— Galimas daiktas. Todėl aš ir noriu, kad jūs pats nušviestumėt bylą, kadangi tai Įvyko jums patikėtoje laboratorijoje.
— Man patikėtoje?.. Chm… — Krivošeinas šyptelėjo, palingavo galvą. — Gaila, bet su reikalo nušvietimu nieko nebus. Man pačiam reikėtų susivokti — kur kas.
„Ir šitas spyriosis!” — graudžiai atsikvėpė Matvejus Apolonovičius, paskui prisitraukė popieriaus lapą ir atsuko parkerio viršelį.
— Tuomet pradėkim iš eilės. Jūs — Krivošeinas Valentinas Vasiljevičius?
— Taip.
— 35 metų amžiaus? Rusas? Nevedęs?
— Tiksliai.
— Gyvenate Dneprovske, Sistemologijos institute vadovaujate naujųjų sistemų laboratorijai?
— O va, kas ne, tai ne. Gyvenu Maskvoje, mokausi aspirantūroje MVU biologijos fakultete. Prašau! — Krivošeinas padavė per stalą pasą ir pažymėjimą.
Dokumentai buvo gerokai aptrinti — kaip tik tiek, kad nekeltų įtarimo. Viskas juose — netgi laikinas priregistravimas Maskvoje trejiems metams — atitiko Krivošeino žodžius.
— Aišku, — Anisimovas padėjo juos stalčiuje. — Mitriai tokie dalykai daromi Maskvoje, žiūrėk tik! Per vieną dieną.
— Atseit… ką jūs tuo norite, pasakyti? — Krivošeinas atmetė galvą, karingai išlenkė dešinį antakį.
— klastotė tie jūsų dokumentai, štai kas. Tokia pat klastotė, kaip ir jūsų bendrininko, kuriam mėginote perduoti pinigus aerouoste… Alibi rūpinatės? Veltui stengėtės. Patikrinsim — o kas toliau?
— Ir patikrinkit!
— Ir patikrinsim. Pas ką jūs dirbate MVU? Kas jūsų vadovas?
— Bendrosios fiziologijos katedros vedėjas. Mokslų akademijos narys korespondentas, profesorius Vano Aleksandrovičius Androsiašvilis.
— Aišku. — Tardytojas surinko numerj. — Budintis? Cia Anisimovas. Kuo greičiausiai susiriSkite su Maskva. Tegu prie operatyvinio televideofono skubiai pristato… užsirašykite: Vano Aleksandrovičius Androsiašvilis, profesorius, vadovauja fiziologijos katedrai universitete. Vikriai! — jis pergalingai žvilgtelėjo į Krivošeiną.
— Operatyvinis televideofonas — tai bent prabanga! — Krivošeinas pliaukštelėjo liežuviu. — Sekimo technika, aš matau, irgi ne ką atsilieka nuo fantastikos. Ir veikiai pamatysime profesorių?
— Kai pamatysim, tai ir pamatysim, nesiskubinkite. Mes dar turime apie ką pakalbėti… — Tačiau pasikliaujanti Krivošeino laikysena Matvejui Apolonovičiui padarė įspūdį. Jis suabejojo: „Gal čia iš tikrųjų kažkoks klaikus sutapimas? Patikrinsiu verčiau dar.” — Sakykite, jūs pažįstami su Jelena Ivano vna Kolomijec?
Nuo Krivošeino veido dingo nedrumsčiama ramybė — jis pasitempė, niūriai ir tiriamai pažvelgė į Anisimovą.
— Taip. O ką?
— Ir artimai?
— Na?
— Kodėl jūs su ja išsiskyrėte?
— O tai, brangus draugas tardytojau, atleiskite, visai ne jūsų dalykas! — Krivošeino balse suskambo įtūžis. — Į asmeninius reikalus aš neleisiu kištis nei dievui, nei velniui, nei milicijai!
— Aišku, — šaltakraujiškai linktelėjo Anisimovas. „Jis! Niekur nesidėsi — jis. Ko gi jis išsisukinėja, kuo pasikliauja?” — Gerai, duosiu lengvesnį klausimą: kas toks tas Adomas?
— Adomas? Pirmasis žmogus žemėje. O ką?
— Skambino vakar į institutą… šitas pirmasis žmogus. Įdomavosi, Icur jūs, norėjo pasimatyti.
Krivošeinas abejingai patraukė pečiais.
— O kas tas žmogus, kur jus sutiko uoste?
— Ir kurį jūs ne itin sąmojingai pavadinote mano bendrininku? Tas žmogus… — Krivošeinas susimąstęs pakėlė ir nuleido antakius. — Man rodos, jis ne tas, kuo aš jį palaikiau.
—,Taigi ir man atrodo, kad jis ne tas! — pagyvėjo Anisimovas. — Anaiptol ne tas! Tai kas gi jis?
— Nežinau…
— Vėl nei žuvies, nei uodegos! — verksmingu balsu riktelėjo Matvejus Apolonovičius ir numetė parkerį. — Užteks jums pilstyti iš tuščio į kiaurą, pilieti Krivošeinai, nesolidu! Jūs juk jam pinigus davėte, keturiasdešimt rublių dešimtinėmis. Nejaugi nežinojote, kam pinigus duodate?
Tuo momentu į kabinetą įėjo jaunuolis baltu chalatu, padėjo ant stalo blanką ir, su dygia smalsa žvilgtelėjęs į Krivošeiną, pasišalino. Anisimovas pasižiūrėjo į blanką — tai buvo sulaikytojo pirštų atspaudų analizės išvada. Kai jis pakėlė akis į Krivošeiną, jose spindėjo užjaučiamai triumfuojanti šypsena.
— Na, tiesą sakant, viskas. Galima nebelaukti akistatos su maskviškiu profesorium — o, matyt, jos ir nebus… Jūsų pirštų atspaudai, pilieti Krivošeinai, visiškai sutampa su atspaudais, kuriuos aš aptikau įvykio vietoje. Prašau, įsitikinkite patys! — jis atkišo per stalą blanką ir didinamąjį stiklą. — Taigi baikime žaidimą. Ir turėkite galvoje, — Anisimovo balsas pasidarė griežtas, — jūsų skridimas į Maskvą, manevras su netikrais dokumentais apsunkina… Už iš anksto apgalvotą ketinimą ir bandymą suklaidinti tardymo organus teismas prideda nuo trejų iki aštuonerių metų.
Krivošeinas, mąsliai atkišęs apatinę lūpą, tyrinėjo blanką.
— Sakykite, — jis pakėlė akis į tardytoją, — o kodėl jums netarus, kad yra du žmonės su vienodais pirštų atspaudais?
— Kodėl? O todėl, kad per šimtą metų, kai kriminalistikoje naudojamas šis metodas, tokio atsitikimo nė karto nebuvo.
— Maža ko anksčiau nebuvo… palydovų nebuvo, vandenilinių bombų, elektroninių mašinų, o dabar yra.
— Kuo čia dėti palydovai? — gūžtelėjo pečiais Matvejus Apolonovičius. — Palydovai palydovais, o pirštų atspaudai yra pirštų atspaudai, neginčijamas įkaltis. Tai pasakosite?
Krivošeinas atviraširdiškai ir susimąstęs pažvelgė į tardytoją, maloniai nusišypsojo.
— Kaip jus vadinti, draugas tardytojau?
— Matvejus Apolonovičius Anisimovas, o kas?
— Žinote ką, Matvejau Apolonovičiau, meskite jūs tą bylą.
— Kaip tai mesti?!
— Paprastai — nutraukite. Kaip jūs ten formuluojate; „dėl įkalčių stokos” ar „nesant nusikaltimo sudėties”. Ir „atiduota į archyvą tada ir tada”…
Matvejus Apolonovičius nesumojo, ką pasakyti. Su tokiu įžūlumu tardymo praktikoje jam dar neteko susidurti.
— Suprantate, Matvejau Apolonovičiau… na, pasinersite jūs į šitą įvairialypę ir kasdieniniais atvejais, be abejo, naudingą veiklą: apklausinėsite, sulaikysite, atpažinsite, lyginsite pirštų atspaudus, trukdysite užimtus žmones per operatyvinį televideofoną… — Krivošleinas plėtojo savo mintį, gestikuliuodamas dešine ranka. — Ir visą laiką jums atrodys, kad šit šit! — ir jūs nutversite teisybę už uodegos. Priešitaravimai susiderins, virs faktais, faktai įkalčiais, dorybė triumfuos, o blogis gaus ką nusipelnęs ir priedo už ketinimų apgalvojimą… — jis užjaučiamai atsiduso. — Nė velnio jie nesusiderins, tie prieštaravimai, ne tas atvejis. Ir tiesos jūs neperprasite stačiai dėl to, kad jūsų protas dar nepasirengęs jos priimti — toks jūsų mąstymo lygis…
Anisimovas paniuro, užsigavęs kietai sučiaupė lūpas.
— Ne, ne! — Krivošeinas sumosavo rankomis. — Nepamanykite, dėl dievo, kad aš jus noriu pažeminti, kad abejoju jūsų detektyviniais gabumais. Aš juk matau, kad jūs atkaklus žmogus, uolus. Bet — kaip čia jums išaiškinus? — jis prisimerkęs pažvelgė pro grotuotą langą į geltonuojantį saulėje prospektą. — Aha, štai toks pavyzdys. Prieš šešiasdešimt metų, kaip jūs, be abejojimo, žinote, fabrikų ir gamyklų staklės buvo varomos garo katilu arba dizeliū. Per cechus ėjo transmisijos velenas, nuo jo ant staklių skriemulių bėgo pavarų diržai — visa tai sukosi, zvimbė, pokšėjo ir laukiniu didingumu džiugino tuometinio direktoriaus ar savininko, stambaus pirklio, šiirdį. Paskui buvo pradėta naudoti elektrą, — ir dabar visą tą mašineriją pakeitė elektromotprąį, įrerigti tiesiog staklėse…