Krivošeinas priėjo monumentalius, vingriais ketiniais raštais išgražintus instituto vartus. Stačiakampiai akmeniniai vartų stulpai buvo tokie apimlūs, kad kairiajame laisvai tilpo leidimų biuras, o dešiniajame — kontrolinė. Jis atidarė duris. Senis Vachtioryčius, iškaršęs mokslo sergėtojas, už neaukšto barjero knapsėjo nosimi.
— Labas vakaras, — linktelėjo jam Krivošeinas.
— Labas labas, Valentinai Vasiljevičiau! — atsiliepė Vachtioryčius, nė nesirengdamas tikrinti leidimo: kontrolinėj apsiprato su naujų sistemų laboratorijos vedėjo vizitais bet kuriuo dienos ar nakties metu.
Įeidamas į parką, Krivošeinas atsigręžė: ilgšis su apsiaustu mindžikavo prie vartų. „Taip taip, balandėli! — dingtelėjo Krivošleinui pamokoma mintis. — Leidimų sistema pasiteisina.”
Fligelio langai buvo neapšviesti. Tamsoje šalia durų raudonavo papiroso ugnelė. Krivošeinas pritūpė po medžiais, įsižiūrėjo ir žvaigždžių fone įžvelgė uniforminę kepurę ant žmogaus galvos. „Ne, užteks man šiandien milicijos. Reikia eiti į namus…” — jis šyptelėjo, pasitaisė: „Į jo namus.”
Jis pasuko link vartų, bet, prisiminęs subjektą su apsiaustu, stabtelėjo. „E, jei sekamasis padės sekliui, bus ne pagal taisykles. Lai padirbėja.” Krivošeinas patraukė į priešingą parko galą — ten, kur virš ketinių tvoros iečių svyrėjo seno ąžuolo šakos. Nušoko nuo šakos ant šaligatvio ir nuėjo į Akademinį miestelį.
„Vis dėlto, ką jis ten padarė? Ir kas tas vaikinas, sutikęs mane aerouoste? Kaip telegrama suklaidino: palaikiau jį Valia. Bet juk panašus — ir labai. Nejau? Valia per tuos metus aiškiai nesėdėjo rankų sudėjęs. Mažvaikiai, ak, kokie mažvaikiai: kiekvienas stengėsi įrodyti, kad išsivers be kito, susitikus po metų — priblokšti savo pasiektais rezultatais! Būtent savo! Kaipgi, aukščiausia nuosavybės forma… Sit ir pribloiškėme. Tuštybe žudome didį darbą. Tuštybe, neišmanymu, bailumu. Reikėjo ne išsilakstyti į visas puses, o iš pat pradžių pasitelkti žmones, tikrus ir vertus žmones, kaip pavyzdžiui, Vano Aleksandrovičius. Taip, bet tuomet aš jo nepažinojau, o pabandyk jį privilioti dabar, kai jis dumia pro šalį ir žiūri it nelabasis…”
…Viskas įvyko pavasarį, kovui baigiantis, kai Krivošeinas tik pratinosi valdyti medžiagų apykaitą savyje. Įsigilinęs į savo kūną, jis nematė pavasario ženklų, kol pavasaris pats neatkreipė jo dėmesio: nuo penkiaaukščio chemijos korpuso stogo ant Krivošeino nukrito kone pūdo sunkumo ledtakas. Būtų zvimbęs jis centimetrą kairiau — ir su medžiagų apykaitos bandymais Krivošeino organizme, lygiai kaip ir su pačiu organizmu, būtų buvę baigta. Bet ledtakas tik perkirto dešinę ausį, sulaužė raktikaulį ir partrenkė žemėn.
— Ai, nelaimė! Ai, kokia nelaimė!.. — atsigaivelėdamas išgirdo jis Androsiašvilio balsą; profesorius klūpojo šalia, čiupinėjo jo galvą, atseginėjo paltą. — Aš tą komendantą nugalabysiu, sniego nevalo! — profesorius įnirtingai pagrūmojo kumščiu. — Eiti pajėgsite? — jis padėjo Krivošeinui atsikelti. — Nieko, galva palyginti sveika, raktikaulis suaugs per porą savaičių,
galėjo būti blogiau… Laikykitės, aš jus nuvesiu į polikliniką.
— Ačiū, Vano Aleksandravičiau, aš pats, — kiek begalėdamas žvaliau atsakė Krivošeinas, nors galvoje ūžė, dargi nusišrypsojo per jėgą. — Aš nueisiu, šičia arti…
Ir sparčiai, vos ne bėgte pasileido pirmyn.?
Kraują iš ausies jam iškart pavyko sustabdyti. Bet dešinė ranka maskatavo kaip botagas.
— Aš paskambinsiu jiems, kad paruoštų elektroadatą! — šūktelėjo įkandin profesorius. — Gal susius ausį!
Savo kambaryje prieš veidrodį Krivošeinas klijuojamąja juosta sulipdė per kremzlę Į dvi dalis perplėštą ausį, tamponu nuvalė sukrešėjusį kraują. Su ausim jis susidorojo mikliai: po dešimties minučių vietoj ką tik buvusio plyšimo liko vien šviesiai rožinis randas su kraujuotų pūlių šlakeliais, o po pusvalandžio išnyko ir tas. O kol suaugo raktikaulis, teko visą vakarą tysoti lovoje ir susikaupus įsakinėti kraujo indams, liaukoms, raurrienims; kauluose kur kas mažiau biologinio tirpalo, negu minkštuose audiniuose.
Rytą jis nusprendė pasiklausyti Androsiašvilio paskaitos. Norėdamas atsisėsti atokiai, kad nekristų į akis, į auditoriją atėjo kiek anksčiau ir — susidūrė su profesorium: tas nurodinėjo studentams, kur iškabinti plakatus. Krivošeinas atsitraukė atbulas, bet buvo per vėlu.
— Kodėl jūs šičia? Kodėl ne klini… — Vano Aleksandrovičius užsikirto, nenuleisdamas išplėstų akių nuo aspiranto ausies ir dešinės rankos, sugniaužusios sąsiuvinį. — Ką tai reiškia?!
— O jūs, Vano Aleksandrovičiau, sakėte: dešimtys milijonų metų, — neiškentė Krivošeinas. — Visgi galima ne tik „kalimu”…
— Vadinasi… išeina?! — iškvėpė orą Androsiašvilis. — Kaip?!
Krivošeinas prikando lūpą.
— Mmm… vėliau, Vano Aleksandrovičiau, — negrabiai sumurmėjo jis. — Man pačiam dar reikia viską perprasti.
— Pačiam? — profesorius pakėlė antakius. — Nenorite pasakoti? — Jo veidas pasidarė šaltas ir išdidus. — Na, kaip norite… prašau atleisti! — ir grįžo prie stalo.
Nuo tos dienos, susitikęs aspirantą, jis su lediniu mandagumu linkteldavo, bet į pokalbius nesileisdavo. O Krivošeinas, kad ne taip graužtų sąžinė, įniko eksperimentuoti pats su savimi. Jam iš tikrųjų dar daug ką reikėjo išsiaiškinti.
„Argi aš nenorėjau pademonstruoti atradimo, pajusti karšto susidomėjimo juo, žavėjimosi, šlovės… — pats sau ir neregimam Androsiašviliui teisinosi Krivošeinas, žingsniuodamas kaštonų alėja. — Priešingai nei psichopatai, aš būčiau galėjęs viską paaiškinti… Teisybė, kitiems žmonėms tat kol kas nepritaikoma, jų ne ta sandara. Bet svarbiausia — žinojimas, įrodyta galimybė… Galimybė greitai užsigydyti žaizdas, lūžius, pačiam naikinti savyje ligas. Taip, jei atradimas vien tam ir tetiktų! Visa bėda, kad gamta niekad neatidengia savo paslapčių lygiai tiek, kiek reikia žmonių gerovei — visuomet arba daugiau, arba mažiau… Man atidengė daugiau… Aš, tikriausiai, galėčiau pasiversti gyvuliu, net monstru… Tatai įmanoma. Viskas įmanoma — tai ir baisiausia”, — atsiduso Krivošeinas.
…Langas ir įstiklintos balkono durys penktame aukšte blandžiai švytėjo — atrodė, tartum dega stalinė lempa. „Vadinasi, jis namie?!” Krivošeinas užlipo laiptais, priešais buto duris iš įpročio pasigrabaliojo kišenėse, bet atsiminė, kad raktą dar prieš metus išmetė, ir keiktelėjo save — kaip efektinga būtų ūmai įeiti: „Pilieti, jūsų dokumentai!” Skambučio prie durų po senovei nebuvo, teko pabelsti.
Kaip atsakas pasigirdo greiti lengvi žingsniai — Krivošeino širdis smarkiai suplakė, — spragtelėjo spyna; prieškambaryje stovėjo Lena.
— Ak, Valia, gyvas ir sveikas! — šiltomis rankomis ji apkabino jo kaklą, apžvelgė greitu žvilgsniu, paglostė plaukus, prisiglaudė ir pravirko. — Valekai, brangusis mano… o aš jau galvojau… čia tokios kalbos sklinda, tokios kalbos! Skambinu tau į laboratoriją — niekas neatsako… skambinu į institutą, klausiu, kur tu, kas tau? — padeda ragelį… Aš atėjau čionai — tavęs nėra… O man jau sakė ne vienas, lyg tu… — ji piktai sukūkčiojo. — Kvailiai!
— Na, Lenut, užteks, nereikia… na, ką tu? — Krivošeinas labai panoro prispausti ją prie savęs, jis vos suvaldė rankas.
Lyg nieko nė nebuvo: nei atradimo Nr. 1, nei įtempto, pašėliško darbo metų Maskvoje, kur jis atsikratė visko, kas seniai praėję… Kad būtų ramiau, Krivošeinas ne sykį baudėsi pašalinti iš atminties Lenos paveikslą. Jis žinojo, kaip tai daroma: truputis kraujo su padidintu gliukozės kiekiu į galvos smegenų žievę, nedidelė kryptinga oksidacija tam tikros srities nukleotiduose — ir informacija iš nervinių ląstelių išdilo a žiams. Bet nenorėjo… ar negalėjo? Kaip savyje nustatyti ribą tarp „norėti” ir „galėti”? Ir štai dabar ant jo peties verkia mylima moteris — verkia, nerimastaudima dėl jo. Ją reikia numaldyti.