— Ei, ar tau…
Tačiau Zedas jau buvo pranėręs pro jį. Belangis kambarėlis plikomis sienomis ir betoninėmis grindimis priminė Zedui Tinklo kamerą. A-Rae tysojo ant šono. Jis miegojo kvaitulio miegu, veidas buvo visiškai suglebęs — atrodė toks nekaltas ir labai jaunas.
Zedas sunėrė pirštus į tamsius jo plaukus ir kilstelėjo glebią galvą. Kita ranka siektelėjo paglostyti A-Rae skruostą. Akimoju išniro nagai. Neapsakomomis pastangomis Zedas sulaikė judesį ir pakilo.
— Tiktai nepajudink jo, — tarė jis sargybiniui prie durų. — Ar čia kur nors įmanoma surasti vaistinėlę?
Žmogus gūžtelėjo pečiais.
— Lyg ir atsinešėme su savim.
Zedas nužingsniavo koridoriumi atgal. Ketę Graem jis rado namo vestibiulyje, ji kažką kalbėjo į siųstuvą. Grindys buvo nužertos storu stiklo šukių kilimu.
Zedas luktelėjo, kol Graem jį pastebės.
— Kas yra? — pagaliau paklausė ji; komunikatorius sušnypštė ir nutilo.
— Girdėjau, kad atsinešėte vaistinėlę.
— Ten, — ji dūrė pirštu. — Virtuvėje.
Zedas nuskubėjo į virtuvę. Deinas jau buvo išnykęs. Sužeistasis lazerio pradegintu petimi suglebęs sėdėjo ant grindų; suglumusi jauna gydytoja bandė aptvarkyti jo žaizdą. Zedas pasirausė greta gydytojos stovinčioje atviroje vaistinėlėje, susirado stimuliatorių ampulę ir grįžo į sandėliuką, kur vis dar ramiai tebemiegojo Maiklas A-Rae. Atsiklaupęs jis praskleidė A-Rae marškinių apykaklę ir prispaudė ampulę prie miego arterijos.
Sargybinis subruzdo:
— Ei, ką darai?
Zedas atsakė:
— Žadinu jį iš nuoalpio. — Jis stebėjo A-Rae akių vokus — šie suplastėjo. — Aš — Abanato ligoninės vyresnysis gydytojas. Gal būsi toks malonus ir uždarysi duris? Jei labai nori, gali palikti trupučiuką praviras. Ilgai netruksiu.
— Na… tik nenupjaukite pančių, — perspėjo sargybinis ir užtrenkė duris.
Spragtelėjo užraktas. Sandėliukas nugrimzdo tamsoje. Zedas delnu pliaukštelėjo per šviesos jungiklį. Jam pačiam šviesos nei reikėjo, nei norėjosi, bet jis troško, kad viską matytų A-Rae. Ilgai tramdyta tamsa išsiveržė iš pančių ir užvaldė Zedą, kraujas išnešiojo ją po visą nervų sistemą, pasiekė rankas. Zedas išleido nagus ir ėmė laukti.
Po kokių dvidešimties sekundžių Maiklas A-Rae sumirksėjo. Silpnai krustelėjo, mėgino rangytis.
— Kur…
Tamsių jo akių žvilgsnis susitelkė ties Zedo veidu. A-Rae sujudino lūpas. Bandė nuryti seiles. Nepavyko.
Zedas meiliai jam nusišypsojo.
— Juk pažįsti mane, — tarė nerūpestingai.
A-Rae pečiai sutrūkčiojo — jis spurdėjo kaip įmanydamas, stengdamasis išsivaduoti iš pančių. Zedas sučiupo jį už plaukų. Laikė tvirtai, kad A-Rae negalėtų sukioti galvos ir pamatytų nagus.
— Tu negali…
— Galiu, — atsakė Zedas. — Viską. Ką tik noriu. Aš. Galiu.
Jis švelniai perbraukė dešiniosios rankos nagais nuo kairiosios A-Rae akies kampučio iki smakro ir dar žemiau, kol beveik pasiekė arteriją.
— Dariena siunčia tau linkėjimus, — ištarė jis ir pakėlė ranką, kad A-Rae išvystų kraujo lašą, pakibusį ant nagų.
Deinas jau buvo beišeinąs iš namo, bet paskutinę akimirką hipererdvės farai jį sulaikė.
— Ei! — šūktelėjo vienas jų, Deino manymu — lyg ir vardu Malachis. — Ar nemanai, kad tau geriausia būtų eiti su mumis? Atrodai, tiesą sakant, visai nekaip, galbūt tau net reikėtų pasirodyti gydytojui. Kapitone!
Tai jis šūktelėjo į koridorių. Išgirdusi atskubėjo Kėtė Graem.
— Ką?
— Veduosi Žvaigždžių Kapitoną į policijos poskyrį. — Jo pirštai apgniaužė Deino riešą.
— Paleisk mano ranką, — nuvargęs ištarė Deinas. — Prabuvau surištas ištisas keturias dienas.
— O, atsiprašau.
Malachis paleido jo riešą. Į policiją man visiškai nesinori, galvojo Deinas, nė trupučio nesinori…
— Palauk valandėlę! — šūktelėjo Graem.
Malachis atsiduso ir nuėjo pas ją.
— Tik niekur neprašapk, — grįžtelėjęs perspėjo Deiną.
— Aš tik išlįsiu laukan įkvėpti gryno oro, — atsakė šis.
Žvaigždžių Kapitonas atidarė duris. Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni… Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni… Saulėkaita smogė jam tarsi kumščiu, jis vos išsilaikė ant kojų. Akimirką tiesiog mėgavosi apvalančia kaitra, o paskui pasuko į šiaurę. Malachis pasivijo jį, spėjusį nužengti kokius penkis žingsnius.
— Manei, išneši muilą, a? — tarė. — Kvaila mintis.
Deinas sustojo. Jo keliai tirtėjo.
— Klausykite, — pasakė. — Aš buvau užrakintas toje skylėje, mane mušė ir beveik nedavė valgyti, tad dabar užvis mažiausiai noriu, kad mane kas stumdytų ir vaikytų. Man reikia išsimaudyti ir pamiegoti kokias keturiasdešimt valandų. O jau paskui galėsiu atšliaužti į policijos nuovadą ir valandų valandas porinti pasakas sukruštam jūsų kompiuteriui… — Jis susverdėjo. — Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni. Štai kur noriu patekti.
— Juk tai Jago Šeimos namai, — burbtelėjo Malachis. — Kas pasiūlė tau eiti ten? Komandoras? — Deinas linktelėjo. — Na… — Žaliūkas policininkas sudvejojo, bet paskui numojo ranka. — A, bala nematė — kodėl gi ne? Šiaip ar taip jau kėblini ten. Eime, slenkanti šaligatvio juosta tikriausiai jau vėl veikia. Paeisi pats? Pasakysiu atvirai: visai neturiu ūpo tavęs nešti. Nuo tavęs trenkia taip, kad nosį riečia.
— Paeisiu, — atsakė Deinas. — Ačiū.
Visai nesudėtinga, tikino jis pats save: vieną koją perkeli į priekį, paskui — kitą, koją į priekį, paskui — kitą, pageidautina — tiesia linija. Greta žingsniuojantis Malachis čirškėjo neužsičiaupdamas; rodos, nė nelaukdamas jokio atsako, porino apie Čabado orą („Žinai, aš pats kilęs iš Samarkando”), apie Katrioną Graem, apie Rani Jago, kuri jį tiesiog sužavėjusi, nors jis matęs ją vos penkias minutes („Štai kur dama kaip reikiant, ir dar tokia galinga”), apie Čabado turgus. O protarpiais paklausdavo:
— Ei, ar tu vis dar girdi mane?
— Vis dar girdžiu tave, — atsakydavo Deinas.
Kai jie pagaliau pasiekė slenkančią šaligatvio juostą, praeiviai, vos metę akį į Deiną, pasistengdavo atsitraukti kuo atokiau, kol galiausiai aplink juodu su Malachiu susidarė tuščios erdvės ratas. Malachis mandagiai paklausė:
— Tau nieko, jei atsistosiu prieš vėją nuo tavęs?
Deinui tai nerūpėjo. Netoli slenkančios šaligatvio juostos pabaigos tryško fontanas. Deinui labai magėjo pasipliuškenti jame.
— Gal verčiau nereikia, — sudraudė jį Malachis.
Deinas buvo jau beįtikįs, kad žingsniuoti iš tiesų ne taip jau ir sunku, kai Malachis staiga ištarė:
— Štai, atėjome.
Deinas pakėlė galvą. Jų sustota priešais namą. Šis buvo žemas, visas apžėlęs žaliais vijokliais, apsivijusiais sienas ir stogą, užžėlusiais netgi langus. Šis namas Deinui labai priminė namus, kuriuose jis kadaise gyveno Peline.
— Ar tikrai? — paklausė jis: namas nieku gyvu nebuvo panašus į tokį, kokiame įtartum gyvenant Jago Šeimos narius. Atrodė kone prasčiokiškas.
— Taip, tikrai, — atsakė Malachis ir pabeldė į duris.
Jas atidarė aukštas, padžiūvęs vyriškis. Deinas suraukė antakius. Valandėlę visai nesuprato, kodėl tas žmogus atrodo tartum kažkoks pažįstamas, bet paskui susigaudę, kad nors ir ne veido bruožais, bet bendra išvaizda jis panašus į Binkį, tik Binkis buvo išblyškęs, o šitas — rudaodis…