kaip ir į raumenis bei į jutimo organus? Kodėl gi žmogus negali tų procesų valdyti, kaip valdo pirštų judesius? Kodėl sąmoningas žmogaus dalyvavimas medžiagų apykaitoje pasireiškia vien aipetito, troškulio ir kai kurių kitų funkcijų tenkinimu? Tai juokinga: „homo sapiens”, gamtos viešpats, Evoliucijos vainikas, sudėtingiausios technikos, meno kūrėjas, o pagrindiniu gyvybiniu procesu nuo karvės ir slieko skiriasi nebent tuo, kad naudoja šakutę, šaukštą bei svaiginančius įgėrimus!
— O kodėl jūs būtinai norite minčių ir valios pastangomis išskirti į kraują cukrų, fermentus ir hormonus? — Androsiašvilis pakėlė kuokštėtus antakius. — Kuriam galui, sakykite susimildamas, šalia visų darbų ir rūpesčių katedra aš dar turiu kas valandą laužyti galvą, kiek išskirti adrenalino ir insulino iš antinksčių ir kur juos nukreipti? Vegetatyviniai nervai patys tvarko medžiagų apykaitą, žmogaus neapsunkina problemomis — ir puiku:
— Argi puiku, Vano Aleksandrovičiau? O ligos?
— Ligos… ana kur jūs sukate: ligos — nelyginant klaidos bazinės konstravimo sistemos darbe. — Profesoriaus antakiai išsilenkė sinusoide. — Klaidos, kurias mes bandome ištaisyti piliulėmis, kompresais, vakcinomis, operaciniu Įsikišimu — ir toli gražu ne visuomet sėkmingai. Bet… ligos — organizmui netinkamo aplinkos veikimo rezultatas.
— O kodėl netinkamo? Juk mes daugeliu atvejų žinome, kas kenksminga — tuo pagrįsta ligų profilaktika, saugumo technika, darbo apsauga. Bet atkreipkite dėmesį, kokie pasyvūs žodžiai: profilaktika, saugumas, apsauga… paprastai kalbant, toliau nuo nelaimės! O aplinka vis pakiša naujas mįsles: tai rentgeno spindulius, tai suvirinimo lanką, tai izotopus…
— Sutinku! — Profesorius pakėlė abi rankas. — Aš nujaučiu, kad jums ant liežuvio spurda šventai saugoma idėja ir jūs laukiate nebesulaukiate, kuomet pašnekovas išplės akis ir droviai, su viltimi paklaus: „Tai kodėl?” Gerai! Žiūrėkite: aš plačiai atveriu akis, — jis linksmai žybtelėjo paraudusiais akių baltymais, — ir pateikiu ilgai lauktą klausimą: tai kodėl žmonės nemoka sąmoningai reguliuoti savo organizmo medžiagų apykaitos?
— Todėl, kad užmiršo, kaip tai daroma! — išpoškino Krivo šeinas.
— Bach! — profesorius patenkintas pliaukštelėjo sau per kelius. — Žinojo ir užmiršo! Kaip telefono numerį? Įdomu!
— Prisiminkime, kad žmogaus smegenyse yra aibė neveikiančių nervinių ląstelių: devyniasdešim.t devyni procentai, o kai kas jų turi ir devyniasdešimt devynis su trupučiu. Neįtikėtina, kad jos būtų šiaip sau, atsargai — gamta pertekliaus nepripažįsta. Natūralu manyti, kad tose ląstelėse buvo nūn jau užmiršta informacija. Nebūtinai žodinė informacija — tokios mūsų organizme ir dabar nedaug, ji pernelyg grubi ir apytikrė — o biologinė, atsispindinti vaizduose, jausmuose, pojūčiuose…
— Stop, toliau aš žinau! — užsidegęs sušuko Androsiašvilis. — Marsiečiai! Ne, kur kas įstabiau — ne marsiečiai — juk iki Marso imsim, žiūrėk, ir nusigausim, galim patikrinti! — o sakysim, tarp Marso ir Jupiterio buvusios planetos, nūdien suerdėjusios į asteroidus, gyventojai. Gyveno ten didžiai išsivysčiusios būtybės, buvo sukūrusios įvairialypę dirbtinę aplinką ir mokėjo valdyti savo organizmą, kad galėtų prie jos prisitaikyti, o taipgi pasismaginimui. Ir tie gyventojai, pajutę, kad jų planeta tuoj suirs, persikėlė į Zemę…
— Galimas daiktas — ir taip buvo, — ramiai linktelėjo Krivošeinas. — Šiaip ar taip, reikia manyti, kad žmogaus protėviai — iš kur ir kas jie būtų — buvo išsivysčiusios būtybės. Ir, patekę į sunkias gyvenimo sąlygas, į laukinę, primityvią aplinką — į kainozoinę erą — sulaukėjo. Kaitra, džiunglės, pelkės, žvėrys — ir jokių patogumų. Gyvenimas virto kova už būvį, nervų tobulumas nuėjo perniek. Taip per daugelį kartų ir prarado viską: nuo rašto iki sugebėjimo valdyti medžiagų apykaitą… Ne, iš teisybės, Vano Aleksandrovičiau, apgyvendink dabar miestietį džiunglėse, ir su juo tas pats nutiks!
— Efektinga! — sučepsėjo iš pasitenkinimo Androsiašvilis. — Ir nereikalingos smegenų ląstelės liko organizme drauge su apendiksu ir plaukais po pažastimis? Dabar aš suprantu, kodėl mano geras pažįstamas profesorius Valernas fantastiką vadina „intelektualiniu ištvirkavimu ”.
— Kodėl gi? Ir kuo ji čia dėta?.
— O todėl, kad blaivius samprotavimus ji pakeičia efektingu vaizduotės žaismu.
— Na žinote, — užpyko Krivošeinas, — pas mus, sistemologijoje, darbo hipotezės neužgniaužiamos pažįstamų pasakymais. Bet kuri idėja priimtina, jeigu ji vaisinga.
— o pas mus biologijoje, draugas aspirante, — išpūtęs akis, netikėtai užriko Androsiašvilis, — biologijoje, brangusis, priimtinos tik blaiviai, malerialistiškai, o ne fantastinės planetos skeveldromis pagrįstos idėjos! Mes užsiimame daug svarbesniu dalyku, nei technika — gyvybe! O kadangi dabar jūs ne „pas juos”, o „pas mus”, patarčiau tai atsiminti! Bet kuris diletantas… kche! — ir tuoj pat jis apsiramino, prašneko taikiai. — Tiek to, laikysime, kad abu prajuokinom žmones. Dabar rimtai: kodėl jūsų hipotezė, šrvelniai kalbant, abejotina? Visų pirma, „ne veikiančios” nervinės ląstelės — tai techninės sanklodos apibrėžtis, biologiniams objektams ji netinka. Ląstelės gyvena — vadinasi, jos jau veikia. Antra, kodėl gi netarus, kad šitie milijardai nervinių ląstelių kaip tik atsargai ir sudaryti?
Vano Aleksandrovičius atsistojo ir iš viršaus pažiūrėjo į Krivošeiną:
— Aš, brangus drauge aspirante, irgi šiek tiek susigaudau technikoje — šiaip ar taip, aš vakarinio MEI fakulteto studentas! — ir žinau, kad jūsų sistemotechnikoje yra patikimumo sąvoka ir patikimumo problema. Elektroninių sistemų patikimumą laiduoja detalių, dargi narvelių ir blokų rezervas. Tai kodėl netarti, kad patikimam smegenų darbui užtikrinti gamta tokį pat rezervą sukūrė žmoguje? Juk nervinės ląstelės neatsinaujina?
— Labai jau didelis rezervas! — pakraipė galvą aspirantas. — Eilinis žmogus išsiverčia milijonu ląstelių iš milijardo.
— O talentingi žmonės naudoja dešimtis milijonų ląstelių! O genialūs… beje, kiek ląstelių naudoja genialūs žmonės, dar niekas neskaičiavo — gal būt, ir šimtus milijonų. Galimas daiktas, kiekvieno iš mūsų smegenys, taip sakant, rezervuotos genialiems darbams? Aš linkęs manyti, kad būtent genialumas, o ne vidutiniškumas — natūrali žmogaus būsena.
— Efektingai pasakyta, Vano Aleksandrovičiau.
— O, aš matau, jūs piktas… Tačiau, šiaip ar taip, jūsų prieštaravimai tokie pat vertingi, kaip ir jūsų hipotezė apie sulaukėjusius marsiečius. O turint galvoje, kad aš jūsų vadovas, o jūs mano aspirantas, jie dargi vertingesni! — jis atsisėdo į krėslą. — Bet grįžkime prie svarbiausio klausimo: kodėl mūsų dienų žmogus nevaldo savo medžiagų apykaitos ir nervų sistemos? Žinote, kodėl? Tam jis dar nepribrendo,
— Sit kaip!
— Taip. Aplinka žmogaus organizmą moko tik vienu — sąlyginio refleksinio kalimo — metodu. Jūs juk žinote — kad susidarytų sąlyginis refleksas, reikia daug sykių kartoti situaciją ir dirgiklius. Kaip tik šitaip atsiranda gyvenimo patirtis. O kad iš nesąlyginių refleksų susidarytų paveldima patirtis, daugybė kartų turi kalti ištisais tūkstantmečiais… Jūs teisingai pasakėte apie biologinę, žodžiais neišreikštą informaciją organizme. Va ją ir sudaro sąlyginiai ir nesąlygimiai refleksai. O jau refleksus valdo žmogaus sąmonė, teisybė, iki tam tikros ribos. Užsidegdamas papirosą, juk jūs neapgalvojate nuo pradžios iki galo, kokiam raumeniui ir kiek susitraukti, kaip neapgalvojate ir cheminių procesų raumenyje, jam susitraukiant… Sąmonė duoda komandą: užsirūkyti! O toliau darbuojasi refleksai — specifiniai, jūsų įgyti, piktnaudžiaujant tuo biauriu įpročiu: pamaigyti papirosą, įtraukti dūmą, — ir bendri, paveldėti iš tolimų protėvių: griebimo, kvėpavimo ir taip toliau…