— Ramiau, piliete!
„Gal jai paaiškinti, koks reikalas? Ar verta? Ar ji čia įvelta? Graži, žinoma, galima įsimylėti, bet… bet ne ta aplinka rimtiems seksualiniams nusikaltimams. Mokslininkai. Statistiniai duomenys ne jų naudai. Mokslininkas dėl moters galvos nepames… Bet Kravecas…”
Anisimovo apmąstymus nutraukė telefono skambutis, jis pakėlė ragelį.
— Anisimovas klauso.
— Aptikome tardomojo pėdsakus, draugas kapitone, — pranešė operatyvininkas. — Norite dalyvauti gaudynėse?
— Žinoma.
4 Savąs atradimas 49
— Laukiame jūsų prie aerodromo, mašina DNA 57–28.
— Aišku! — tardytojas atsistojo, linksmai pažvelgė į Kolomijec. — Pokalbį užbaigsim kitą kartą, Jelena Ivanovna. Duokite, aš jums atžymėsiu šaukimą, nesierzinkite, neįsižeiskite, visi nervingi — ir aš, ir jūs…
— Betgi kas atsitiko?
— Aiškinamės. Kol kas nieko negaliu pasakyti. Viso gero!
Anisimovas išlydėjo moterį, paėmė iš stalčiaus pistoletą, užrakino kabinetą ir kone dumte nudūmė į vidinį skyriaus kiemą prie operatyvinės mašinos.
Sniego baltumo ILas prie aerouosto perono privažiavo lygiai 13.00. Prie lėktuvo borto atriedėjo žydras įžulnus autotrapas. Pirmas žemyn nubėgo apkūnus, neaukšto ūgio vyriškis siauromis žaliomis kelnėmis, palaida dryžuota striuke ir, mosuodamas paveiksliukais išmarginta turistine kuprine, šešiašonėmis betono plokštėmis nužingsniavo aptvaro link. Jis gyvai sukiojo galivą, kažko ieškodamas pasitinkančiųjų minioje, suradęs metėsi priešais.
— Na, sveikas! Kas per skuba atostogų metu, kas per „skrisk tučtuojau”?! Nagi, pasirodyk! O, bet tu išgražėjai, dargi liemeningesnis pasidarei, dievaži! Mat, ką reiškia metus žmogaus nematyti — dabar ir veidas atrodo padorus, net į žandikaulį galiu žiūrėti nesinervindamas…
— Ir tu, ag žiūriu, atsiganei ten nuo aspirantiškos duonos, — pasitinkantis nužvelgė jį kritišku žvilgsniu. — Socialinėmis sankaupomis apsirūpinai?
— E, brol, tai ne šiaip sau sankaupos — tai informacinis-medžiaginis rezervas. Aš tau paskui papasakosiu, netgi pademonstruosiu. Tai, Valikai, tikras perversmas… Bet pirma klostyk tu: kam iškvietei anksčiau laiko? Ne, palauk! — Lėktuvo keleivis ištraukė iš kišenės bloknotą, o iš jo — keletą raudonų asignacijų. — Imk skoliukę.
— Kokią skoliukę? — pasitinkantis atstūmė pinigus.
— Dėl dievo, tik be šito! — keleivis protestuodamas pakėlė ranką. — Matėme, žinome, iš anksto sugraudinti: šitoks, mat, išsiblaškęs mokslininkas, jis nenusižemina ligi to, kad atsimintų visokią ten prozą… Nereikia. Jau aš žinau tavo pfigimtį: tu neužmiršti netgi pusrublio didumo skolų. Imk pinigus, nebūk pižonas!
— Na ne, — švelniai nusišypsojo pasitinkantis, — man tu nieko neskolingas. Supranti… — Jis užsikirto, sutikęs įdėmų, į ji įsmeigtą keleivio žvilgsnį.
— Kas per velnias! — suglumęs pratarė tas. — Bene pradėjai dažyti plaukus, Ižešatene? O randas? Randas virš dešinio antakio — kur jis? — staiga jo balsas pritilo iki šnabždesio. — Vaikine… nagi, kas tu?!
Tuo.laiku Maskvos lėktuvu atskridusių ir pasitinkančių minia išsiskirstė. Penki žmonės, kurie nieko nesutiko ir niekur nesiskubino, numetė cigaretes ir vikriai apsupo pašnekovus.
— Tiktai ramiai! — tarė Anisimovas, sprausdamasis tarp „laboranto” ir keleivio; šis, gniauždamas rankoje pinigus, žiūrėjo į jį išplėstomis akimis. — Bandysit priešintis — šausim.
— Oho! — apstulbintas keleivis atsitraukė žingsnį, bet buvo suimtas už alkūnių.
— Ne „oho”, o milicija, pilieti… Krivošeinai, jei neapsirinku? — kaip galėdamas maloniau nusišypsojo tardytojas. — Jus taip pat teks sulaikyti. Išvedžiokite juos į mašinas.
Sėsdamas į „Volgą” ant užpakalinės sėdynės tarp Anisimovo ir milicininko Gajevojaus, Viktoras Kravecas ramiai ir pavargusiai šypsojosi.
— Beje, aš jūsų vietoj nesišypsočiau, — padarė pastabą Matvejus Apolonovičius. — Už tokius pokštus metų prideda.
— E, ką čia metai! — Kravecas nerūpestingai numojo ranka. — Svarbiausia: aš, rodos, žengiau teisingą žingsnį.
— Tikrai negalvojau, kad mano sugrįžimas prasidės detektyviniu epizodu, — prakalbo lėktuvo keleivis, kai jį įvedė į tardytojo kabinetą. — Ką gi, kartą gyvenime tai turėtų būti įdomu.
Ir jis, nelaukdamas kvietimo, atsisėdo, apsižvalgė.
Anisimovas tylomis atsisėdo priešais; jame grūmėsi prieštaringi jausmai; džiūgavimas („Cia tai bent operacija, bent pasisekimas! Iškart du sugriebėm — be to, panašu, kad su įkalčiais!”) ir sąmyšis. Iki šiol tardymas rėmėsi tuo, kad laboratorijoje žuvo arba buvo nužudytas Krivošeinas, o ne kas kitas. Bet… Matvejus Apolonovičius priekabiai įsižiūrėjo į sulaikytąjį: nuožulni, virš smilkinių praplikusi kakta, iškilūs antakių lankai, raudonai mėlynas randas virš dešiniojo antakio, šlakuotas apvaliaskruostis veidas, stora, balnu išriesta nosis, ru vi, trumpai apkirpti plaukai — be abejonės, prieš jį sėdi Krivošeinas! „Tai bent šoviau pro šalį… Ką gi jie ten pribaigė? Na, dabar jau aš išaiškinsiu viską ligi galo!”
— O kas čia — užuomina? — Krivošeinas parodė grotomis apkaltus langus. — Kad širdingiau prisipažintų, taip?
— Ne, anksčiau buvo didmeninė bazė, — prisiminęs, kad tokia pat replika pradėjo „laborantas” vakarykštėje apklausoje, tardytojas nusišypsojo — sutapimas jam pasirodė juokingas. — Nuo tada užsiliko… Na, kaip savijauta, Valentinai Vasiljevičiau?
— Dėkoju… Atleiskite, nežinau jūsų vardo nei tėvavardžio… Nesiskundžiu. O jūsų?
— Aš irgi, — linktelėjo tardytojas. — Nors mano savijauta tiesioginio ryšio su byla neturi.
Jiedu plačiai ir įtemptai šypsojosi vienas kitam, kaip boksininkai prieš snukių daužymą.
— O mano, atseit, turi? Aš pagalvojau, kad jūsuose įprasta teirautis, kaip jaučiasi nei iši šio, nei iš to aerouoste sugriebti keleiviai. Tai kokį gi ryšį mano sveikatos būklė turi su jūsų byla?
— Mes ne griebiame, o sulaikome, pilieti Krivošeinai, — griežtai pataisė Anisimovas. — Ir jūsų sveikata domiuosi visai pagrįstai, nes turiu gydytojo išvadą, o taip pat liudytojų parodymus, kad jūs — lavonas.
— Aš — lavonas?! — Krivošeinas truputį žaismingai nužvelgė save. — Na, jei jūs turite tokius parodymus, vilkite mane į skrodimo salę… — Umai jam kažkas toptelėjo, šypsena suglebo. Jis pažiūrėjo į tardytoją rūškanai, sunerimęs. — Klausykite, draugas tardytojau, jeigu jūs juokaujate, juokaujate ganėtinai biauriai. Kas per lavonas?
— Susimildami, kokie juokai! — Anisimovas plačiai skėstelėjo rankomis. — Užvakar jūsų lavonas buvo rastas laboratorijoje, pats mačiau… tai yra — ne jūsų, žinoma, kadangi jūs gyvas ir sveikas, o labai į jus panašaus žmogaus. Visi paliudijo, kad tai jūs.
— Ak, velnias! — Krivošeinas susirūpino, patrynė delnais skruostus.- Jūs galite man parodyti tą lavoną?
— Na… Jūs gi žinote, kad ne, Valentinai Vasiljevičiau. Juk jis pavirto skeletu. Tai padaužiškumas, negerai… Galima itin blogai suprasti.
— Skeletu?! — Krivošeinas pakėlė galvą, žaliose sti rusvais žiburėliais akyse pasirodė sąmyšis. — Kaip? Kur?
— Tai atsitiko ten pat, įvyko vietoje — jei jau jums prireikė mano komentarų šiuo klausimu, — pabrėždamas žodžius, tarė Anisimovas. — Gal jūs pats, sakau, tat geriau paaiškintumėte?
— Buvo lavonas, pasidarė skeletas… — mąsliai raukdamas antakius, sumurmėjo Krivošeinas. — Bet… aha, tuomet viskas ne taip baisu! Jis čia veltui laiko neleido… matyti, jam viską sugadino kažkokia klaida. Fu, velnias, o aš jau maniau!.. — Jis pažvalėjo, atsargiai žvilgtelėjo į tardytoją. — Painiojate jiis mane, draugas, nežinia kam. Lavonai nei iš šio, nei iš to nevirsta skeletais, apie tai aš šiek tiek nutuokiu. Be to, kaip jūs įrodysite, kad tai mano… tai yra į mane panašaus žmogaus lavonas, jei lavono nėra? Cia kažkas ne taip!