,„..Ir kuo ilgiau mes gyvename, tuo aiškiau pajuntame gyvenimo situacijų, kurioms netinka knygose aprašyti ar kine pateikti sprendimai, įvairovę. Ir Meno informaciją pradedame suvokti kaip kvazigyvenimą, kuriame viskas ne taip. Jame be jokio pavojaus galima patirti rizikingą, dargi mirtimi užsibaigiantį nuotykį, pademonstruoti principingumą, neužsitraukiant nemalonumų tarnyboje… žodžiu, nors ir neilgam pasijusti kitokiu — protingesniu, gražesniu, drąsesniu, negu esi iš tikrųjų. Vienodai, tvarkingai gyvenantys žmonės ne šiaip sau dievina avantiiirinius romanus ir detektyvus…”
Jis išėjo į žibintų ir reklamų ugnimis žėrintį Markso prospektą.
„Ir naudojame tą didžiąją informaciją niekams: pasismaginimui, laikui praleisti. Arba merginai pakerėti tinkamu eilėraštuku… Si informacija ne sava. Ne pats suradai sprendimus ir tiesas. Sėdėk, žiūrėk ar skaityk — kaip už perregimos sienos plaukia išgalvotas gyvenimas, — tu tik „informacijos imtuvas!” Teisybė, būta atvejų, kai „imtuvai” nebeiškentę bandydavo jį paveikti: tėtušis kažkada pasakojo — sykį Samaroje raudonarmietis „trinktelėjo iš šaudyklės” į aktorių, vaidinantį Kolčiaką frontinėje pjesėje, o dar anksčiau Nižnyj Novgorode publika apkūlė Jago rolės atlikėją — už vaidybos tikroviškumą… Pati idėja sudaužyti perregimą sieną, įsikišti — protinga… Kažkas joje yra…”
Atvykėlio galvoje brendo mintis: dar neįgavusi žodinio pavidalo, neaiški — it nuojauta. Bet tuo metu kažkas lengvai palietė jo petį. Jis atsigręžė: šalia stovėjo trise civiliniais dr bužiais. Vienas jų atsainiai mostelėjo prieš jo veidą raudona knygele:
— Parodykite dokumentus, pilieti.
Atvykėlis nustebęs gūžtelėjo pečiais, pastatė ant asfalto kuprinę, išėmė iš kišenės pasą. Operatyvininkas perskaitė pirmąjį puslapį, pakėlęs akis nuo fotografijos, žvilgtelėjo jam i veidą; paskui vėl į fotografiją — ir grąžino pasą.
— Viskas tvarkoj. Prašau atleisti.
„Uff!” Vaikinas čiupo kuprinę ir, stengdamasis nepaspartinti žingsnio, pajudėjo „Teatrinio” viešbučio link. Nuotaika sugedo. „Gal būt, man nevertėjo atvažiuoti?”
Trijulė atsitraukė prie tabako kiosko. Ten jų laukė milicininkas Gajevojus, taipgi civiliniais drabužiais.
— Na, aš juk sakiau, — pergalingai tarė jis.
— Ne tas… — atsiduso operatyvininkas. — Kažkoks Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas. O pagal fotografiją ir žodinį portretą — tikras Kravecas.
— Žodinis portretas, žodinis portretas… Ką žodinis portretas? — įšiirdo Gajevojus. — Aš juk jį mačiau, lydėjau į tardymo skyrių: Kravecas nežilstelėjęs, jaunesnis kokiais dešimčia metų, ir liesesnis.
— Einam į stotį, vyručiai, — pasiūlė antrasis operatyvininkas. — Bene jis kvailas ar ką, kad prospektu vaikštinėtų!
Viktoras Kravecas tuo laiku iš tikrųjų sėlino tamsia, nebylia gatvele.
Iššokęs tada iš važiuojančios milicijos mašinos, jis per miesto parką nusigavo prie Dnepro šlaitų, gulėjo krūmuose, laukė tamsos. Norėjosi rūkyti ir valgyti. Vakarėjanti saulė auksino margų grybukų pribedžiotą Pliažo salos smėlį; ten knibždėjo mauduoliai. Mažytis vilkikas, išskleidęs nuo kranto ligi kranto vandens ūsus, skubinosi prieš srovę į krovinių uostą naujos baržos. Skardžio papėdėje, žemai krantinėje, ūžė mašinos ir tramvaj ai.
„Prisidirbom… Viską mes apgalvojom: bandymų metodą, naujojo būdo pritaikymo variantus, dargi jo įtaką padėčiai pasaulyje — tik tokio varianto nenumatėme. Šitaip žnektelti iš didelio aukščio snukiu į purvą: iš tyrinėtojų į nusikaltėlius! Dieve mano, na kas tat per darbas: vienas nevykęs bandymas — ir viskas lekia į Tartarą. Ir aš nepasirengęs lošti su tardytojais ir ekspertais, visai nepasirengęs, nors eik į biblioteką ir studijuok baudžiamąjį kodeksą — ir kas ten dar yra? — proceso kodeksas ar kaip! Aš nežinau lošimo taisyklių ir galiu jį pralošti… pagaliau aš jau beveik pralošiau. Biblioteka… kokia dabar gali būti biblioteka!”
Iš aušinamųjų elektros stoties bokštų anoje Dnepro pusėje kilo tiršti garo kamuoliai — atrodė, kad bokštai gamina debesis. Apatinis saulės kraštas rėmėsi į juos.
„Ką dabar daryti? Grįžti į miliciją, „nuoširdžiai” viską papasakoti ir pačiu niekingiausiu būdu išduoti tai, ką saugoj om nuo blogos akies? Išduoti ne tam, kad išgelbėtum darbą — save. Nes darbo neišgelbėsi: po dviejų trijų dienų laboratorijoje viskas pradės pūti — ir nieko neįrodysi, niekas nepatikės ir nesupras, kas ten buvo… O ir savęs tuo neišgelbėsi; Krivošeinas žuvo. Jis, kaip sakoma, ant mano… Nueiti pas Azarovą, viską paaiškinti? Nieko jam dabar neišaiškinsi. Dabar aš jam netgi ne studentas praktikantas — neaiški asmenybė su netikrais dokumentais. Jam, žinoma, pranešė, kad aš pabėgau, dabar jis, kaip lojalus administratorius, turi talkininkauti milicijai… Stai ji, žmonių problema — visu rimtumu. Per ją visos mūsų nelaimės. Dargi tiksliau — per tai, kad nepajėgėme jos išspręsti laboratoriniu būdu ir niekaip nenorėjome su tuo susitaikyti. Kur ne: mes! Mes, pasiekę tokių rezultatų! Mes, kurių rankose negirdėti informacijos sintezės galimumai! Kur tau, velnias… O šita problema ne mūsų dantims, laikas prisipažinti. Tik be jos ir visa kita nustoja prasmės.”
Saulė leidosi. Kravecas atsikėlė, nubraukė žoles nuo kelnių, nuėjo takeliu aukštyn, nežinodamas nei kur, nei kurių galų. Kišenėje skimbčiojo smulkūs pinigai. Jis suskaičiavo: cigarečių pakeliui ir superlengviems pietums. „O toliau?” Dvi studentės, įsitaisiusios krūmuose ant suoliuko, ruošėsi egzaminams, susidomėjusios pažvelgė į gražų vaikiną, palingavo galvom, vydamos šalin nuodėmingas mintis, vėl įknibo į konspektus. „Mtaip… bendrai tai neprapulsiu. Gal keliauti pas Leną? Bet ji, tikriausiai, taip pat stebima, užklups…”
Takelis išvedė į tylią, tuščią gatvelę. Iš už tvorų sviro šakos, apkibusios vyšniomis, pradėjusiomis raudonyti. Gatvės gale liepsnojo iš apačios nušviestas rausvai geltonas debesis.
Sparčiai temo. Vakaro vėsa smelkėsi po marškiniais, užvilktais ant.nuogo kūno, Per kvartalą nųo Viktoro, priešingoj ga vės pusėj, iš prietamsos išlindo du žmonės uniforminėmis kepurėmis. „Milicija!” Kravecas metėsi į skersgatvį. Perbėgęs kvartalą, sustojo, kad širdis nurimtų.
„Susilaukiau! Dvidešimt metų nė nuo ko nebėgau it berniūkštis iš svetimo sodo… — Iš bejėgiškumo ir pažeminimo rirkyti norėjosi tiesiog nepakenčiamai. — Lošimas praloštas! Reikia tai atvirai pripažinti — ir pasišalinti. Nešti kulnus. Galų gale kiekvienas iš mūsų tam tikroje situacijoje troško sprukti, pasukti į šoną. Dabar mano eilė, jokių velnių! Ką aš daugiau galiu?”
Skersgatvio gale švytėjo žydros ugnys. Jas išvydęs, Viktoras pajuto žvėrišką apetitą: jis nevalgė bemaž parą. „Hm… ten dar kažkur galima pavalgyti. Eisiu! Vargu ar manęs ieškos Markso prospekte.”
…Betoniniai stulpai rietė virš asfalto gyvatiškas dujinių žibintų galvutes. Parduotuvių vitrinose laisvomis pozomis stovėjo elegantiški manekenai, svidėjo radijo imtuvai, televizoriai, prikaistuviai, taikėsi į praeivius sidabrinės „Sovietskoje šampanskoje” tūtos, išmoningais Įvijais kauburiais stūksojo konservų dėžutės. Po šokinėjančia šviesos reklama „Štai ką galima laimėti už 30 kapeikų!” puikavosi šaldytuvas „Dnepras”, magnetofonas „Dnepras-12”, siuvamoji mašina „Dnipro” ir automobilis „SIavutičius-409”. Netgi trumpai apkarpytos liepos palei plačius šaligatvius atrodė lyg pramoniniai gaminiai.
Viktoras pataikė Į pačią spūstį, į pačią „brydę”, nusitęsusią per tris kvartalus nuo „Dinamo” restorano iki kinoteatro „Dnepras”. Vaikštinėjančių buvo daug. Laužyta eigastim žingsniavo vaikiščiai — bohemos mėgdžiotojai: susitaršę, stiklinėmis akimis. Oriai vaikščiojo pagyvenusios poros. Apkabinę drauges, miesto parko pusėn kiūturiavo sufrantėję jaunuoliai. Mikliai ir dalykiškai šmižinėjo minioje vyrukai su kirpčiais virš guvių akių — iš tų, kur „dinderį muša, liežuviais pluša”. Merginos atsargiai nešė visokiausias šukuosenas. Buvo „tifozinių” šukuosenų, šukuosenų „po moterų peštynių”, šukuosenų „tegu mane pamilsta už charakterį” ir kitokių kirpėjų meno šedevrų. Kamavosi vieniši jaunuoliai, graužiami norų ir drovos.