— Grupė A — užimti pozicijas po aštuonių minučių.
Zedas paspartino žingsnį. Malachis jau buvo dingęs iš akių, bet už dešimties metrų į dešinę nuo Zedo žingsniavo žmogysta su grietinėlės spalvos kelnėmis ir tinkliniais marškiniais — pačia įprasčiausia apranga, jei neminėsime paralyžiuoklio, paslėpto dėkle bato aule.
Tykioje saulėkaitoje Zedas ištiesė priešais save rankas ir išleido nagus.
Graem atsisakė duoti jam ginklą — šios dienos pobūvyje jam lemta būti žiūrovu, ne sukaktuvininku. Jis kirto sankryžą.
— Penkios minutės, — ištarė balsas ausyje.
Zedas kvėpavo ramiai jausdamas, kaip visu kūno paviršiumi tarytum myluojanti ranka sklinda plonytė prakaito plėvelė. Dar viena sankryža.
— Trys minutės.
Įdomu, svarstė jis, ar aplinkiniuose namuose gyvenantys žmonės pastebėjo, kad po jų langais šmirinėja kažkokie atėjūnai? Ar jiems parūpo, kas čia vyksta? Kairiosios šlaunies raumenį ūmai sutraukė mėšlungis; Zedas suurzgė — nebuvo kada stabtelėti ir atpalaiduoti mazgu susimetusio raumens. Jis atkakliai žingsniavo pirmyn, ir po valandėlės mėšlungis atsileido. Namukai čia buvo maži, sutupdyti visai greta kits kito siaurose, išsirangiusiose gatvelėse.
— Viena minutė, — tarė balsas ausyje.
Zedas kirto paskutiniąją sankryžą ir patraukė į dešinę, Kulio ir Taino gatvių kampo link. Jam mostelėjo Malachis. Zedas prisiartino ir susmuko ant kelių greta raumeningo tamsaus gymio faro. Šis vienoje rankoje laikė komunikatorių. Greta ant stulpelio buvo įtaisytas vandens matuoklis; Zedas apsimetė jį apžiūrinėjąs.
— Kas toliau? — šnipštelėjo.
— Mes einame vidun, — atsakė Malachis. — Tu lieki čia. Pajudėsi tik sulaukęs atitinkamo įsakymo.
Zedas linktelėjo. Jis puoselėjo viltį, kad Graem leis jam prisijungti prie pirmosios puolimo grupės, nors to tikėtis kažin ar buvo verta. Zedas nenorėjo pasipainioti kam nors po kojų.
— Jie vis dar viduj? — paklausė.
— Kiek žinau — taip. — Zedo ausyje skimbtelėjo. — Na štai. Iki, pasimatysim vėliau, Malachis pakilo ir atsitraukė nuo vandens matuoklio. Zedo ausyje skimbtelėjo dar kartą. Nuo prakaito jam susiraitė plaukai, marškiniai lipo prie kūno. Malachis dabar jau tekinas bėgo kampinio namo link. Šio sienos buvo baltos, stogas įžambus, jame įtaisytos saulės baterijos atgręžtos į saulę… Prie durų vedė žvyruotas takelis… Zedas matė iš visų pusių prie namo bėgančius žmones. Šoniniai langai įgriuvo vidun. Išgirdus dūžtančio stiklo žvangėjimą, Zedo burna prisipildė seilių; jis gurktelėjo. Languose sušmėžavo šešėliai: puolančioji grupė ropštėsi į vidų. Pro vieną langą pliūptelėjo dūmų debesėlis ir išsisklaidė šiltame silpname vėjelyje.
— Visiems būriams — vidun, — nuotolinio ryšio prietaise suskambėjo Ketės Graem balsas. Zedas atsistojo. Šlaunies raumenį vėl ėmė traukti mėšlungis. Zedas klibikščiuodamas nustraksėjo prie namo. Lėtai atsivėrė laukujės durys. Ant slenksčio išdygo Kėtė Graem. Rankoje ji laikė paralyžiuoklį.
— Operaciją parengėte išties įspūdingai, kapitone, — įvertino Zedas.
Graem išsišiepė.
— Ačiū.
— Susėmėte visus?
— Visus iki vieno.
Kraujas suošė Zedo ausyse tarsi jūros mūša. Jis įslinko į namą, pastebėjo pasienyje suverstą milžinišką kaugę pačios įvairiausios mantos: įrankių, drabužių, elektroninės įrangos detalių, paralyžiuoklio apkabų, virvių, antklodžių… Zedas vos neišsitiesė, užkliuvęs už pirmojo pasipainiojusio kūno — tai buvo moteris, vis dar gniaužianti rankoje paralyžiuoklį. Zedas dirstelėjo į įkrovos rodmenis. Ginklas buvo užtaisytas mirtinam šūviui, bet matuoklis bylojo, kad apkaba tuščia. Moteris kvėpavo kriokuodama. Antrajame kambaryje stovėjo du triaukščiai gultai, panašūs į tuos, kokie būna žvaigždėlaiviuose. Ant vieno jų tysojo vyriškis: galva ir viršutinė kūno dalis ant gulto, kojos dryksojo ant grindų. Šitas irgi knarkčiojo. Dar vienas vyras paslikas voliojosi koridoriuje, jo petyje žiojėjo lazeriu prasvilinta žaizda. Šis aimanavo. Zedas užsispaudė nosį, nepakeldamas susvilusios mėsos tvaiko, ir nužingsniavo į namo gilumą. Pagaliau išgirdo balsus ir pasuko jų link.
— Ar gali perpjauti šitą?.. Taip, gerai, dabar pastatyk jį ant kojų. Kažin ar jie bent kartą davė jam valgyti?
— Ilgokai užtrukote, — tarė Deinas Ikoro.
Jis stovėjo ant kojų, viena ranka prisilaikydamas sienos. Kai į mažytį kambarėlį įėjo Zedas, Deinas susiūbavo ir vienas puolamosios grupės narių skubomis pastvėrė jį ir nuleido ant sudedamosios lovelės. Kambarėlyje klaikiai trenkė šlapimu bei išmatomis. Deino lūpos buvo sutinusios, akivaizdžiai sumuštos. Tačiau balsas, kai, bandydamas vėl pasikelti, prapliupo plūstis peliškai, skambėjo tvirtai. Zedas priėjo priėjo ir trūktelėjęs nukėlė nuo apteršto guolio.
— Reikia pagalbos, Žvaigždžių Kapitone?
— Ačiū, — ištarė Deinas, ir staiga visi jo raumenys įsitempė: — Zedai?
— Paeiti galėsi? — paklausė Zedas.
— Man tirta kojos, — atsakė Deinas.
— Tuomet stovėk ir nejudėk, — tarstelėjo Zedas.
Viena ranka apglėbęs Deiną per juosmenį, jis pakėlė kur kas smulkesnį už save vaikiną nuo grindų. Nuo virtuvės juos skyrė vos keli žingsniai koridoriumi. Deinas aklosiomis grabaliojo aplinkui, tad Zedas pastatė jį prie pat sienos.
— Štai ten kėdė.
Jis nuvairavo Deiną ir nuleido ant kėdės nelaukdamas, kol šis susmuks. Deinas susikaupė, kad nesvirduliuotų.
— Ačiū, — sušvogždė.
Jis kvėpavo nelygiai, trūksmingai — Zedas spėjo, kad vyrukui sumušti, o gal net sulaužyti šonkauliai. Deino drabužiai buvo neišpasakytai purvini, o susivėlusiuose plaukuose pūpsojo gniutulas, iš pažiūros primenantis sukepusį kraują.
— Prastai? — paklausė Zedas.
Deinas kilstelėjo galvą. Lūpos sutrūkčiojo. Tačiau sėdėjo jis daugmaž tiesiai.
— Pusė bėdos, — atsakė. — Daugiausia darbavosi tasai dičkis, Elonas. A-Rae… — Jis patylėjo. — Tas paliko mane ramybėj jau po pirmųjų dviejų dienų. Jam buvo pernelyg baisu net žiūrėti. — Deinas viena ranka pasitrynė veidą. Skruostai buvo apšepę dygstančiais barzdos gyvaplaukiais. — Ar… ar galėtum paduoti vandens?
Zedas atidarė šaldytuvą ir pripylė vandens į plastikinę stiklinaitę. Deinas ją paėmė. Bet pusiaukelėje iki burnos ranka ėmė nevaldomai tirtėti. Zedas prilaikė ją, padėjo jam atsigerti. Deinas pastatė tuščią stiklinaitę ant stalo, atgalia plaštaka nusibraukė lūpas.
— Be paliovos tvirtinau sau, kad blogiau nei Tinkle tikrai nebus, — tarė jis. — Netgi pasakiau tai Elonui. Jam visiškai nepatiko.
— Ar buvo? Blogiau? — paklausė Zedas.
Deinas pabandė šyptelėti.
— Ne. O, ne.
— Ar jie tave maitino?
— Protarpiais. Bet apie vonią nebuvo ko nė svajoti. Reikia manyti, dvokiu kaip kažin kas.
— Tai jau taip, — patvirtino Zedas. Jautė besismelkiančią tamsą, bet kol kas neprisileido jos. — Kaip manai, ar sugebėsi prisiminti adresą?
Deinas linktelėjo.
— Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni. Rani ten. Ji turi pasakyti kai ką kas tau bus svarbu. Nujaučiu, kad leis netgi išsimaudyti.
— Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni, — pakartojo Deinas. — prisiminsiu.
— Gerai, — tarė Zedas.
Nelaukdamas, kol tamsus, pampstantis įniršis galutinai apraizgys jį, o drauge su juo — ir Deiną, Zedas išslinko iš virtuvės ir ėmė metodiškai, uoliai apžiūrinėti kritusiųjų veidus.
Buvusįjį narkotikų skyriaus viršininką jis surado pačiame mažiausiame namo kambarėlyje, iš tikrųjų turbūt sandėliuke. Kažkas pasirūpino surišti jo rankas už nugaros. Čia pat budėjęs puolamosios grupės narys sudraskytais marškiniais bei kelnėmis prasižiojo: