Vano Aleksandrovičius — nežinia, ar savo žodžiams pailiustruoti, ar užėjus norui — užsirūkė papirosą ir išpūtė į viršų dūmus.
— Aš noriu pasakyti, kad sąmonė valdo, kai yra ką valdyti. Operatyvinėje organizmo dalyje, kur paskiausias veiksmas, kaip dar Sečenovas pastebėjo, yra raumens judesys… na, atsimenate? — Androsiašvilis atsilošė krėsle ir su malonumu pacitavo: — „Ar juokiasi vaikas, matydamas žaisliuką, ar šypsosi už per didelę meilę tėvynei persekiojamas Garibaldis, ar mergina krūpsi nuo pirmos minties apie meilę, ar Niutonas atranda ir užrašo popieriuje pasaulio dėsnius — baigiamasis faktas visada yra raumens judesys…” Ak, kaip puikiai rašė Ivanas Michailovičius! — tai šit: toje operatyvinėje dalyje sąmonei yra ką valdyti, kiekvienoje nešabloniškoje situacijoje yra ką rinktis iš nesuskaičiuojamų milijonų sąlyginių ir nesąlyginių refleksų. O konstruktyvinėje dalyje, kur veikia gausingoji organizmo chemija, sąmonė neturi kam komanduoti. Na, sumeskite pats, kokie sąlyginiai refleksai mumyse susiję su medžiagų apykaita?
— Gerti ar negerti, įdėkite man daugiau krienų, negaliu pakęsti kiaulienos, rūkymas ir… — Krivošeinas užsikirto, — n-na dar, rasi, praustis, valyti dantis…
— Galima dar dešimtuką tokių pat išvardinti, — linktelėjo profesorius, — bet juk tai vis smulkūs, pusiau raumenų, pusia cheminiai, paviršiniai relfeksiukai. O giliau organizme nesąlyginiai refleksai-procesai susiję į tokią vieningą grandinę, kad valdyti nėra iko: baigiasi deguonis kraujyje — kvėpuok, maža degių medžiagų raumenyse — valgyk, išprakaitavai vandenį — gerk, apsinuodijai organizmui kenksmingomis medžiagomis — sirk arba mirk. Ir jokių variantų… O juk negalima sakyti, kad gyvenimas žmonių nemokė valdyti apykaitos reakcijų — ne, žiauriai mokė. Epidemijomis — kaip gera būtų sąmonės ir refleksų padedamam išsiaiškinti, kokios bacilos tave žudo, ir išgaišinti jas it blakes! Badavimais — įmigtum sau kaip lokys žiemą, o ne tintum ir merdėtum! Žaizdomis ir suluošinimais visų rūšių grumtynėse — regeneruotumei nutrauktą ranką ar išmuštą akį. Bet per maža mdkė… Raumenų reakcijos vyksta dešimtąsias ir šimtąsias sekundės dalis, o pati sparčiausia iš apykaitos reakcijų — adrenalino išskyrimas į kraują iš antinksčių — sekundes. O hormonų išsiskyrimas iš liaukų ir hipofizio juntamiau. tepasireiškia per ilgus metus, o kitąsyk vos kartą per visą gyvenimą. Taigi, — jis švelniai nusišypsojo, — organizmas tų žinių neprarado, jis jų dar neįgijo. Labai jau sunku žmogui „iškalti” tokią pamoką…
— …Ir todėl medžiagų apykaitos įvaldymas gali užsitęsti milijonus metų?
— Bijau, dargi dešimtis milijonų, — atsiduso Vano Aleksandrovičius. — Mes, žinduoliai, labai jauni Žemės gyventojai. Trisdešimt milijonų metų — argi tai amžius? Mums dar viskas ateityje.
— Nagi nieko nebebus ateityje, Vano Aleksandrovičiau! — užsipuolė Krivošeinas. — Dabartinė aplinka keičiasi iš metų į metus — koks čia gali būti milijonmetis kalimas, koks išeitos medžiagos kartojimas? Žmogus išsuko iš natūralios evoliucijos kelio, toliau reikia pačiam kažką sugalvoti.
— O mes ir sugalvojame…
— Ką? Piliules, miltelius, žvakes nuo hemorojaus, klizmas ir lovos režimus! Jūs tikras, kad tuo mes geriname žmogaus padermę? O, gal būt, gadiname?
— Aš jūsų visai neįkalbinėju užsiiminėti „piliulėmis” ir „milteliais”, jei būtent taip jums patinka vadinti naujus, katedroje ruošiamus antibiotikus, — Androsiašvilio veidas pasidarė šaltas ir išdidus. — Geidaujate tvertis tos idėjos — ką gi, ryžkitės. Bet mano teisė ir mano pareiga išaiškinti jums, kad tokios temo pasirinkimas aspiranto darbui ir būsimai disertacijai — nerealus ir neapgalvotas.
Jis pakilo ir iškratė į krepšį nuorūkas iš peleninės.
— Atleiskite, Vano Aleksandrovičiau, aš jūsų visai nenorėjau įžeisti, — suprasdamas, kad pokalbis baigtas — ir baigtas nevykusiai, — Krivošeinas irgi atsistojo. — Bet… Vano AJeksandrovičiau, juk yra įdomių faktų.
— Kokių faktų?
— Na… antai praėjusiame amžiuje Indijoje buvo kažin koks Ramakrišna, „žmogus-dievas”, kaip jį vadino. Tai jo kūne, jei šalia mušdavo žmogų, iššokdavo randai. Arba „įteigti nudegimai”: jautrų žmogų lyti pieštuku, o sako, esą prisilietę degančia cigarete. Juk čia medžiagų apykaitą išmokstama valdyti be „kalimo”, a?
— Klausykite jūs, užsispyręs aspirante, — Androsiašvilis įsmeigė į jį primerktas akis, — kiek jūs vienu prisėdimu galite suvalgyti lango užšovų?
— Mmm… — Krivošeinas apstulbęs išpūtė lūpas, — tur būt, kad nė vieno. O jūs?
— Ag irgi. O šit anais senais laikais, kuomet praktikavau akademiko Pavlovo vardo psichiatrinėje klinikoje, mano pacientas, neypatingai sau pakenkdamas, prarijo… — profesorius prisimindamas atkragino galvą, — „lango užšovų — tris, stiklo šukių — du šimtus keturiasdešimt gramų, mažųjų chirurginių žirklių — dvi poras, šakučių — vieną, įvairių vinių — keturis šimtus gramų…” Cia aš cituoju ne skrodimo protokolą, įsidėmėkite, o ligos istoriją — aš pats dariau skrandžio rezekciją. Pacienas išgijo nuo savižudybės manijos, gyvas tikriausiai ir šiandien. Taigi, — profesorius iš savo erudicijos aukštumų žvilgtelėjo į Krivošeiną, — mokslo dalykuose geriau nesiorientuoti nei į religinius fanatikus, nei į pasauliečius psichopatus… Ne, ne! — pamatęs iš Krivošeino akių, kad šis trokšta atsikirsti, jis pakėlė rankas. — Užteks ginčytis. Ryžkitės, nekliudysiu. Neabejoju, kad jūs būtinai pamėginsite reguliuoti medžiagų apykaitą kokiais nors mašininiais, elektroniniais būdais…
Vano Aleksandrovičius, susimąstęs ir nuvargęs, pažiūrėjo į aspirantą, nusišypsojo.
— Gaudyti žiburiuotą paukštį plikomis rankomis — kas gali būti geriau! O ir tikslas šventas: žmogus be ligų, be senatvės —
juk ir senatvė ateina, sutrikus medžiagų apykaitai… Prieš kokį dvidešimt metų aš, tikriausiai, ir pats biičiau leidęsis uždegamas šia idėja. Bet dabar… dabar man reikia daryti tai, ką tikrai galima padaryti. Nors tai bCitų ir piliulės…
Krivošeinas pasuko į skersgatvį link Sištemologijos instituto ir vos nesusidūrė su augalotu žmogumi mėlynu, ne pagal orą šiltu apsiaustu. Iš netikėtumo abu pasimetė: Krivošeinas, praleisdamas sutiktąjį, pasitraukė kairėn — anas žengė žingsnį į dešinę. Paskui, užleisdami viens kitam kelią, abu žingtelėjo į kitą pusę. Žmogus su nuostaba žvilgtelėjo į Krivošeiną ir sustingo.
— Prašau atleisti, — murmtelėjo tas ir nužygiavo toliau.
Gatvė buvo tyki, dyka — veikiai Krivošeinas išgirdo žingsnius už nugaros, atsigręžė: žmogus su apsiaustu, kiek atsilikęs, ėjo paskui jį. „Tai bent Anisimovas! — pralinksmėjo aspirantas. — Seklį prilipdė, atkaklus vyras!” Jis išbandymui paspartino žingsnį ir užgirdo, kaip anas irgi ėmė tankiau minti. „Et, ma jį galas! Betriiko dar, kad imčiau pėdas mėtyti.” Krivošeinas pradėjo eiti ramiai, krypuodamas. Vis dėlto nugarą nemaloniai dilgino, mintys grįžo į tikrovę.
„Vadinasi, Vdlia vėl padarė eksperimentą, o įgal ir ne vieną? Nepavyko: lavonas, virtęs skeletu… Bet kodėl jo darbais susidomėjo milicija? Ir kur jis pats? Nurūko, tikriausiai, mūsų Valečka kur nors toliau, kol aistros aprims. O gal vis dėlto laboratorijoje?”