Ir vėl — kaip vakar per „laboranto” apklausą — minutę Matvejų Apolonovičių suėmė abejonė: čia kažkas ne taip! Nemaža Žmonių pabuvojo jo kabinete, nusvidino kėdę, muistydamiesi po nemalonių klausimų: rūškani jaunuoliai, per kvailumą Įsipainioję į nemalonią istoriją, ašaringos spekuliantės, meilikaujamai familiarūs ūkiniai darbuotojai, revizijos iškelti viešumon, orūs, visus įstatymus žinantys recidyvistai… Ir visi jie anksčiau ar vėliau suprasdavo: lošimas praloštas, atėjo metas, kuomet reikia prisipažinti ir pasirūpinti, kad protokole būtų matyti nuoširdi atgaila. O šitas… sėdi kaip niekur nieko, mosuoja ranka ir atsidėjęs geru, populiariu stiliumi aiškina, kodėl bylą privalu nutraukti. „Vėl trikdaus, kad nepastebiu vaidybos! Na ne, antrąkart toj pačioj vietoj nepaslysiu!”
Būdamas prityręs tardytojas, Matvejus Apolonovičius gerai žinojo, kad byloje svarbu ne abejonės ir įspūdžiai, bet faktai. O faktai — svarūs ir neginčijami — buvo prieš Krivošeiną ir Kravecą.
— …Dabar įsivaizduokite, kad kažkurioje senovės gamykloje mechaninės staklių pavaros buvo pakeistos elektrinėmis ne per daugelį metų, o išlsart — per vieną naktį, — toliau kalbėjo Krivošeinas. — Ką pagalvotų gamyklos savininkas, rytą atėjęs į cechą? Suprantama, pagalvotų, kad kažkas nudžiovė garo katilą, transmisijos veleną, diržus ir skriemulius. Norint suprasti, kad tai ne vagystė, o techninis perversmas, jam reikia nusivokti fizikoje, elektrotechnikoje, elektrodinamikoje… Taigi ir jūs, Matvejau Apolonovičiau, vaizdžiai kalbant, dabar esate tokio savininko padėtyje.
— Fizikoje, elektrotechnikoje, elektrodinamilioje… — išsiblaškęs pakartojo Anisimovas, žvilgčiodamas į laikrodį: greičiau sujungtų su Maskva! — Ir informacijos teoriją, ir atsitiktinių procesų modeliavimo teoriją reikia išmanyti, taip?
— Oho! — Krivošeinas atsilošė kėdėje, su vos paslepiamu gėrėjimusi pažvelgė į tardytoją. — Jūs ir apie tuos mokslus žinote?
— Mes, Valentinai Vasiljevičiau, viską žinome.
— Nagi, aš matau, jūsų plikomis rankomis nepaimsi…
— Nepatariu nė bandyti. Tai kaip, neteisėtu bylos nūtraU kimu pasikliaųsiin ar klosim tiesą?
— Uff., - Krivošeinas nosine apsišluostė kaktą ir skruostus. — Karšta pas jus… Gerai. Susitarkime taip, Matvejau Apolonovičiau; iš pradžių aš pats išsiaiškinsiu, kas ten nutiko, paskui jums papasakosiu.
— Ne, — Anisimovas krestelėjo galvą, — taip mes nesusitarsim. Matote, neleistina, kad įtariamasis savo byloje pats vestų kvotą. Šitaip niekada neišaiškinsi jokio nusikaltimo.
— Velnias griebtų!.. — buvo bepradedąs Krivošeinas, bet tuo tarpu atsidarė durys, ir jaunučiukas leitenantas pranešė:
— Matvejau Apolonovičiau, Maskva!
Anisimovas ir Krivošeinas užlipo į operatyvinių ryšių kambarį antrame aukšte.
…Išniręs televideofono ekrane, Vano Aleksandrovičius Androsiašvilis taip umariai kyštelėjo artyn veidą, lyg būtų norėjęs iš vidaus prakniebti kineskopą grobuoniška lenkta it erelio nosimi. Taip, jis atpažįsta savo aspirantą Valentiną Vasiljevičių Krivošeiną. Taip, pastarosiomis savaitėmis jis aspirantą matė kasdien, o ankstesnių susitikimų ir pašnekesių datų iš atminties išvardinti neapsiima, nes tai ne kalendorinės šventės. Taip, aspirantas Krivošeinas, jam, Androsiašviliui, asmeniškai leidus, penkioms dienoms išvyko iš universiteto. Ištęstas Vano Aleksandrovičiaus „r” nelyginant salvės drebino televideofono membraną… Jis didžiai nustebintas ir nemaloniai jaučiasi, kad dėl tokios keistos procedūros jį atitraukė nuo egzaminų. Jeigu milicija — čia Vano Aleksandrovičius dagų melsvai juodų akių žvilgsnį įsmeigė į Anisimovą — nebetiki pasais, kuriuos ji pati išduoda, tai jam, matyt, teks mesti biologiją ir persikvalifikuoti, kad galėtų paliudyti visų savo aspirantų, studentų, giminaičių, taip pat visų Mokslų akademijos narių ir narių-korespondentų, kuriuos jis, Androsiašvilis, turi garbės pažinti, asmenybes! Bet tokiu atveju, suprantama, gali kilti klausimas: o kas toks jis pats, profesorius Androsiašvilis, ir ar nevertėtų jo įtartinai asmenybei paliudyti čionai operatyvine mašina atgabenti universiteto rektoriaus arba, kad būtų tikriau. Mokslų akademijos prezidento?
Išklojęs visa tai vienu atsikvėpimu, Vano Aleksandrovičius atsisveikindamas krestelėjo galvą: „Negerai! Pasitikėti reikia!” — ir pranyko iš ekrano. Mikrofonas atskraidino į Dneprovską durų trinktelėjimą. Ekrane pasirodė plikagalvis dručkis žydrais marškiniais, su majoro antpečiais; jis sopulingai perkreipė veidą:
— Ką jūs, draugai, negalėjote palys išsiaiškinti? Viskas!
Ekranas užgeso.
„O Vano Aleksandrovičius iki šiol ant manęs apmaudauja, — mąstė Krivošeinas, leisdamasis laiptais pirma piktai šnopuojančio Anisimovo. — Ir suprantama: pagailėjo žmogaus, be konkurso priėmė į aspirantūrą, o aš jam atsukau nugarą, slapukauju. Nebūtų jis manęs priėmęs — nieko nebūtų. Per egzaminus plaukiojau kaip pirmakursis. Filosofija ir užsienio kalba dar nieko sau, o šit iš specialybės… Žinoma, negi greitosiomis perskaityti vadovėliai užmaskuos sistemingų žinių stoką?”
…Tai buvo prieš metus. Po stojamojo biologijos egzamino Androsiašvilis pasikvietė jį į savo kabinetą, pasodino į odinį krėslą, pats atsistojo prie lango ir, pakreipęs dešinėn stambią plinkančią galvą, ėmė apžiūrinėti.
— Kiek jums metų?
— Trisdešimt ketveri.
— Riba… Kitais metais atšvęsite trisdešimtpenkmetj draugų ratelyje, ir akivaizdinė aspirantūra galutinai prarasta. O į neakivaizdinę… beje, neakivaizdinė aspirantūra — ne mokymuisi, o papildomoms apmokamoms atostogoms gauti, apie ją nekalbėsime. Aš perskaičiau jūsų autoreferatą — geras autoreferatas, brandus autoreferatas, įdomi paralelė tarp nervinių centrų darbo ir elektroninių sistemų. Įvertinau „labai gerai”. Bet… — profesorius paėmė nuo stalo egzaminų lapą, — egzamino jūs neišlaikėte, brangusis! Tai yra išlaikėte „pat.”, o tai adekvatų: su trejetu iš specialybės mes nepriimame.
Tikriausiai Krivoaeino veidas persimainė, nes Vano Aleksandrovičiaus balsas pasidarė užjaučiantis:
— Paklausykite, o kam jums to reikia, kam jums skursti iš aspiranto stipendijos? Aš susipažinau su jūsų dokumentais — dirbate įdomiame institute, turite gerą vietą. Jūs kibernetikas?
— Sistemotechnikas.
— Man tat vienas ir tas pats. Tai kuriam galui?
Krivošeinas tikėjosi tokio klausimo.
— Kaip tik dėl to, kad aš sistemotechnikas ir sistemologas. Žmogus — visų sudėtingiausia ir visų geriausiai organizuot sistema iš visų mums žinomų. Aš noriu joje susivokti ištisai: kaip viskas sukonstruota žmogaus organizmo, kas su kuo susiję, kas kam turi įtakos. Apytikriai kalbant, noriu perprasti dalių sąveiką.
— Kad tuos principus panaudotumėt naujų elektroninių sistemų kiirimui? — Androsiašvilis ironiškai perkreipė liipas.
— Ne tik… ir netgi ne tiek dėl to. Matote… Kažkada viskas buvo kitaip. Kaitra ir šaltis, ištvermė vejantis grobį ar bėgant nuo pavojaus, alkis ar grubus, nesterilus maistas, kaip, pavyzdžiui, žalia mėsa, dideli mechaniniai perkrovimai dirbant, grumtynės, kuriose kaukolės patvarumas būdavo išbandomas vėzdo smiigiais, — žodžiu, kažkada aplinka kėlė žmogui tokius pat griežtus reikalavimus, kaip… na, sakysim, kaip dabar kariniai užsakovai kelia raketinei aparatūrai. (Vano Aleksandrovičius sumykė, bet nieko nepasakė.) Per šimtus tūkstantmečių tokia aplinka ir suformavo „homo sapiens” — Protingą Stuburinį Žinduolį. Bet per paskutiniuosius du šimtus metų, imant nuo garo variklio išradimo, viskas pasikeitė. Mes sukūrėme dirbtinę aplinką — elektromotorų, sprogmenų, farmacinių priemonių, konvejerių, komunalinio aptarnavimo sistemų, transporto, padidintos atmosferinės radiacijos, elektroninių mašinų, profilaktinių skiepijimų, asfaltuotų kelių, benzino garų, siauros darbo specializacijos aplinką… žodžiu, šiuolaikinį gyvenimą. Kaip inžinierius ir aš įdrauge su kitais vystau tą dirbtinę aplinką, kuri šiuo metu „homo sapiens” gyvenimą sąlygoja devyniasdešimčia procentų, o greit sąlygos visu šimtu — gamta beliks tik sekmadieniniams pasivaikščiojimams. Bet kaip žmogus aš jaučiu kažkokį nerimą… — Jis atsikvėpė ir tęsė: — Per tą dirbtinę aplinką žmogus praranda daugelį savybių ir funkcijų, įgytų ilgaamžės evoliucijos keliu. Jėga, vikrumas, ištvermė nūnai bekultivuojama tik sporte, loginį mąstymą — senovės graikų pomėgį — perima mašinos. O naujų savybių žmogus neįgyja — labai jau greitai kinta aplinka, organizmas taip negali keistis. Techninį progresą lydi raminantys, bet menkai argumentuoti šnekalai, kad žmogus, girdi, visuomet liksiąs padėties viešpačiu. O iš tikrųjų, jei kalbėsime ne aplamai apie žmogų, o apie daugybę skirtingų žmonių, jau dabar nebe taip yra, o toliau bus ir visai nebe taip. Juk toli gražu ne kiekvienam užtenka įgimtų galių būti šiuolaikinio gyvenimo šeimininku: daug žinoti, daug sugebėti, greit išmokti, kas nauja, kūrybiškai dirbti, optimaliai tvarkyti savo elgesį.