Žodžiu, šis vidinis sąmyšis ir pastūmėjo mane į pasaulinės sistemologijos tankumynus, į tankumynus tos krypties, kur pagrindinis operatorius — ne formulė, ne algoritmas, net ne receptas, o atsitiktinumas.
Per savo bukaprotiškumą mes labai mėgstame priešpastatyti fizikus lyrikams, bangas dalelytėms, augalus gyvūnams, mašiinas žmonėms… Bet gyvenime ir gamtoje jie ne prieštarauja, o papildo vieni kitus. Lygiai taip pat logika ir atsitiktinumas papildo vienas kitą pažinimo procese, ieškant sprendimo. Matematinėse ir loginėse konstrukcijose galima rasti (ir randama) nemaža neįrodyto, nepagrįsto; galima rasti ir atsitiktiniuose įvykiuose loginių dėsningumų.
Pavyzdžiui, idėjinis atsitiktinumo ieškojimų priešas technikos mokslų daktaras Voltampernovas į mano pasiūlymus imtis skyriuje atsitiktinių procesų modeliavimo niekad nepraleisdavo progos atžerti sąmojumi: „Bet juk tat bus, taip s-kant, modelia-. vimas kavos tirščiais!” Ar bereikia geresnės tokio dėsningumo iliust-racijos!
O jam atsikirsti buvo sunku. Pasiekimų toje srityje buvo maža, daugelis darbų baigdavosi nesėkmingai, o idėjos… idėjų niekas nesuprasdavo. Mūsų skyriuje kaip ir kaubojiškuose Vakaruose buvo tikima tik nuogais faktais.
Savo draugo, buvusio laboratorijos viršininko Valeros Ivanovo pavyzdžiu aš jau ketinau susirieti su institutu ir persikraustyti į kitą miestą. Bet — va jis, lemtingas atsitiktinumas! — dėl gana svarbių priežasčių statybininkai neužbaigė naujo ko puso, dėl tokių pat svarbių priežasčių liko nesunaudoti pinigai pagal paragrafus, irgi ne be priežasties įtrauktus į instituto biudžetą, ir Arkadijus Arkadjevičius skelbia „konkursą”: kas turi idėją ir galėtų su nauda išleisti aštuoniasdešimt tūkstančių. Neabejoju, kad čia pats aršiausias determinizmo gynėjas būtų pasistengęs nežiopsoti.
Mano idėja apie tą laiką jau buvo išryškėjusi: ištirti, kaip elgsis elektroninė mašina, jei ją „maitinsime” ne sugromuliuota, dvejetainiais skaičiais pateikta programa, o kasdienine — prasminga ir laisva — informacija. Būtent taip. Pagal prog-ramas tai ji dirba su blizgesiu, pavergiančiu korespondentus. („Naujas mokslo laimėjimas: per tris minutes mašina suprojektuoja cechą!” — juk programuotojai iš kuklumo kaip visuomet nutyli, kiek mėnesių jie rengė tą „triminutį” sprendimą.)
Ką ir kalbėti, ėmus paraidžiui įgyvendinti mano užmanymą, kiekvienam nusivokiančiam sistemologui jis būtų atrodęs aiškus šuns kliedesys: mašina niekaip nesielgs, sustos — ir viskas! Bet aš ir nepasiklioviau elementariu įgyvendinimu.
…Per penkias savaites iki biudžetinių metų galo išleisti aštuoniasdešimt tūkstančių laboratorijos įrangai (net tokio laisvo profilio, kaip atsitiktinių paieškų laboratorija) — dalykas rimtas; ne veltui instituto masto tiekimo genijus Alteris Abramovičius iki šiol susitikęs pagarbiai ir su įsijautimu spaudžia ranką. Beje, tiekėjui neskirta suprasti, kad idėja ir nenumaldomas operatyvinių platumų troškimas gali daryti stebuklus.
Taigi situacija tokia: pinigų turiu — nieko nėra. Statybininkams, kad jie kuo geriau įrengtų fligelį dirbtuvėms — penki tūkstančiai. (Jie mane norėjo ant rankų pakilnoti: „Mielasis! Planą užbaigsim, premiją gausim… vyras!”) Universali diskretinio veikimo skaičiavimo mašina SSM-12 — dar trylika tūkstančių. Visokiausi informacijos davikliai: pjezoelektriniai mikrofonai, lankstūs tenzometriniai liestuvai, germanio fototranzistoriai, dujų analizatoriai, termistoriai, elektromagnetinio smegenų biopotencialų skaičiavimo komplektas ir keturių tūkstančių mikroeiektrodų sistema EDS-1, pulsometrai, puslaidininkiniai drėgmės analizatoriai, fotoelementinės „skaitančios” matricos… žodžiu, visa, kas garsus, vaizdus, kvapus, silpnus slėgimus, temperatūrą, orų kitimus ir netgi sielos virpesius paverčia elektros impulsais — dar devyni tūkstančiai. Už keturis tūkstančius pripirkau įvairių reaktyvų, laboratorinio stiklo, visokių chemijos įreng mų — neaiškiais sumetimais pritaikyti ir chemotroniką, apie kurią aš šį tą buvau girdėjęs. (O jei jau visai atvirai — todėl, kad parduotuvėje tai buvo lengva nupirkti, atsiskaitant ne grynais pinigais. Vargu ar reikia minėti, kad grynais iii tų aštuoniasdešimties tūkstančių aš neišleidau nė rublio.)
Visa tai tiko, bet trūko eksperimento šerdies. Aš gerai įsivaizdavau, ko reikia: komutacinio įtaiso, galinčio keisti ir kombinuoti atsitiktinius daviklių signalus, o paskui juos perduoti „mąstančiai” mašinai — tokio „elektroninių smegenų” gabalėlio su keliasdešimties tūkstančių laisvai sujungtų keitimo narvelių schema… Parduotuvėje jo nenupirksi dargi už negrynus pinigus — nėra. Būtų galima pripirkti detalių, iš kurių surenkamos paprastos elektroninės mašinos (diodų, triodų, varžų, kondensatorių ir kt.), bet kaip jas užsakyti? Gaišatis, o gal ir visai nerealu: juk užsakant reikia pateikti smulkią schemą, o toks įtaisas iš principo negali turėti aiškios schemos. Va iš tikrųjų: nueiti ten — nežinau kur, atnešti tą — nežinau ką!
Ir vėl palankus atsitiktinumas man padovanojo tą „nežinau ką” ir — Leną… Beje, stop! — čia aš visko nesutinku priskirti sėkmei. Susitikimas su Lena — be abejo, grynai likimo dovana. Bet kristaloblokas… juk jei apie kažką galvoji dienas ir naktis, visada ką nors sugalvoji, užtinki, pastebi.
2odžiu, situacija tokia: iki metų pabaigos trys savaitės, dar „neįsisavinta” penkiasdešimt tūkstančių, surasti komutacinį įtaisą — jokių perspektyvų, na ir — aš važiuoju troleibusu.
— Pripirko už penkiasdešimt tūkstančių kietųjų schemų, o paskui išaiškėjo, kad jos netinka KĮSui! — piktinosi priešais mane moteris ruda suknia, kreipdamasi į kaimynę. — Į ką tai panašu?
— Iš galvos galima išeiti, — atsiliepė ta.
— Dabar Pšembakovas viską verčia tiekimo skyriui. Bet juk jis pats jas užsakė!
— Jūs pamanyyykite!
Po žodžių „penkiasdešimt tūkstančių” ir „kietosios schemos” aš suklusau.
— Atleiskite, o apie kokias būtent schemas jūs kalbate?
Moteris atgręžė į mane veidą, tokį gražų ir įširdusį, kad a net apglumau.
— „Ne-arba” ir trigerius! — įsikarščiavusi atsakė ji.
— Ir kokių parametrų?
— Žemos jtamp… atleiskite, o Ico jūs kiŠĮatės į mūsų kalbą?
Taip aš susipažinau su kaimyninio KB inžiniere Jelena Ivanovna Kolomijec. Kitą dieną vadovaujančiam inžinieriui Krivošeinui inžinierė Kolomijec užsakė leidimą į savo.skyrių. „Geradarys! Išgelbėtojas!” — išskėtė rankas skyriaus viršininkas Žalbekas Balbekovičius Pšembakovas, kai inžinierė Kolomijec pristatė mane ir paaiškino, kad aš galiu atpirkti iš KB nelemtas kietąsias schemas. Bet padaryti malonę ir išgelbėti Zalbeką Balkebovičių aš sutikau tik tokiomis sąlygomis: a) visi 38 tūkstančiai narvelių turi būti sumontuoti paneliuose pagal pridedamą eskizą, b) sujungti maitinimo juostomis, c) nuo kiekvieno narvelio išvesti laidai ir d) visa tai turi būti atlikta iki metų galo.
— Jūsų gamybinai pajėgumai dideli, jums tai nesunku.
— Už tuos pačius pinigus? Bet juk patys narveliai kainuoja penkiasdešimt tūkstančių!
— Taiip, bet juk jie pasirodė netinkami KĮSui. Nukainokite.
— Bajus tu, o ne geradarys, — liūdnai pasakė Zalbekas ir numojo ranka. — Apiforminkite, Jelena Ivanovna, prakišim kaip savo užsakymą. Ir išvis — pavedu tą reikalą jums.
Tegu laimina alachas tavo vardą, Zalbekai Pšembakovai!
…Aš ir po šiai dienai įtariu, kad Leną sužavėjau ne savo dorybėmis, o atsakymu. Kai visi narveliai buvo išdėstyti paneliuose ir mikroelektroninio kubo plokštumos atrodė lyg arimai iš įvairiaspalvių vieliukių, į jos neryžtingą klausimą: „O kaipgi dabar jas sujungti?” — šmaikščiai atsakiau: