„Karštagalviai mes tuomet buvom… Taip, dienoraštis turi būti čia pat.” Krivošeinas vėl įkišo galvą į stalą, pasirausė apatiniame stalčiuje ir po sekundės jau laikė rankose sąsiuvinį kartono įrišimu, didelį ir storą, kaip knyga. Viršelyje nieko nebuvo užrašyta, tačiau Krivošeinas išsyk pajuto radęs tai, ko ieškojo: prieš metus, atvažiavęs į Maskvą, dienoraščiui rašyti jis nusipirko lygiai tokį pat sąsiuvinį geltonais aptaisais.
Jis atsisėdo už stalo, parankiau pastatė lempą, užsirūkė cigaretę ir atskleidė sąsiuvinį.
ANTROJI DALIS
SAVIS ATRADIMAS
(apie neišprusėlį, kuris daug ką galėjo)
PIRMAS SKYRIUS
Žinių reliatyvumas — didis dalykas. Teiginys „2 plius 2 lygu 13” santykinai arčiau liesos, negu „2 plius 2 lygu 41”. Biitų galima sakyti, kad perėjimas nuo antrojo prie pirmojo yra kūrybinio brandumo, mokslinės drąsos apraiška ir negirdėtas mokslo progresas-jei nežinotume, kad 2 plius 2 lygu keturiems.
Iš aritmetikos mes tai žinome, bet džiūgauti anksti. Pavyzdžiui, fizikoje dėl masės defekto 2 plius 2 išeina mažiau už keturis.
O tokiuose subtiliuose moksluose, kaip sociologija ir etika, — ką ten 2 plius 2, darg 1 plius 1 — arba biisimoji šeima, arba suokalbis bankui apiplėšti.
„Gegužės 22. Sičindien aš jį palydėjau į traukinį. Stoties restorane lankytojai apžiūrinėjo du suaugusius dvynius. Aš jaučiausi nejaukiai. Jis buvo nusiteikęs kuo puikiausiai.
— Atsimeni, prieš penkiolika metų aš… tikriau, tu — važiavai šturmuoti egzaminų į fizikos technikos fakultetą. Viskas buvo lygiai taip: vienišumo valandėlė, laisvė, nežinomybė…
Aš atsiminiau. Tiesa, buvo lygiai taip. Ištriikusius į laisvę dešimtaklasius aptarnavo tas pats oficiantas su chroniška nepasitenkinimo išraiška pilname veide. Tuomet mums atrodė, kad viskas priešakyje; iš tikrųjų taip ir buvo. Nūnai jau ir praeityje visko būta: ir džiugaus, ir pilkšvo, ir tokio, kad ir atsigręžti baugu, o vis rodosi: visų geriausia, visų įdomiausia priešakyje.
Tuomet gėrėme patį pigiausią portveiną. Dabar oficiantas mums atnešė „KVVK”. Išgėrėme po taurelę.
Restorane buvo bruzdu, triukšminga. Žmonės skubiai valgė ir gėrė.
— Žiūrėk, — pagyvėjo dubletas, — antai motušė dvynukus valgydina. Sveiki, kolegos! Oi, kokios akutės… Kuo jie užaugs, a? Kol kas juos globoja mama — ir jie ana dargi koše išsigudrino vienodai išsiteplioti. Bet po poros metų jų imsis kita rūpestinga motušė — Gyvenimas. Vienas, sakykim, sučiups vištą už uodegos, išraus visas plunksnas — pirmas nepakartojamų įspūdžių rinkinys, kadangi kitam plunksnų nebeliks. Užtat kitas siaubingai bliaudamas pasiklys parduotuvėje — vėl sava, individualu. Dar po metų mama jam surengs pylą už uogienę, kurią visai ne jis sukirto. Vėl skirtinga: vienas patirs pirmąją neteisybę gyvenime, kitas — liks nenubaustas už prasižengimą… Oi, močiute, žiūrėkite: jei taip eisis, vienas išaugs įbaugintas nevykėlis, kitas — apsukruolis, kuriam viskas laimingai baigiasi. Prisiverksite, motuše… Taigi ir mudu su tavim lyg tie dvyniai.
— Na, mūsų neteisėtas vanojimas neišmuš iš vėžių — ne tie metai.
— Išgerkim už tai!
Paskelbė, kad leidžiama lipti į traukinį. Mes išėjome į peroną. Jis postringavo.
— Vis dėlto įdomu, kaip dabar bus su gelžbetonine teze: „Kas kam lemta, tas ir įvyks”? Tarkime, tau kažkas buvo „lemta” — būtent: apribotas judėjimas erdvėje ir laike, kilimas tarnyboje ir taip toliau. Ir staiga — trach-tararach-bumt! — Krivošeinų jau dvejetas. Ir jie skirtingai gyvena skirtinguose miestuose. Kaip dabar su dieviškąja gyvenimo programa? O gal dievas ją sudarė dviejuose variantuose? O jei mūsų pasidarys dešimt? O nepanorėsim — ir nepasidarys…
Žodžiu, mes abu nudavėm, kad tai, kas vyksta — kasdieniška. „Lydintieji, patikrinkite, ar neužsiliko pas jus išvažiuojančiųjų bilietai!” Bilietai neužsiliko. Traukinys jį išvežė į Maskvą.
Sutarėme, prispyrus reikalui, rašyti vienas kitam (galiu kirsti lažybų, jis tokį reikalą pajus negreitai), susitikti kitų metų liepą. Per tuos metus mes kibsime į darbą dviem frontais: jis biologiniu, aš sistemologiniu. Nagi, nagi…
Kai traukinys išvažiavo, pajutau, kad aš jo pasigesiu. Matyt, todėl, kad aš pirmąkart su kitu žmogumi jaučiausi kaip… kaip su savim pačiu, kitaip nepasakysi. Net tarp manęs ir Lenkos visuomet lieka kažkas neišsakyta ligi galo, nesuprantama, grynai asmeniška. O su juo… beje, mėnesį bendrai pragyv nus, ir tarp mudviejų jau šis tas susitvenkė. Įdomi ta rūpestingoji motušė — Gyvenimas!
Nuo konjako aš išglebau ir, grįždamas iš stoties, išvertęs akis, spoksojau į gyvenimą, į žmones. Moterys susirūpinusiais veidais vaikščiojo po parduotuves. Vaikinai motociklais vežiojo prisiglaudusias merginas. Ties laikraščių kioskais rikiavosi eilės — tuoj atveš „Vakarines”… Kokie skirtingi, kokie suprantami ir nesuprantami žmonių veidai! Negaliu paaiškinti, kaip čia išeina, bet apie daugelį jų aši lyg ir žinau šį tą: lūpų kampučiai, grubios ar smulkios veido ar kaklo raukšlės, skruostų duobutės, žandikaulio forma, galvos laikysena ir akys — ypač akys! — vis tai pirminės informacijos pėdsakai. Tikriausiai iš tų laikų, kai mes buvome beždžionės.
Dar neseniai aš viso to stačiai nepastebėdavau. Nepastebėdavau, pavyzdžiui, kad eilėje stovį žmonės — negražūs. Užsiėmimo banalumas ir menkumas, būgštavimas, kad neužteks, kad kažkas apsukresnis užlįs į priekį, palieka jų veiduose biaurų atspaudą. Ir nusigėrę negražūs, ir besivaidijantys.
Užtat pažvelkite į mergaitę, su meile besijuokiančią iš vaikino sąmojo. Į motiną, maitinančią krūtimi. Į meistrą, atliekantį kruopštų dairbą. Į žmogų, mąstantį kažką gero… Jie gražūs, nepaisant nepritinkančių spuogų, raukšlių, raukšlelių.
Aš niekad nesupratau gyvūnų grožio. Mano manymu, gražus būna tik žmogus — ir tai tik tuomet, kai jis žmogus.
Antai mamos vedamas mažylis įsistebeilijo į mane kaip į stebuklą, šleptelėjo ir užbliovė, nepatenkintas žemės trauka. Veltui nukentėjo vaikiščias: koks aš stebuklas? Šiaip pilnėjantis vyriškis, gunktelėjęs, banalia fizionomija.
O gal mažylio tiesa: aš iš tikrųjų stebuklas? Kiekvienas žmogus — stebuklas?
Ką mes žinome apie žmones? Ką aš žinau apie patį save? „Gyvenimu” vadinamame uždavinyje žmogus — tai, kas duota ir ko nereikia įrodyti. Bet kiekvienas, operuodamas pradiniais duomenimis, įrodo kažką savo. Sit, pavyzdžiui, dubletas. Išvažiavo — ir nelaukta, ir logiška…
Beje, stop! Jei jau pradėti, tai iš pat pradžių.
Juokinga atsiminti… Iš esmės mano ketinimai buvo patys paprasčiausi: apginti disertaciją.
Bet kurpti kažką vidutiniško ir kompiliatyvaus (pavyzdžiui, mano buvusio šefo profesoriaus Voltampernovo pasiūlytos t mos „Kai kurie diodinių atminties sistemų projektavimo ypatumai” dvasia) buvo ir atkaru, ir nuobodu. Visgi aš gyvas žmogus — norisi, kad problema būtų niekieno nespręsta, pačiam užčiuopti jos esmę, išprotavimų, mašinų ir prietaisų padedamam kaip pridera iškvosti gamtą. Ir išgauti tai, ko dar niekas nežino. Arba sugalvoti tai, kas dar niekam nė nedingtelėjo. Ir kad per gynimą būtų malonu atsakinėti į oponentų klausimus. Ir kad paskui pažįstami sakytų: „Na, tu ir skaldei! Kaip kirviu!”
Juoba kad aš galiu. Viešai to skelbti neverta, o dienoraštyje leistina: galiu. Tai liudija penki išradimai ir du užbaigti tyrimo darbai. O šis atradimas… ė, ne. Nesiskubink jo priskirti prie savo intelektualinių nuopelnų, Krivošeinai! Susipinkliojai tu jame ir iki šiol negali išsipinklioti.