— Ir kuo gi jūs jiems manote padėti?
— Padėti — nežinau, tačiau noriu bent kaip reikiant ištirti nenaudojamas žmogaus organizmo galimybes. Na, pavyzdžiui, stilbstančias funkcijas — sakykim, tolimų mudviejų protėvių sugebėjimą šokinėti iš medžio į medį arba miegoti ant šakos. Dabar tai nereikalinga, o atitinkamos nervinės ląstelės tebėra. Arba šalčio pojūtis, palietus gyvaplaukius, nors ir tų ne kaži kiek belikę. O šį refleksą aptarnauja plačiausias nervų tinklas. Gal būt, pavyks senus relfeksus pritaikyti, perprogramuoti naujiems poreikiams?
— Taip. Vadinasi, svajojate modernizuoti ir racionalizuoti žmogų? — Androsiašvilis atkišo į priekį galvą. — Jau bus ne „homo sapiens”, o „homo modernus racionalis”, taip? O ar jums neatrodo, brangus sistemotechnike, kad žmogų beracionalizuojant, galima jį paversti lagaminu su viena atauga mygtukams spaudyti? Beje, galima ir be ataugos, lagamino valdymui užteks ir biosrovių…
— Jeigu jau visai racionaliai, tai galima ir be lagamino, — pridūrė Krivošeinas.
— Irgi teisingai! — Vano Aleksandrovičius pakreipė galvą į kitą pusę, smalsiai pasižiūrėjo į Krivošeiną.
Jiedu aiškiai patiko vienas kitam.
— Ne racionalizuoti, o praturtinti — štai apie ką aš mąstau.
— Pagaliau! — profesorius ėmė vikriai žingsniuoti po kabinetą. — Pagaliau į plačiąsias techninių darbuotojų, negyvosios gamtos nugalėtojų, „dirbtinės aplinkos” kūrėjų mases pradėjo skverbtis mintis, kad ir jie žmones! Ne antžmogiai, intelektu ir žinynais galintys įveikti visur ir viską, o tiesiog žmonės. Ak ko tik mes nesistengiam pažinti ir perprasti: elementariąsias daleles, vakuumą, kosminius spindulius, antipasaulius, Atlantidos paslaptį… Tiktai savęs nenorime pažinti ir permanyti! Tai, suprantate, sunku, neįdomu, neapčiuopiama… Che, jei kiekvienas pradės užsiiminėti tuo, kas apčiuopiama, pasaulis gali žūti! — Priebalsiai jo kalboje suskambo dar raiškiau, nei visuomet. — Žmogus savo biologija susidomi tik tada, kai reikia gulti į ligoninę, kai reikia biuletenio… Iš teisybės, jei ir toliau taip eis, bus galima išsiversti ir be lagamino. Kaip studentai sako: sudirbs mus mašinos tikrų tikriausiai! — Jis sustojo pri šais Krivošeiną, palenkė galvą, prunkštelėjo: — O vis dėlto jūs diletantas, brangus sistemotechnike! Kaip jums paprastai išeina: perprogramuoti senus relfeksus… O, jeigu tai bCitų taip paprasta, kaip perprogramuoti skaičiavimo mašiną! M-taip… bet, antra vertus, jiis inžinierius tyrinėtojas, turite idėjų, naujai žiūrite į dalyką, ne kaip mes, ne grynai biologiškai… Oi, ką aš kalbu! Kurių galų jums įkvepiu neįgyvendinamas viltis, lyg iš jūsų kas išeis?! — Jis pasitraukė prie lango. — Juk disertacijos neparašysite ir neapginsite, juk ir jūsų ketinimai visai ne tie. Taip?
— Ne tie, — prisipažino Krivošeinas.
— Va matote. Jūs grįšite prie savo sistemologijos, o man klius iš rektorato, kam mokslinio kadro neišauginau… Che, priimu! — be jokio perėjimo užbaigė Androsiašvilis. Jis prisiartino prie Krivošeino. — Tik reikės mokytis, įsisavinti visą biologinių mokslų kursą. Kitaip jūs žmoguje nesurasite jokių galių, suprantate?
— Žinoma! — džiugiai sulinksėjo šis. — To ir atvažiavau.
Profesorius įvertindamas pažiūrėjo į jį, prisitraukė už peties:
— Aš jums atskleisiu paslaptį: aš pats mokausi. MEI vakariniame elektroninės technikos fakultete, trečiame kurse. Ir paskaitų klausau, ir laboratorinius atlieku, ir net dvi „uodegas” turiu: iš pramoninės elektronikos ir kvantinės fizikos. Irgi noriu susivokti, kas ir kaip, padėsite man… tik ššš!
Jie grįžo į Anisimovo kabinetą. Matvejus Apolonovičius pradėjo vaikščioti nuo sienos prie sienos. Krivošeinas dirstelėjo į laikrodį: pradžia šeštos. Gailėdamasis beprasmiškai prarasto laiko, susiraukė.
— Taigi viskas, Matvejau Apolonovičiau, mano alibi įrodytas. Grąžinkite man, susimildamas, dokumentus, ir išsiskirsime.
— Ne, palūkėkite! — Anisimovas suglumęs, nesitverdamas įniršiu, žingsniavo po kambarį.
Kaip jau buvo užsiminta, Matvejus Apolonovičius buvo prityręs tardytojas; dabar jis aiškiai suprato, kad visi tos triskart prakeiktos bylos faktai atsigręžė prieš jį patį. Krivošeinas gyvas, vadinasi, nustatyta ir užprotokoluota Krivošeino mirtis — klaida. Laboratorijoje žuvusiojo ar nužudytojo asmenybės jis nenustatė, mirties priežasties ar nužudymo būdo — taip pat. Ir net neįsivaizduoja, nuo ko pradėti… Nusikaltimo motyvų ji nežino, versijos lekia po velniais, lavono nėra! Surinkti faktai rodo, kad kvotą tardytojas Anisimovas atliko visai prastai… Matvejus Apolonovičius pamėgino sutelkti mintis. „Akademikas Azarovas atpažino Krivošeino lavoną. Profesorius Androsiašvilis atpažino gyvą Krivošeiną ir paliudijo jo alibi. Vadinasi, arba tas, arba kitas davė melagingus parodymus. Katras būtent — neaišku. Vadinasi, reikia iškvosti abu. Bet kvosti tokius žmones, įtarti juos, o paskui vėlei pasirodys, kad aš ne ten nuklydau! Šitaip nė kaulų nebesurinksi…”
Žodžiu, šiuo metu Matvejus Apolonovičius tvirtai žinojo viena: jokiu būdu negalima paleisti iš rankų Krivošeino.
— Ne, palūkėkite! Neteks jums, pilieti Krivošeinai, grįžti prie savo nešvarių darbų. Manote, jeigu jūs tatai… nugrimavote negyvėlį, o paskui sunaikinote lavoną, tai ir pėdsakų neliks? Mes dar patikrinsim, kas toksai Androsiašvilis ir kokiais motyvais jis jus gina! Įkalčiai prieš jus tebegalioja: pirštų atspaudai, kontaktas su bėgliu, mėginimas jam įduoti pinigų…
Krivošeinas, tramdydamas susierzinimą, pagremžė smakrą.
— Aš, tikrai sakant, ne.sunrantu, ką jūs man inkriminuojate: kad aš nužudytas ar kad aš žudikas?
— Išsiaiškinsim, pilieti! — visai netekdamas savitvardos, pratarė Anisimovas. — Išsiaiškinsim! Negali būti, kad jūs toje byloje pasirodytumėt niekuo dėtas… negali būti!