— Ak, negali būti? — Krivošeinas žengė prie tardytojo, jo veidas pritvinko kraujo. — Manote, jei dirbate milicijoje, tai jau žinote, kas gali ir ko negali būti?!
Ir staiga jo veidas pradėjo greitai kisti: nosis atsikišo į priekį, sustorėjo, pasidarė lelijinė ir nuknebo, akys išsiplėtė ir iš žalių pasidarė juodos, plaukai virš kaktos pražilo ir pasidavė atgal, atidengdami plikę, ant viršutinės lūpos prasikalė žili ūsiukai, žandikaulis sutrumpėjo… Po minutės į apstuibusį Matvejų Apolonovičių žiūrėjo gruziniška profesoriaus Androsiašvilio fizionomija — su kruvinomis gyslelėmis išraizgytais akių baltymais, galinga nosimi rūsčiai išplėstomis šnervėmis ir melsvai pilkais neskustais skruostais.
— Tu manai, kaco, jeigu tu dirbi milicijoje, tai ir žinai, kas gali ir ko negali būti?!
— Liaukitės! — Anisimovas atsitraukė prie sienos.
— Negali būti! — nertėjo Krivošeinas. — Aš jums parodysiu „negali būti”!
Tą frazę jis užbaigė dainingu, krūtininiu, moterišku balsu, o jo veidas ėmė greitai įgauti Jelenos Ivanovuos Kolomijec bruožus: užsirietė meili nosiukė, skruostai parausvėjo ir suapvalėjo, tamsiais puriais lankais išsilenkė antakiai, pilka šviesa suspindo akys…
„Na, jei kas nors dabar įeis…” — dingtelėjo įkaitusiose Anisimovo smegenyse; jis šoko užrakinti durų.
— Ei-ei! Nemėginkit! — Krivošeinas ankstesniu pavidalu atsistojo vidury kambario boksininko poza.
— Nagi ne… aš… jūs ne taip mane supratote… — apkvaitęs murmėjo Matvejus Apolonovičius, traukdamasis prie stalo. — Kam jūs šitaip?
— Uff… nesugalvokite skambinti! — Krivošeinas pūtuodamas atsisėdo ant kėdės; jo veidas žvilgėjo nuo prakaito. — Nes aš galiu pasiversti ir jumis. Norite?
Anisimovo nervai neišlaikė. Jis atidarė stalčių.
— Nereikia… nusiraminkite… liaukitės… nereikia! Malonėkite, šitai jūsų dokumentai.
— Va šitaip geriau… — Krivošeinas paėmė dokumentus ir pasičiupo nuo grindų kuprinę. — Aš juk geruoju aiškinau, kad tuo reikalu jums nedera įdomautis — ne, nepatikėjote. Viliuosi, kad dabar aš jus įtikinau. Viso labo… majore Proninai!
Jis išėjo. Matvejus Apolonovičius stovėjo, apimtas prostracijos, klausydamasis kažkokio tankaus taukšėjimo, sklindančio kambaryje. Po minutės jis suprato, kad tat jo dantys barška. Rankos irgi kretėjo. „Na, kas gi su manim čia?!” Jis stvėrė telefono ragelį ir vėl numetė, sudribo kėdėje, bejėgiškai padėjo galvą ant vėsaus paviršiaus. — „Tegu jį velnias, tokį darbą.
Durys plačiai atsilapojo, ant slenksčio pasirodė teisminės medicinos ekspertas Zubata su fanerine dėže rankose.
— Klausyk, Matvejau, juk tai iš tikrųjų kriminalistinė amčiaus sensacija, sveikinu! — sušuko jis. — Ach, velnias, čia tai bent! — Jis su trenksmu pastatė dėžę ant stalo, atidarė, ėmė mėtyti ant grindų vatą. — Man ką tik atgabeno iš; skulptūros dirbtuvių… Žiūrėk!
Matvejus Apolonovičius pakėlė akis. Prieš jį stovėjo Krivošeino galva, nulipdyta iš plastelino — nuožulnia kakta, stora riesta nosimi ir plačiais skruostais…
PENKTAS SKYRIUS
Pals geriausias būdas nuslėpti, kad kairė koja šluba, — šlubuoti ir dešine. Jiis atrodysite kaip jūrų vilkas, žengiantis krypuojančia eigastim.
„Pižonų pižonas, niekdarys! — koneveikė save Krivošeinas. — Sugalvojo, kur panaudoti atradimą: milicijai gąsdinti… Juk jis ir taip būtų mane paleidęs, kur dings.”
Veidą ir kūno raumenis gėlė iš nuovargio. Viduje palengva slūgo skausmingas liaukų peršėjimas. „Vis dėlto trys transformacijos per kelias minutes — per daug. Pasikarščiavau. Na, bet nieko man neatsitiks. Cia ir visas fokusas, kad man nieko negali atsitikti.
Dangus virš namų sparčiai mėlo. Tyliai šnypšdami, įsižiebė iš, dujinių vamzdelių išlankstyti parduotuvių, kavinių ir kinoteatrų pavadinimai. Aspiranto mintys grįžo į Maskvą — prie tenykščių reikalų.
„Nesusigadino prestižo Vano Aleksandrovičius, dargi nepasidomėjo, nei kodėlj nei už ką aš sulaikytas. Paliudijo — ir viskas. Suprantama: jeigu Krivošeinas slepia nuo manęs savo darbus — ir žinoti nenoriu apie juos! Įsižeidė išdidusis senis… O ir yra už ką. Juk būtent su juo kalbėdamasis aš perpratau bandymų tikslą. Beje, koks ten pokalbis — ginčas. Bet ne su kiekvienu va šitaip: pasiginčysi — ir praturtėsi idėjomis.”
…Vano Aleksandrovičius vis vaikščiojo pro šalį, dirsčiojo, ironiškai lūkuriuodamas: kokiais atradimais sukrės pasaulį diletantas biologas? Vieną gruodžio vakarą Krivošeinas užklupo jį katedroje, kabinete, ir išklojo viską, ką galvojo bendrai apie gyvenimą ir žmogų skyrium. Tai buvo geras vakaras: jie sėdėjo, rūkė, kalbėjosi, o už lango kaukė ir švaistėsi į stiklus sniego kruopelytėmis rnaskvietiška priešnaujametinė pūga.
— Kiekviena mašina kažkaip Įrengta ir ką tai daro, — aiškino Krivošeinas. — Biologinė mašina, vadinama „Žmogumi”, irgi turi šias dvi puses: bazinę ir operatyvinę. Operatvinė: jutimo organai, smegenys, judėjimo nervai, griaučių raumenys — daugiausia pavaldūs žmogui. Akys, ausys, vestibuliarinis aparatas, atitinkamos odos sritys, skonio ir uoslės nervų galūnės, skausmo ir temperatūros nervai priima išorinius dirgiklius, paverčia juos elektros impulsais (visai kaip informacijos įvedimo kanalai elektroninėje mašinoje), galvos ir stuburo smegenys analizuoja ir derina impulsus pagal principą „jaudinimas — slopinimas” (panašiai kaip impulsiniai mašinų narveliai), sujungia ir nutraukia pirmines grandines, siunčia komandas griaučių raumenims, kurie ir atlieka visokius veiksmus — vėlgi kaip darbiniai mašinų mechanizmai.
Operatyvinė organizmo dalis pavaldi žmogui: valios pastangomis jis gali užgniaužti net nesąlygimius — pavyzdžiui, skausmo — refleksus. O šit su bazine dalimi, tvarkančia pagrindinį gyvybinį procesą — medžiagų apykaitą — viskas kitaip. Plaučiai įkvepia orą, širdis varinėja kraują nuošaliausiais kūno užkampiais, stemplė susitraukdama stumia į skrandį maisto gabalėlius, kasa išskiria hormonus ir fermentus, skaidančius maistą į medžiagas, kurias gali įsisavinti žarnynas, kepenys išskiria į kraują gliukozę… Skydinė ir gūžio liaukos gamina nuostabias medžiagas: tiroksiną ir paratireodiną — nuo jų pareina, ar žmogus augs ir protingės, ar liks neužauga ir kretinas, ar išsivystys jam tvirtas skeletas, ar jo kaulus bus įgalima sumazgyti mazgais. Menkos ataugėlės apatinėje galvos smegenų dalyje — hipofizio — išskiriami hormonai komanduoja slėpiningai vidaus sekrecijos virtuvei, reguliuoja kepenų darbą, kraujo spaudimą ir vadovauja sėkmingam gimdymui… Ir šiai, žmogų konstruojančiai, jo kūno sudėjimą, kaukolės formą, psichiką, sveikatą ir jėgą nulemiančiai organizmo daliai sąmonė neturi galios.
— Visai teisingai, — nusišypsojo Androsiašvilis. — Operatyvinėje; kaip jūs sakote, dalyje aš lengvai atpažįstu „animalinės” arba „somatinės” nervų sistemos veikimo sritį, bazinėje — vegetatyvinių nervų sritį. Tie pavadinimai atsirado dar aštuonioliktame amžiuje; „animal” — lotyniškai „gyvulys” ir „vegetus” — „augalas”. Aš asmeniškai jų nelaikau vykusiais. Dvidešimto amžiaus fone jūsiškiai inžineriniai pavadinimai, gal būt, labiau tiks. Bet kalbėkite toliau, prašau jus.
— Mašiną, netgi elektroninę, konstruoja ir daro žmogus. Veikiai tuo užsiims pačios mašinos. Principas aiškus, — tęsė Krivošeinas. — O kodėl žmogus negali pats savęs konstruoti? Juk medžiagų apykaita pavaldi centrinei nervų sistemai: iš smegenų į liaukas, kraujo indus, žarnyną eina tokie pat nervai,