— Ne, aš tikrai nepasiliksiu čia, — ištarė jis ir prikando apatinę lūpą. — Rani, atleisk.
— Nereikia atsiprašinėti, — atsakė ji. — Tavo tiesa. Neteisinga būtų reikalauti, kad pasiliktum.
— Neteisinga ir vaikui, — pasakė jis.
Ji pakilo.
— Turbūt net nesvarstysi galimybės grįžti, ar ne? — paklausė.
— Grįžti?
— Taip.
Ji pasuko prie spintelės lovos galvūgalyje. Joje buvo įtaisytos lentynėlės. Rani nuo vienos jų kažką paėmė. Grotuvą. Rani jį įjungė, ir saulės nutviekstą kambarį užliejo muzika — muzika, kurią Deinas labai gerai prisiminė; juk tai Strata, šmėstelėjo jam.
— Koncertas D mažor — skiriama Elai. — Rani ištraukė iš grotuvo rutuliuką ir mestelėjo jam ant kelių. — Turiu ir dar du, — pridūrė. — Aptikau kompiuterinių tinklų muzikinėje bibliotekoje. — Ji pasilenkė prie Deino, sudėjo rankas jam ant pečių. Jis jautė jos delnus per elastingą audinį. — Sugrįžk. — Jos pirštai įsikirto jam į pečius. — Nenoriu, kad mano vaikas augtų manęs neapkęsdamas, Deinai. Ji… arba jis… anaiptol neturės augti dvaro vienumoje, bendraudamas tik su vergais, savo motina ir išprotėjusiu dėde. Mes gyvensime mieste. Aš nusivesiu jį pasivaikščioti po Nusileidimo terminalą, apsilankysime net palydove. Parodysiu jam kitų pasaulių hologramas. Leisiu skaityti Nakamuros „Istoriją”. O kai jam sukaks keturiolika standartinių metų, suteiksiu galimybę rinktis — galimybę, kokios niekada neturėjau aš pati: išvykti iš Čabado, palikti mane, palikti Jago Šeimą.
— Tikrai taip padarysi? — paklausė Deinas. Rani linktelėjo. — Netikiu.
— Tuomet sugrįžk ir įsitikinsi pats! — Ji sviedė jam tikrų tikriausią iššūkį. — Sugrįžk į Čabadą! Ir išsivežk jį su savimi, į Peliną! Tegul jis susipažįsta su tavo šeima, tegul keliauja furgonais į kalnus, valgo ožkieną, jodinėja arkliais ir gyvena taip, kaip gyvena žmonės kituose pasauliuose.
Deinas pagalvojo: šito pasaulio aš niekada nebenorėčiau išvysti… Jis uždėjo delnus ant Rani rankų. Stratos melodija, tarsi šaipydamasi iš jo, vinguriavo kylančiais tonais. Nagi, Žvaigždžių Kapitone, tarytum bylojo ji, štai ir po visų tavo gražių žodžių ar pykčių. Taigi ką darysi?
— Gerai, — tarė jis. — Aš sugrįšiu.
Jie stovėjo Abanato Nusileidimo terminale, prieplaukoje, kurioje švartuodavosi maršrutiniai luotai. Virš galvų žaižaravo Čabado dangus — akinanti, vaiski mėlynė. Aplink juos bruzdėjo nešikai su Jago Šeimos simboliu „J” ant rankovės, vikriai manevruodami, stengdamiesi neužkliūti vieni už kitų. Ore tvyrojo prakaito ir įkaitusio metalo kvapai.
Deino medalionas tviskėjo skaisčiu auksu grietinėlės spalvos kombinezono fone. Deinas palietė jį — dar ne taip seniai nė neabejojo pametęs jį Maiklo A-Rae irštvoje. Rani pastebėjo jo judesį ir nusišypsojo. Ji vilkėjo mėlynos ir sidabro — Jago Šeimos — spalvų drabužius. Rani įsikibo Deinui į parankę.
— Ar šitaip džiaugiesi, kad pagaliau išvyksti, Žvaigždžių Kapitone?
— Taip, Domna, džiaugiuosi, — atsakė jis. — Šiaip ar taipjau nuo pat pirmosios dienos, kai pakliuvau čionai, troškau nešdintis iš čia kiek įmanoma greičiau.
— Keliausi namo? Į Peliną?
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Dar nežinau. Galbūt pirmiausia skrisiu į Neksą.
— O ten susitiksi Tori Lamoniką ir vėl imsies seno gero narkotikų verslo? — pasišaipė Domna Rani.
— Oi ne, — atsakė jis. — Tiktai ne šitai. Nė už ką. — Jis nusišypsojo. — Pasiutimas, mėginsiu ieškotis kokio nors padoraus, teisėto darbo.
Rani net žioptelėjo — apsimetė esanti sukrėstą iki širdies gelmių. Deinas apglėbė ją per pečius. Jos klubas brūkštelėjo jo šlaunį. Buvo toks metas, kai netgi šitokio nežymaus prisilietimo pakako, kad jam susipintų kojos. Bet dabar — jau nebe… Jis pasijuto nuolat žvilgčiojantis į Rani juosmenį. Šioji sukikeno.
— Tai bent nekantruolis, — tarė. Išslydusi iš jo glėbio, ištiesė sugniaužtus kumščius į saulę. — Žinai, man beveik gaila, kad neišskrendu kartu su tavimi.
— Ne, — atsakė jis, — visai tau negaila. Dabar tu niekaip negalėtum palikti Čabado. Tavo darbas čia tik prasideda.
— Tiesa. — Ji nuleido rankas prie šonų. Virš galvos tingia spirale sukosi luotas, laukdamas leidimo leistis. Rani pridūrė: — Man juk reikia surasti tinkamiausią vietą dorazino gamyklos statybai, man reikia įkalbėti Tarybą, kad priimtų vieną nutarimą, ir dar man reikia eiti į pokylį. Tai Imrės Kyneto septyniasdešimt aštuntojo gimtadienio šventė.
Deinas prisiminė, ką andai sakė Imelda: „Čabade niekas nešvenčia gimtadienių… ”
— O aš maniau, kad jūs, Čabado gyventojai, nešvenčiate gimtadienių, — pasakė jis.
Rani nusišypsojo.
— Tai tiesa. Bet Kynetai švenčia.
Žvaigždės, dingtelėjo jam, juk aš beveik nieko nežinau apie šį pasaulį, o štai palieku jį. Bene dvidešimtą kartą Deinas spirtelėjo prie kojų gulintį krepšį. Jame buvo grotuvas, trys Vitorijo Stratos kūrinių įrašai, kuriuos jam padovanojo Rani, keletas drabužių ir liudijimas, skelbiantis, kad Jago Šeima grąžina Žvaigždžių Kapitonui Deinui Ikoro nuosavybės teises į MPL klasės žvaigždėlaivių „Užtrauktukas” vėl priklausė jam. Jau greitai — jau labai greitai — jis maršrutiniu kateriu nuskris į palydovą, kur jo laukia senasis laivas — degalų pripildytais bakais, išbandytas, patikrintas, atnaujintas ir visiškai paruoštas skrydžiui.
— Mielai perduočiau jam nuoširdžiausius linkėjimus, — tarė Deinas. — Tik nemanau, kad jis mane prisimena.
— Imre gali tave prisiminti, — rimtai atsakė Rani. — Jis įsimena žmones.
— Netgi vergus?
— Netgi vergus. — Ji paglostė jam ranką. — Neliko jokio rando. Džiaugiuosi.
Nepagalvojęs jis leptelėjo:
— Užtat liko kitų randų.
Rani krūptelėjo, ir Deinas pasigailėjo prasižiojęs.
— Užmiršk — aš to nesakiau, — ištarė.
— Tu šito nesakei, — sutiko ji.
Bet vis dėlto — sakė. Deinas galvojo ne apie save, o apie Maiklą A-Rae. Buvęs hipererdvės policininkas šiuo metu gulėjo Abanato ligoninėje, iš visų pusių apstatytas sargyba. Deinas nebejautė jokios neapykantos tam šunsnukiui iš Kerėtojo. Sunkoka neapkęsti žmogaus, kai žinai, kad jis ištisas dešimt minučių praleido su Zedu Jago — negailestingų šio rankų plėšomas į kruvinus skivytus.
Katriona Graem, išvydusi, kas nutiko A-Rae, norėjo pateikti Zedui oficialius kaltinimus smurtu. Rani teko gerai pamiklinti liežuvį, kad ištrauktų brolį iš tos balos. Ji įtikino samdinę, kad Maiklas A-Rae, nors incidento metu ir buvo hipererdvės policijos jurisdikcijoje, vis dėlto pats kaip buvo, taip ir liko Kerėtojo pilietis, vadinasi, už šitokį „išpuolį” įtariamasis gali būti teisiamas tiktai Čabade. Netgi Katriona Graem negalėjo nepripažinti, kad būtų toli gražu nelengva įtikinti Čabado teismą patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltąjį už šį nusikaltimą. Deinas dirstelėjo per petį — kolonos šešėlyje stovėjo Zedas, žvilgsniu sekdamas besileidžiantį luotą. Kažin kokia lemtis laukia A-Rae? — dingtelėjo Deinui. Jeigu Rani su savo nutarimu nieko nepeš, tuomet Maiklas A-Rae bus teisiamas Nekse, bet jeigu ji pasieks savo, tuomet jo laukia teismas Čabade. Vargšas nenaudėlis, pagalvojo Deinas.
Dviem skirtingais tonais nuaidėjo signalas: din-dan!