— Nustok, Lena. Matai, viskas tvarkoje.,
Ji pažiūrėjo į jį iš apačios į viršų. Akys buvo drėgnos, džiugios ir kaltos.
— Valekai… Tu nepyksti ant manęs, a? Tuomet aš tau tokių dalykų prikalbėjau — pati nežinau ką, tiesiog kvaiša! Tu įsižeidei, taip? Aš irgi nusprendžiau, kad… viskas baigta, o kai sužinojau, kad su tavim kažkas atsitiko… — ji pakėlė antakius, — nebegalėjau. Va atbėgau… Tu užmiršk, gerai? Užmiršome, taip?
— Taip, — nuoširdžiai pasakė Krivošeinas. — Einam į kambarį.
— Ak, Valia, tu neįsivaizduoji, kaip aš išsigandau, — ji vi tebelaikė jį už pečių, lyg bijodama paleisti. — Ir tas tardytojas… klausimai visokie!
— Jis ir tave kvietė?
— Taip.
— Aha, na žinoma: cherchez la lemme!
Jie įėjo į kambarį. Cia viskas buvo kaip ir anksčiau: pilka tachta, pigus rašomasis stalas, dvi kėdės, knygų spinta, viršuje užversta žurnalais iki pat lubų, drabužinė spinta su veidrodžiu, prisraigtuotu iš šono. Kampe prie durų gulėjo sukryžiuoti hanteliai.
— Tavęs belaukdama, aš kiek aptvarkiau. Dulkių prinešė; reikia sandariai uždaryti balkoną, kai išeini… — Lena vėl prisiartino prie jo. — Valekai, kas gi atsitiko?
„Jei aš žinočiau!” — atsiduso Krivošeinas.
— Nieko baisaus. Šiaip, daug triukšmo…
— O ko prireikė milicijai?
— Milicijai? Na… iškvietė, ji ir atvažiavo. Būtų iškvietę gaisrininkų komandą — būtų atvažiavusi gaisrininkų komanda.
— Ak, Valia… — ji uždėjo rankas Krivošeinui ant pečių, mergiūkštiškai suraukė nosį. — Na, kodėl tu toks?
— Koks? — paklausė tas, jausdamas, kaip kvailėja akyse.
— Na, toks — lyg ir suaugęs, o nesolidus. Ir aš, kai su tavim — mergiočių mergiotė… Valekai, o kur Viktoras, kas jam? Klausyk, — jos akys baimingai išsiplėtė, — ar tiesa, kad jis šnipas?
— Viktoras? Koks čia dar Viktoras?
— Nagi ką tu?! Vitia Kravecas, tavo laborantas, trečios eilės sūnėnas.
— Sūnėnas… laborantas… — Krivošeinas akimirką sutriko. — Aha, supratau! Sit kaip…
Lena pliaukštelėjo delnais.
— Valka, kas tau? Tu gali papasakoti, kas ten pas jus atsitiko?
— Atleisk, Lenut… proto aptemimas, supranti. Na, žinoma, Petia… tai yra Vitia Kravecas, mano ištikimas laborantas, sūnėnas… labai simpatiškas berniokas, kaipgi… — Moteris išplėstomis akimis tebežiūrėjo į jį. — Tu nesistebėk, Lenut, tai tiesiog laikinas atminties aptemimas, taip visuomet būna po… po elektros smūgio. Praeis, nieko baisaus… Tai sakai, jau kuždama, kad jis šnipas? Ak, ta Mokslų akademija!
— Vadinasi, teisybė, kad tavo laboratorijoje įvyko… katastrofa? Na kodėl, kodėl tu viską nuo manęs slepi? Juk tu galėjai ten… — ji prisidengė delnu burną, — ne!
— Liaukis, dėl dievo! — suirzęs pasakė Krivošeinas. Jis atsitraukė, atsisėdo ant kėdės. — Galėjau — negalėjau, buvo — nebuvo! Kaip matai, viskas tvarkoje. („Norėčiau, kad ir iš tikrųjų taip būtų!”) Nieko aš negaliu pasakoti, kol pats visko kaip reikiant neišsiaiškinsiu… Ir išvis, — jis nusprendė pradėti puolimą, — ko tu jaudiniesi? Na, pasaulyje vienu Krivošeinu daugiau, vienu mažiau — didelė bėda! Tu jauna, graži, bevaikė — susirasi kitą, geresnį, nei toks senstantis storžievis, kaip aš. Kad ir tas pats Petia… Vitia Kravecas: kuo tau ne pora?
— Vėl tu apie tai? — ji nusišypsojo, užėjo už nugaros, padėjo Krivošeino galvą sau ant krūtinės. — Na ko tu vis Vitia ir Vitia? Nagi nereikalingas jis man. Lai būna jis kažin koks gražuolis — jis ne tu, supranti? Ir viskas. Ir kiti — ne tu. Dabar aš tai tikrai žinau.
— Hm? — Krivošeinas išsitiesė.
— Na ką „hm”! Pavyduolis, kvailas! Nesėdėjau juk aš namie visus vakarus viena it vienuolė. Kvietė, įdomiai mergino, dargi apsakinėjo rimtus ketinimus… Ir vis vien jie kažkokie ne tokie! — jos balsas džiūgavo. — Ne tokie, kaip-tu — ir viskas! Aš vis tiek būčiau pas tave atėjus…
Krivošeinas pakaušiu juto jos kūno šilumą, juto minkštus delnus ant akių, ir jį apėmė nė su kuo nesulyginama palaima.
„Stai taip sėdėtum ir sėdėtum: paprasčiausiai pareini nuvargęs iš darbo — irji čionai… ir nieko tokio nebuvo… Kaip nieko nebuvo? — jis įsitempė. — Viskas buvo! Pas juos čia atsitiko kažkas rimta. O aš sėdžiu, vagiu jos glamonę!”
Jis išsilaisvino, atsistojo.
— Na gerai, Lenut. Tu atleisk, aš tavęs nelydėsiu. Pasėdėsiu kiek ir gulsiu miegoti. Aš nelabai kaip jaučiuosi po… po to nesmagumo.
— Tai aš ipasiliksiu.
Ji pusiau klausė, pusiau teigė. Sekundę Krivošeiną užvaldė niršus pavydas. „Aš pasiliksiu?” — sakydavo ji — ir jis, suprantama, sutikdavo. Arba pats sakydavo: „Pasilik šiandien, Lenut” — ir ji pasilikdavo…
— Ne, Lenut, tu eik, — jis kreivai šyptelėjo.
— Vadinasi, vis dėlto širsti dėl to, taip? — ji priekaištingai žvilgtelėjo į jį, supyko. — Kvailys tu, Valia! Pasikutinis kvailys, trauk tave devynios! — ir pasisuko į duris.
Krivošeinas stovėjo vidur kambario, klausėsi: spragtelėjo užraktas, laiptuose sukaukšėjo Lenos bateliai… Trinktelėjo laukujės durys… Greiti ir lengvi žingsniai asfaltu. Jis metėsi į balkoną jos pašaukti, bet vakaro vėjelis jį prablaivė. „Na va, pamatei ir ištižai! Įdomu, ką ji jam prišnekėjo? Tiek to, velniams tie pernykščiai pergyvenimai! — Jis grįžo į kambarį. — Reikia išsiaiškinti, kas čia per reikalas… Stop! Jis turi turėti dienoraštį. Žinoma!”
Krivošeinas ėmė traukioti stalčius, mėtyti ant grindų žurnalus, papkes, segtuvus, greitosiomis peržiūrinėti sąsiuvinius. „Ne tai, ne tai…” Apatinio stalčiaus dugne jis pamatė magnetofono ritę, ligi ketvirčiui privyniotą juostos, ir minutę užmiršo ieškojimus: nuėmė nuo spintos portatyvinį magnetofoną, nušluostė nuo jo dulkes, įstatė ritę ir nuspaudė garso klavišą.
— Atradėjų pirmenybės teise, — po neilgai trukusio šnypštimo per magnetofono garsiakalbius pasakė prikimęs balsas, aplaidžiai tardamas žodžių galūnes, — mes prisiimame atsakomybę už atradimo, pavadinto…
— … „Dirbtine biologine informacijos sinteze”, ištyrimą ir panaudojimą, — dalykiškai įterpė kitas (nors lygiai toks pat) balsas. — Nelabai skambu, užtat iš esmės.
— Tinka… „Dirbtinė biologinė informacijos sintezė.” Mes suprantame, kad šis atradimas kaip nė vienas kitas susijęs s žmogaus gyvenimu ir gali tapti arba didžiausia grėsme žmonijai, arba gėriu. Mes prisižadame padaryti viską, kas mūsų galioje, kad šį atradimą panaudotume žmonių gyvenimui pagerinti…
— Mes įsipareigojame: kol neištirsime visų atradimo galimybių…
— …ir kol nebūsim absoliučiai tikri, kad jo negalima panaudoti žmonių nenaudai…
— …mes jo neperduosim į kitas rankas…
— …ir neskelbsim apie jį jokių žinių.
Krivošeinas stovėjo, primerkęs akis; jis tartum persikėlė į tą gegužės naktį, kai jie davė šią priesaiką.
— Mes prisiekiame: neperleisti jo nei už gerbūvį, nei už šlovę, nei už nemirtingumą, kol nebūsime tikri, kad mūsų atradimo negalima atgręžti prieš žmones. Greičiau mes sunaikinsime savo darbą, negu su tuo sutiksime.
— Mes prisiekiame! — kiek pakrikai ištarė abu balsai choru. Juosta baigėsi.