Ji nekantriai grįžtelėjo:
— Klausau jūsų.
— Ar galėčiau prisijungti prie jūsų pajėgų?
Jo balsas buvo nepaprastai tvirtas. Oda, tarytum ištempta ant skruostikaulių ir smakro, buvo įraudusi. Zedas vilkėjo apdribusiais gelsvai rudais drabužiais, tik pirštinių tinklelis žvilgėjo sidabru.
— Po šimts, kas jūs dar toks?
— Aš — Zedas Jago, buvęs Jago Šeimos Tinklo viršininkas.
— Ar sugebėsite paklusti mano įsakymams?
— Išmėginkite mane, — tarė jis.
Ji susiraukė.
— Nenorėčiau, kad šitokioje operacijoje maišytųsi mėgėjai. Paprastai jie arba susižeidžia patys, arba sužeidžia ką nors kitą.
Zedas nutylėjo.
Graem skubomis švystelėjo žvilgsnį į Rani.
— Gerai, komandore, — nusileido ji. — Eisite su mumis. Malachis, — ji nykščiu bakstelėjo į žaliūką prie durų, — pasakys jums, ką daryti.
Ji išžirgliojo laukan. Visi kiti išsekė paskui ją tarsi kometos uodega.
— Zedai-ka… — tarstelėjo Rani. — Ką?..
Jis nusišypsojo ir praeidamas viena ranka švelniai brūkštelėjo jai per skruostą.
— Myliu tave, — ištarė, ir durys užsivėrė.
Aukciono Aikštėje nuo grindinio kylantis karštis mirguliavo taip, kad iškraipė regimą vaizdą. Oras tarytum sutirštėjo, tvokstelėjo degėsiais. Virš galvų šuoringai plazdėjo miesto vėliavos. Dvidešimties metrų atstumu nuo Zedo per aikštę ėjo Malachis — jokio jaudulio, tiesiog užsiėmęs žmogus, skubantis su kažkokiais reikalais. Jis pasuko į dešinę. Zedas suskaičiavo iki dešimties ir pasuko jam iš paskos. Jiems už nugarų suirzę turistai būriavosi aplink staiga sustojusią slenkančią šaligatvio juostą. Zedas mintyse skaičiavo gatves. Iki Vakarų Kulio reikės praeiti keturias sankryžas. Šimtas devintas numeris — kampinis namas. Grupė B jau buvo užėmusi pozicijas, atkirtusi visas landas atsitraukti. Zedas siektelėjo kairiosios ausies, norėdamas pasikasyti, bet susizgribęs taip ir neužbaigė judesio. Reikėjo šiek tiek laiko apsiprasti su nuotolinio ryšio prietaisu ausyje. Šis staiga prašneko: