Dabar juos skyrė tik centrinio pašto pastatas.
Piktos mintys atslūgo. Liko kažkoks nesuprantamas drovumas prieš šalimais praeinančius žmones.
„Kažkas pasakė: niekas taip neniekina minios, kaip virš jos iškilusi vidutinybė… Kas? — Kravecas suraukė kaktą. — Palauk, bet juk šitaip aš pats pasakiau apie kažką kitą. Na, žinoma, apie kitą, negi apie save… — Staiga jam pasidarė koktu. — O juk, mindžiodamas juos, aš ir save mindžioju. Nedaug aš juos tepralenkiau, dar visai neseniai tebebuvau toks pat… Palauk! Atrodo, aš noriu paprasčiausiai nusiplauti? Pasprukti. Ir kad nebūtų taip gėda, kad neprarasčiau savigarbos, stengiuosi tai pagrįsti idėjiškai. Nieko aš neišdaviau, viskas teisingai, mokslas bejėgis, taip ir turi būti… dieve mano, kokia vis dėlto niekšiška ir paslaugi inteligento mintis! (Beje, šitaip aš irgi apie kažką sakiau ar galvojau. Visas tiesas mes taikome kitiems, taip patogiau gyventi.) O aš kaip tik ir esu tas inteligentas. Viską paleidau apyvarton: panieką miniai, teoretinius išprotavimus… M-taip! — jis paraudo, veidas įkaito. — Stai kur gali nuvesti nesėkmė. Na gerai, bet ką gi aš galiu padaryti?”
Staiga jo kojos tartum prilipo prie asfalto: priešpriešiais veržliai žingsniavo vaikinas su kuprine ir apsiaustu ant rankos. „Adomas?!” Kravecą nusmelkė šaltis, širdis apmirė — lyg ne žmogus, o atgijęs sąžinės priekaištas būtų artinęsis. Adomo akys buvo susimąsčiusios ir piktos, nuleisti lūpų kampučiai nežadėjonieko gero. „Tuojau pamatys, atpažins…” — Kad neišsiduotų, Viktoras nusuko akis, bet smalsumas paėmė viršų: žvilgtelėjo tiesiai į veidą. Ne, dabar Adomas nebebuvo panašus į „vergą” — ėjo pasitikintis, stiprus, apsisprendęs žmogus… Atmintyje iškilo pasišiaušusi galva niūrių apmušalų fone, slogios neapykantos išplėstos akys, penkiakilograminis ketaus hantelis, iškeltas virš jo galvos.
Atvykėlis praėjo. „Žinia, iš kur jam mane atpažinti! — su palengvėjimu iškvėpė orą Kravecas. — Bet kurių galų jis grįžo? Ko jam reikia?”
Jis nusekė akimis minioje tolstantį vaikiną. „Gal pasivyti, papasakoti, kas atsitiko? Vis pagalba… Ne. Kas žino, kuri galas jį atnešė! — Jį vėl apėmė neviltis. — Prisidirbom, prisieksperimentavom, velnias! Vienas kito šalinamės! Palūkėk… juk yra ir kitas variantas! Tik ar padės?” — įtemptai svarstydamas, Viktoras prikando lūpą.
Adomas įsimaišė vaikščiojančių minioje.
— Na, užteks kamuotis! — krestelėjo galvą Kravecas. — Tas darbas — ne mano vieno. Ir negalima sprukti — reikia jį gelbėti…”
Ištraukęs iš kišenėlės, jis perskaičiavo kapeikas, nurijo alkio seilę ir įėjo į paštą.
Pinigų vos vos užteko trumpai telegramai: „Maskva MVU biofak Krivošeinui. Atskrisk tučtuojau. Valentinas”.
Išsiuntęs telegramą, Viktoras grįžo į prospektą ir, priėjęs kampą, pasuko gatve, vedančia į Sistemologijos institutą. Kiek paėjėjęs, atsigręžė: ar kas neseka iš paskos? Gatvė buvo tuščia, tik nuo univermago pastato su taupomąja knygele rankoje į jį žiūrėjo labai graži moteris, apšviesta rožinių aršino didumo literų „Laikykite pinigus taupomojoje kasoje!” Tiems, kurie pinigus laiko kasoje, moters akys žadėjo meilę.
Virš administratoriaus langelio Kolūkiečio namuose puikavosi skelbimas:
„Vieta žmogui — 60 kap.
Vieta arkliui — 1 r. 20 k.”
Atvykėlis iš Vladivostoko atsiduso ir padavė pro langelį pasą.
— Man malonėkite už šešiasdešimt…
KETVIRTAS SKYRIUS
Kas neįmanoma — neįmanoma. Pavyzdžiui, neįmanoma judėti greičiau už šviesą… Beje, jei tat ir būtų įmanoma — ar verta stengtis? Vis vien niekas nepamatys ir neįvertins.
Kitą rytą tardytojui Anisimovui miesto milicijos skyriaus budintis perdavė milicininko, saugojusio užantspauduotą laboratoriją, raportą. Buvo pranešama, kad naktį — maždaug tar pirmos ir antros — į laboratoriją pro langą bandė įsigauti nežinomas žmogus šviesiais marškiniais. Milicininko šiiktelėjimas jį išgąsdino, jis nušoko nuo palangės ir pasislėpė parke.
— Aišku! — Matvejus Apolonovičius patenkintas patrynė rankas. — Sukasi aplink…
Vakar jis išsiuntė šaukimus piliečiui Azarovui ir pilietei Kolomijec. Matvejus Apolonovičius, žinoma, nė negalvojo, kad jo kabinete pasirodys akademikas Azarovas. Tiesiog šaukimo šaknelė jam galėjo praversti kaip pasiteisinimo dokumentas, jeigu kas. O Jelena Ivanovna Kolomijec, šalia Sistemologijos instituto esančio konstruktorių biuro inžinierė, atėjo lygiai dešimtą valandą.
Kai ji įžengė į kabinetą, tardytojas perprato banguotąjį Chiloboko gestą: prieš jį stovėjo daili moteris. „Mat, kokia padori!” — pagyrė mintyse Anisimovas. Nė viena Jelenos Ivanovnos išvaizdos detalė nebuvo nepaprasta — ir tamstis plaukai kaip plaukai, ir nosis kaip nosis (dargi kiek užriesta), pagaliau ir veido ovalas kaip ovalas, — bet viskas drauge kėlė tą harmonijos įspūd.įj kuomet belieka ne analizuoti, o tiesiog žavėtis ir stebėtis, kaip nuostabiai gamta jaučia saiką.
Prisiminęs velionio Krivošeino išorę, Matvejus Apolonovičius pajuto grynai vyrišką apmaudą. Ir tikrai — jiedu ne pora, Chiloboko teisybė. Ką jau tokio ji jame rado? Patvarumo ieškojo ar ką? Ar vyro su geru uždarbiu?” Anisimovas, kaip ir daugumas vyrų, kurių amžius ir išvaizda nežada pergalių lyriniuose frontuose, apie gražias moteris buvo ne kokios nuomonės.
— Prašom sėstis. Jūs pažįstate Valentiną Vasiljevičių Krivošeiną…
— Taip, — jos balsas buvo dainingas, krūtininis.
— …ir Viktorą Vitaijevičių Kravecą?
— Vitią? Taip, — Jelena Ivanovna nusišypsojo, parodydama lygius dantis. — Tik aš nežinojau, kad jis Vitaljevičius.
— Ką jūs galite papasakoti apie Krivošeino ir Kraveco santykius?
— Na… jie kartu dirbo… Viktoras, atrodo, yra tolimas Valios… tai yra Krivošeino giminaitis. Jiedu, mano manymu, buvo geri draugai… O kas atsitiko?
— Jelena Ivanovna, šičia aš klausinėju, — sumojęs, kad, praradusi dvasinę pusiausvyrą, ji daugiau pasakys, Anisimova neskubėjo aiškinti situacijos. — Ar tiesa, kad jiis su Krivošeinū artimai draugavote?
— Taip…
— O kodėl jūs išsiskyrėte?
Jelena Ivanovna šaltai blykstelėjo akimis, skruostai nusidažė raudoniu ir vėl išbalo.
— Tai neturi nieko bendra su byla!
— O iš kur į ūs žinote, kas turi, o kas neturi bendra su byla? — sujudo Matvejus Apolonovičius.
— Nes… nes tai negali turėti nieko bendra su jokia byla. Išsiskyrėm — ir viskas.
— Aišku… gerai, kol kas paliksim tą klausimą. Sakykite, kur Kravecas gyveno?
— Akademiniame miestelyje, jaunųjų specialistų bendrabutyje. Kaip ir visi praktikantai.
— Kodėl ne pas Krivošeiną?
— Nežinau. Matyt, taip jiedviem buvo parankiau…
— Nepaisant giminystės nei draugystės? Aišku… O kaip Kravecas elgėsi su jumis, rodė dėmesio? — Matvejus Apolonovičius stengėsi iš savo versijos išspausti viską, kas galima.
— Rodė… — Jelena Ivanovna prikando lūpą, bet vis dėlto nesusilaikė. — Manau, šitaip darytumėt ir jūs, jei tik aš jums leisčiau.
— Aha, vadinasi, jam leidote. Sakykite, o Krivošeinas nepavyduliavo Kravecui?
— Gal ir pavyduliavo… tik aš nesuprantu, kas jums rūpi? — Moteris priešiškai, su įniršiu pažvelgė į tardytoją. — Kažkokios užuominos! Jūs galite man paaiškinti, kas atsitiko?!