Iš pradžių Kravecas ėjo būgštaudamas, bet pamažėle jį pradėjo imti pyktis.
Eina, eina: savęs parodyti, kitų pažiūrėti… Jiems laikas tartum būtų sustojęs, pasaulyje niekad nieko neįvyktų. Jau Gubernatoriškąja vaikštinėjopo jų kojom lingavo lentų grindinys, apžiūrinėdavo jie nutriiktgalvius fajetonų vežikus, vienas kitą. Vaikštinėjo po karo — nuo „Dnepro” kinoteatro griuvėsių ligi „Dinamo” restorano griuvėsių, lukštendami saulėgrąžas po lemputėmis, kyburiuojančiomis ant medinių stulpų. Prospektą išpylė asfaltu, aprengė daugiaaukščiais namais iš betono, aliuminio ir stiklo, iliuminavo, pasodino medžių ir gėlių — vaikštinėja.sau kaip niekur nieko; žiautaroja irisus, probėgšmais klausosi tranzistorių, plaka liežuviais — teigte teigia, kad miesčioniška dvasia nesunaikinama! Save parodyti — kitų pažiūrėti, kitų pažiūrėti — save parodyti. Pasišlaistyti, užeiti į kavinę-automatą, suspringti pyragaitį su gazuotu vandeniu, pasišlaistyti, pasukti į tualetą su patogumais už pašto, nusilengvinti, pasišlaistyti, užgauti ką, susipažinti, pasišlaistyti… Vabzdžio gyvenimas!”
Jis aplenkė minią, susibūrusią prospekto ir Engelso gatvės sankryžoje apie naujenybę — loterijos bilietų pardavimo automatą. Kibernetinės mašinos pavyzdžiu padarytas automatas grojo lengvas melodijas, radiofoniniu balsu rėkalojo loterijos šūkius ir, pašėlusiai suktelėjęs ratą iš nilselio ir stiklo, už pora penkiolikakapeikių duodavo „laimingą” bilietą. Kravecas sugriežė dantimis.
„O mes, savimi pasikliaujantys idiotai, užmanėm žmones perdirbti, pasitelkę vien laboratorinę techniką! Betgi kaip bus su šitais — sumiesčionėjusiais? Vežikus pakeitė taksi, armonikas — puslaidininkiniai magnetofonai, pokalbius „iš burnos į ausį” — telefonai, sausu oru avimus naujus kaliošus — sintetiniai apsiaustai. O ar tai pakeitė miesčionį? Sėdinėjo prie virdulių — dabar vakarus trumpina prie televizorių.
Iš minios tiško frazių nuotrupos:
— Tarp mūsų kalbant, aš jums atvirai pasakysiu: vyras yra vyras, o moteris yra moteris!
— …Jis sako: „Valia?” O aš: „Ne!” Jis: „Liusia?” O aš: „Ne!” Jis: „Sonia?” O aš: „Ne!”
— Abrahamas išvažiavo į komandiruotę, o žmona…
— Išmokite tenkintis dabartiniu momentu, mergaitės!
„Mokslas ir technika progresuos, o kas pasikeis? Na, parduotuvių vitrinos luš nuo polimerinių juodsidabrių lapenų, nuo amžiams prisukamų atominių rankinių laikrodžių, puslaidiminkinių šaldytuvų ir radioauskarų… Judančios šaligatvių juostos iš liuminescensinio plastiko nešios dykinėjančius nuo stereoskopinės „Dnepro” sineramos iki restorano-automato „Dinamo” — nereiks dargi kojyčių kilnoti… Bastysis sau su mikroelektriniais radiotelesiųstuvais, kad, nė galvos nepasukę į pašnekovę ir neįtempę rėklės, galėtų vis taip pat vištiškai kalbėtis:
— Tarp mūsų kalbant, aš jums atvirai pasakysiu: robotas yrg robotas, o antresolė yra antresolė!
— Abrahamas išvyko į antipasaulį, o žmona…
— Išmokite tenkintis šia mikrosekunde!
O kryžgatvyje tarpplanetinio laivo pavidalo automatas prekiaus atvirukais „Sveikinimai iš Veneros”: besibučiuojančiais balandžiais įrėmintas Veneros kosmouosto vaizdas… Ir ką?”
Pro šalį pradefiliavo Haris Charitonovičius Chilobokas. Ant rankos kabojo nuo juoko išglebusi mergina — docentas ją linksmino ir nepastebėjo, kaip bėglys studentas metėsi liepų šešėlin. „Haris vėl naują turi”, — šyptelėjo Kravecas jam pavymui. Nusipirkęs kioske cigarečių, užsirūkė ir pasijudino toliau. Jį užvaldė toks įsiiitis, net valgyti praėjo noras; pakliiitų jis dabar į glėbį operatyvininkams — įsiūtis sprogtų ir prasidėtų šaunios grumtynės.
„Teatriniame” viešbutyje laisvų vietų taip pat neturėjo, Eidamas prospektu link Kolūkiečio namų, atvykėlis rūškanai stebėjo slampinėjančią publiką.
„Eina, eina… Visuose visų šalių miestuose yra gatvių, kur vakarais vaikštinėja pulkai — vienišių kolektyvai. Nuo — ligi. Savęs parodyti — kitų pažiūrėti, kitų pažiūrėti — savęs parodyti. Kažkoks kolektyvinis instinktas ar kas juos čionai traukia, — kaip upėtakius į nerštavietes? O kiti sėdi prie televizorių, skelia kiemuose „ožį”, prirūkytuose kambariuose organizuoja preferanso partiją, trina sienas šokių pavėnėse… Kiek jų, atsilikusių, pasmerkusių save vegetavimui? „Mokame kažką dirbti, uždirbame padoriai, visko turime, gyvename ne blogiau už kitus — ir duokite mums ramybę!” Atsiskyrėliai, bijantys likti vieni su savim, pasimetę sudėtingame gyvenime ir daugiau nebesusimąstantys apie jį… Tokie atsimena vieną išganingą taisyklę: kad gyvenime klotųsi, reikia būti kaip visi. Stai ir vaikšto, žiūri: o kaip visi? Lūkuriuoja, kol kas atidengs kokią paslaptį…”
Spindinčios prospekto didybės nukonkuruotas, už perregimų debesų slinko mėnuo. Niekam jis nerūpėjo.
„O berniūkščiais būdami ir jie svajojo gyventi šviesiai, įdomiai, reikšmingai, pažinti pasaulį… Nėra žmogaus, kuris apie tai nebCitų svajojęs. Ir dabar, tur būt, svajoja — saldžiai ir bejėgiškai. Tai kuris čia galas? Neužteko drąsos svajonei įgyvendinti? O ir kam? Kuriam galui duoti laisvę svajonėms Ir stipriems jausmams, — dar nežinia, kur jie nuves! — kai yra perkamųjų, kai galima saugiai ūžauti svetimoje išgalvotų herojų puotoje? Ir prasiūžė visiškai, iššvaistė dvasines jėgas niekniekiams, liko it atmatuota — kaip tik pasivaikščiojimui prospektu.
Šalimais pražygiavo docentas Chilobokas su mergina. „O Haris vėl su nauja!” — mintyse pasveikino jį atvykėlis.
Jis pasižiūrėjo jam įdurmu: pasivyti ir paklausti apie Krivošeiną? ne: nuo Chiloboko visuomet verčiau laikytis atokiau!”
Atvykėlis ir Kravecas įžengė į tą patį kvartalą.
„…Kažkada žmogbeždžionės pasidalino į dvi grupes: vienos paėmė į letenas akmenis ir pagalius, pradėjo darbuotis, mąstyti, kitos liko suptis ant šakų. Dabar Žemėje prasidėjo naujas tarpinis procesas, veržlesnis ir galingesnis, nei senovės apledėjimas: naujas kokybinis pasaulio šuolis. Bet kas jiems rūpi? Jie iš anksto sutinka likti „brydėse”, prie televizorių — technikos priemonėmis tenkinti nesudėtingus poreikius! — nertėjo mintyse Viktoras Kravecas. — Kam jiems vis nauji mokslo, technikos, gamybos galimumai? Kam jiems mūsų darbas? Galima pridėti proto, miklumo, darbingumo — ir kas? Mokysis kažko, bet ne iš smalsumo, ne iš noro būti meistriškesniais, o kad daugiau gautų už žinias, už lengvą darbą, kad pranoktų kitus nusimanymu. Pirks ir kraus — kad kiti pastebėtų jų klestėjimą, kad, besirūpindami daiktais, užpildytų dvasinę tuštumą. Ir juodai dienai. Jos gali ir nebūti, o kol kas per ją visos dienos pilkos… Nuobodu! Imsiu ir išvažiuosiu į Vladivostoką. Pats — kol neišgabeno valdišku kaštu… Ir mūsų darbas sunyks savaime. Niekuo jis jiems nepadės: kad pasinaudotum tokia galimybe, reikia turėti aukštus tikslus, dvasinių jėgų, būti nepatenkintam savimi. O jie nepatenkinti vien juos supanči pasauliu; aplinkybėmis, pažįstamais, gyvenimu, vyriausybe — bet kuo, tik ne savimi. Na ir lai vaikštinėja. Mokslas, kaip sakoma, čia bejėgis…”