Jo šnerves pasiekė kvepalų, kuriais Rani šlakstydavosi plaukus, dvelksmas.
— Deinai! — Moteris išdygo priešais jį. — O dievulėliau…
Deinas atstūmė ištiestas jos rankas.
— Geriau neliesk manęs, — tarė. — Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą prausiausi.
— Vadinasi, tau pats metas į vonią, — atsakė Rani.
Apsisukusį jį pažėrė šūsnį nurodymų žmonėms, kurie sušmėžavo jai už nugaros ir vėl išnyko. Į Binkį panašus vyriškis išgaravo, bet tuojau sugrįžo nešinas taure, nuo kurios sklido vaisių punšo kvapas. Deinas tvirtai sugriebė ją abiem rankomis.
Taurėje iš tiesų buvo vaisių punšas.
— O kur mano brolis? — paklausė Rani Malachio.
— Aš nežinau, ponia. Jis liko ten — tikriausiai turi dar kai ką nuveikti.
Kai ką… Deinas ištiesė taurę, kažkas paėmė ją iš jo rankų. Kai ką — na, turbūt galima pasakyti iš šitaip, dingtelėjo jam. Jis puikiai prisiminė, kaip Zedas sliūkino nuo vieno pasliko kūno prie kito tarsi krušos pritvinkęs debesis, ieškantis patogiausios vietos išsilieti. Lai Viešpats padeda Maiklui A-Rae, pagalvojo Deinas. Išgirdęs, kad Rani dėkoja Malachiui, jis sutelkė jėgas ir pats atsisuko jam padėkoti.
Malachis susidrovėjo.
— Nesuk sau galvos, bičiuli. Verčiau pasirūpink savimi.
Policininkas žingtelėjo atatupstas ir išėjo laukan. Deinas pajuto, kaip jo riešą apglėbė vėsūs ir stiprūs Rani pirštai.
— Maudytis, — ištarė ji ir nusivedė Deiną per savo miegamąjį į vonios kambarį. — Mesk žemėn tuos skarmalus.
Deinas išsirengė. Kai apnuogino kairįjį šoną, Rani, jį išvydusi, trūksmingai įkvėpė. Žingtelėjo artyn ir dešiniuoju delnu atsargiai palietė didžiulę juodai purpurinę kraujosruvą.
— Štai ir prilygau tau, — pastebėjo jis.
— Manoji mėlynė buvo dešinėje pusėje.
Vonia jau garavo pripilta karšto vandens. Deinas lėtai nugrimzdo į ją; vos spėjo prikąsti lūpą, kad nesuriktų, kai kūną pervėrė aštrus skausmas. Vandens paviršius net pajuodo, kai į jį išplaukė nuo odos atmirkę nešvarumai.
— Štai, paimk.
Rani ištiesė jam kempinę. Deinas išsitrynė ja visą kūną. Buvo visai užmiršęs, koks neišpasakytas malonumas jaustis švariam.
— Duokš, nutrinsiu tau nugarą, — pasisiūlė Rani.
Deinas atidavė jai kempinę.
— Šis namas labai gražus, — tarė jis, mėgaudamasis minkštos, storos kempinės prisilietimais — ši lėtai slydo jo nugara aukštyn ir žemyn. Tai mažumėlę jaudino; Deinas pajuto krustelėjimą tarpukojy.
Lipdamas iš vonios jis pabandė paslėpti erekciją po rankšluosčiu. Rani pastebėjo tai ir vyptelėjo.
— Nagi, šitai aš jau esu kartą kitą mačiusi! — pasišaipė. Ir staiga visu kūnu prisispaudė prie jo, nekreipdama dėmesio į vandens čiurkšles, srovenančias Deinui nuo pečių ir kiaurai merkiančias jos drabužius.
— Prakeikimas, Deinai, — tyliai ištarė Rani, — ko tu sugrįžai? Norėjau, kad išvyktum.
Labai jau keista šitai girdėti iš tos, kuri tuo pat metu spaudžia tave glėbyje, dingtelėjo Deinui.
— Aš ir norėjau išvykti, — paaiškino jis. — Tačiau nespėjau: laivams uždraudė kilti, o paskui prisisrėbiau…
— Žinau, — atsakė moteris. Padavėjam storą mėlyną pliušinį chalatą. Jis apsivilko. — Tori Lamonika pranešė mums, kad dingai. Paskambinau į Abanato policiją, bet kapitonė Graem nėmaž netroško su manimi prasidėti. — Ji kreivai vyptelėjo. — Aš priverčiau ją persigalvoti.
Rimtai susiniovusios Kėtė Graem ir Rani Jago — Deinui akimirką šmėkštelėjo, kad tokį vaizdelį būtų visai įdomu pamatyti. Be jokios abejonės, Rani laimėjo. Juk tai jos pasaulis.
— Zedas… atrodo puikiai, — ištarė jis.
Rani linktelėjo ir nusivedė vyruką į miegamąjį. Staiga Deinas suvokė, kad jam žarna žarną ryja. Ant stalo jau laukė maistu apkrautas padėklas. Deinas stvėrė traškią bandelę ir suleido į ją dantis. Prakandęs sugruzdėjusią plutelę ir pajutęs skonį, vos neapsiverkė.
— O, kaip gardu, — sušniokštė.
— Jis gerai ir jaučiasi, — tarė Rani.
Kas? — akimirką nesusigaudė Deinas. Apie ką mes kalbėjome? Ak taip. Apie Zedą.
— Galiniame kambaryje jis įsirengė treniruoklių salę, mankštinasi kaip pašėlęs. Ligoninėje, savaime aišku, nebedirba. Daug skaito… — Ji atsisėdo ant lovos, rankas suspaudė tarp kelių. Staiga jos žvilgsnis tapo aštrus. — Tu kalbėjai su juo?
Deinas linktelėjo.
— Jis padavė man atsigerti. Paskui persimetėme keliais žodžiais. Rani, kodėl klausi? — Vyrukas sunerimo, išvydęs tokį įdėmų jos žvilgsnį.
Ji apsilaižė lūpas ir pasiėmė iš lėkštės vaisių.
— Zedas žino, kad mes buvome meilužiai, štai kodėl, — atsakė.
— Sužinojo šiąnakt.
Išsigąsti buvo jau per vėlu, bet Deino nervų skaidulos vis vien sureagavo: burna išdžiūvo, širdis pašėlo.
— Och… — iškvėpė jis. — Tai štai kas… jis ir minėjo, kad turi man pasakyti kažką, kas labai svarbu.
— Ne, — paprieštaravo Rani. — Pasakyti tau turiu ne tai.
Jos intonacija perspėjo Deiną laukti kažko rimto. Jis atsisėdo į pintą krėslą.
— Oką?
Rani atsakė:
— Aš nėščia.
Žvaigždžių Kapitonas tik sumirksėjo ir įsižiūrėjo atidžiau.
— Kurį laiką dar nieko nebus matyti.
— Ar vaikas mano? — paklausė jis, vis dar neįstengdamas patikėti.
— Pusiau, — atsakė moteris šypsodamasi, kiek pakreipusi galvą.
Deinas prisiminė tą vakarą, kai pirmą kartąją išvydo. Tada ji vilkėjo raudonus marškinius, mūvėjo juodas šilkines kelnes… Lygiai taip pat buvo apsirengusi ir dabar. Sutapimas, nedaugiau. Turi būti tik sutapimas.
— Ir tu nori, kad aš išvykčiau iš Čabado? — ištarė jis.
Domna suraukė antakius.
— Išvis nenorėjau nieko tau sakyti. Būčiau pranešusi, žinoma, kai kūdikis jau būtų gimęs. Būčiau parašiusi tau — pasiuntusi komunigramą į Peliną tavo šeimos adresu. Tai… tai sudėtinga paaiškinti, Deinai. Aš ketinau tekėti už Feriso Diuro. O štai dalytis su juo patalu visiškai nenorėjau. Tuo tarpu tu buvai šalia, tu man patikai…
— Kaip tu gali žinodama, kad laukiesi, nepasakyti apie tai vaiko tėvui? — niekaip neatitoko Deinas.
Rani įsmeigė žvilgsnį į jį, gintarinėse jos akyse nebuvo nė šešėlio gėdos.
— Juk jau sakiau tau, — tarė. — Tokia Jago Šeimos tradicija.
Deinas pašoko — tiesiog nebevaliojo išsėdėti.
— Jago Šeimos tradicija! — pakartojo. — Ir dar, laikydamasi tradicijų, tu, savaime aišku, įkalinsi kūdikį dvare, kur jis nieko nematys, nebendraus su niekuo, tik su vergais, savo motina ir išprotėjusiu dėde! Jam nelemta kada nors išvysti žvaigždėlaivio ar kalno, išskyrus nebent tuos ledkalnius, jis niekada nepamatys arklio ar šuns, ar netgi medžio natūralioje aplinkoje, jis užaugs šventai tikėdamas, kad vergija — pats humaniškiausias įkalinimo būdas, o dorazinas — nuostabus narkotikas; jis gyvens neapkęsdama savo motinos taip pat, kaip judu su Zedu neapkenčiate savosios…
Jis giliai įkvėpė ir staiga susizgribo pritrūkęs žodžių. Rani veidas buvo baltut baltutėlis. Ji sėdėjo, sunėrusi pirštus skreite, krumpliai priminė ledokšnius. Deinui pasirodė, kad moteris, ko gero, nori trenkti jam į dantis.
Prašneko ji labai ramiai:
— Gerai, tuomet pasakyk, ką, tavo nuomone, aš turėčiau daryti? Ar tu pasiliktum čia?
— Ar pasilikčiau…
Apie tai Deinas nė nepagalvojo. Ne, apsigyventi Čabade jis nė už ką negalėtų. Be abejo, lygiai taip pat ir ji niekad negalėtų išvykti. Įsiūtis staiga išgaravo. Deinas atsisėdo greta jos, bet ne per daug arti. Staiga jam parūpo, kaip tas kūdikis atrodys, ar jos — jo — nesvarbu, kad ir kas būtų — akys bus juodos, ar gintarinės? O plaukai? Rusvi ar tamsūs?