— O kaip norite! Mėlynas su raudonomis — ir kad būtų malonu akiai.
Moterys mėgsta beprotybę.
Va taip viskas ir susiklostė. Vis dėlto atsitiktinumas daro savo…
(Ak, atrodo, kad besiplūkdamas su tuo darbu, aš ėmiau garbinti atsitiktinumą! Atsivertėlio fanatizmas… Juk anksčiau aš, sąžiningai sakant, buvau slinkių slinkis, propagavau kasdienį nusižeminimą prieš „nelaimingą” atsitiktinumą (nieko, girdi, nepadarysi), o praleidęs „laimingą” progą, rodžiau panieką (na ir tegu…); tokiais posakiais, gerai pagalvojus, mes visada dangstome dvasinį tingulį ir nepaslankumą. Dabar aši ėmiau suprasti svarbią atsitiktinumo savybę: ar gyvenime, ar moksle — vis tiek — vien sveiku protu jo nepalenksi sau. Kad ju pasinaudotų, žmogus turi būti greito ir graibštaus proto, iniciatyvus, pasirengęs keisti savo planus… Bet lenkti galvą prieš jį taip pat kvaila, kaip ir niekinti jį. Atsitiktinumas — ne priešas ir ne draugas, ne dievas ir ne velnias; jis — atsitiktinumas, nelauktas faktas, tuo viskas pasakyta. Nuo žmogaus pareina — paimti jį savo valdžion ar praleisti. O tie, kas tiki sėkme ir likimu, lai perka loterijos bilietus!)
— Vis dėlto „atsitiktinių paieškų laboratorija” — pernelyg odiozinis pavadinimas, — tarė Arkadijus Arkadjevičius, pasirašydamas įsakymą įsteigti nestruktiirinę laboratoriją ir vadovaujantį inžinierių Krivošeiną paskirti jos vedėju, uždedant šiam materialinę, priešgaisrinę ir kitokią atsakomybę. — Nedera duoti peno anekdotams. Pavadinsim apdairiau, sakykim, „naujųjų sistemų laboratorija”. O paskui žiūrėsim.
Tai reiškė, kad „problema Nr. 1” man kaip ir pirmiau lieka sukurti disertaciją. Antraip — „paskui žiūrėsim”… Tos problemos aš ir po šiai dienai neišsprendžiau.”
ANTRAS SKYRIUS
Jei atpažinimo mašina — perseptronas, parodžius nupieštą dramblį, atsiliepia signalu „mura”, parodžius kupranugario atvaizdą — taip pat „mura”, ir, parodžius žymaus mokslininko portretą — vėlei „mura”, — tai nebūtinai reiškia, kad ji sugedusi. Ji tiesiog gali būti filosofiškai nusiteikusi.
„Žinoma, ag svajojau — savo malonumui, kad dirbti būtų linksmiau. O ir kaip nesvajoti, kai protų valdovas kibernetikoje, neurofiziologijos mokslų daktaras Volteris Rosas Ešbis skelbia viena už kitą patrauklesnes idėjas! Atsitiktiniai procesai — bet kurių sistemų raidos ir žūties šaltinis… Žmonių ir mašinų protinių gabumų sustiprinimas, išskiriant vertingas mintis iš tauškalų ir apsirikimų atsitiktiniuose pasisakymuose… Ir pagaliau: triukšmas — žaliava informacijai gauti. Taip taip, tas „margasis triukšmas”, tie erzinantys trukdymai, kurių pašalinimui iš puslaidininkinių schemų aš pats pragaišinau ne vienus darbo metus ir ne vieną idėją!
Bendrai tai, gerai pagalvojus, šios krypties pradininku reiktų laikyti ne daktarą V. R. Ešbj, o aną, nCidien užmirštą Maskvos Didžiojo teatro režisierių, kuris, norėdamas atkurti riistų liaudies murmesį „Borise Godunove”, pirmas paliepė kiekvienam statistui kartoti savo namų adresą ir telefono numerį. Tik Ešbis pasiūlė išspręsti priešingą uždavinį. Parenkame triukšmą — bangų mūšos ūžesį, anglies miltelių čerškimą įjungtame mikrofone, bet kokį — perduodame jį į tam tikrą prietaisą. Iš garsų chaoso išskiriame pačius stipriausius „pliukštelėjimus” — gauname impulsų seką. O impulsų seka — tai dvejetainiai skaičiai. O dvejetainius skaičius galima paversti dešimtainiais skaičiais. O dešimtainiai skaičiai — tai numeriai: pavyzdžiui, vertimo mašinos žodyno žodžių numeriai. O žodžių rinkinys — tai frazės. Tiesa, kol kas visokios frazės: klaidingos, teisingos, abrakadabra — informacinė „žaliava”. Bet paskesnėje įtaiso pakopoje susitinka du informacijos srautai: žmonėms žinoma informacija ir ši „žaliava”. Palyginimo, atitikimo ir ineatitikimo operacijos — dr visa, kas beprasmiška, — nufiltruojama, kas banalu — ir iš vieno, ir iš kito srauto pašalinama. Ir išskiriamos naujos, originalios mintys, nepadaryti išradimai ir atradimai, dar negimusių poetų ir prozaikų kūriniai, ateities filosofų pasakymai… uff! Mašina — mąstytojas!
Teisybė, gerbiamas daktaras nenupasakojo, kaip tą stebuklą padaryti, — jo idėja kol kas įkūnyta tik popieriuje strėlėmis sujungtais kvadratėliais. Klausimo „kaip padaryti?” akademiniai mąstytojai išyis negerbia. „Jei abstrahuosimės nuo techninės realizacijos sunkumų, iš principo galima įsivaizduoti. Bet kaip man nuo jų abstrahuotis?
Nagi ko čia dejuoti? Tam aš ir eksperimentatorius, kad idėjas tikrinčiau. Tam aš ir laboratoriją turiu: sienos gardžiai kvepia šviežiais aliejiniais dažais, rudas linoleumas dar neišmindžiotas, ūžia orapūtė, spintoje tviska indai ir stiklainiai su reaktyvais, ant montažinio stelažo guli naujutėliai instrumentai, įvairiaspalvių laidų buchtos ir lituokliai raudonais, nuodegomis dar neapsinešusiais smaigaliais. Ant stalų kruopščiai nudailintais plastmasiniais kampais žvilga prietaisai ir jų strėlės dar nesulankstytos, skalės neapdulkėjusios. O vidury kambario silpnos sausio saulės apšviesti stūkso SSM-12 — skaičius spausdinančio automato — paralelepipedai: ažūrinis, laidais mirguliuojantis kristalobloko kubas. Viskas kuo naujausia, nenučiupinėta, be įbrėžimų, viskas skleidžia išmintingą, ne vienos meistrų ir inžinierių kartos išpuoselėtą racionalų grožį.
Kaip čia neįsisvajosi? O gal pavyks? Beje, sielos gilumoje mano svajonės buvo romesnės: aš svajojau ne apie supermašiną, protingesnę už žmogų (ši idėja man išvis ne prie širdies, nors aš ir sistemotechnikas), bet apie mašiną, kuri suprastų žmogų, o suprasdama geriau dirbtų savo darbą. Tuomet man ši idėja atrodė įmanoma. Iš tikrųjų, jei mašina po viso to, ką aš jai pasakosiu, rodysiu ir taip toliau, — atskleis apibrėžtus ėlgsenos ypatumus, — problema išspręsta. Vadinasi, ji savo imtuvais pradėjo malyti, girdėti, užuosti tikrąja — žmogiška — šių žodžių prasme, be kabučių ir išlygų. O jos būdo ypatumus tokiu atveju galima pritaikyti bet kuriam darbui ar užduočiai — tam ji ir universali skaičiavimo mašina.
Taip, tuomet, sausyje, man tai atrodė įmanoma ir paprasta; jūra buvo iki kelių… Ak, ta įkvepianti prietaisų galia! Fantastiškos žalios kilpos ekranuose, pasitikinčiai santūrus transformatorių gausmas, vienodas relių susiklapsenimas, signalinių pulto lempučių žybtelėjimai, tikslūs rodiklių judesiai… Rodosi, viską išmatuosi, perprasi, padarysi; net paprasčiausias mikroskopas įkvepia tikrumą, kad tuojau pat, keturis šimtus kartų padidinęs objektą, dukart poliarizuotoje šviesoje pamatysi tai, ko dar niekas nematė!
Ką ir kalbėti… Kuris tyrinėtojas, prieši pradėdamas naują darbą, nesvajojo, mintyse ir vaizduotėje nesitaikstė į pačias didžiausias problemas? Kuris tyrinėtojas nejautė to visa naikinančio nekantravimo, kuomet veržiesi — greičiau, greičiau! — užbaigti grasų paruošiamąjį darbą — greičiau, greičiau! — sunarstyti bandymo schemą, prijungti srovę ir pradėti!
O paskui… paskui kasdieniai laboratoriniai rūpesčiai, kasdienės klaidos, kasdienės nesėkmės užmuša tavo svajonių dvasią. Ir jau sutinki su bet kokiu atradimu, kad tik ne veltui dirbus.
Taip ir man išėjo.
Aprašinėti nesėkmes — vis vien kaip pergyventi jas iš naujo. Tad nusakysiu trumpai. Vadinasi, bandymo schema tokia: į SSM-12 įvadus įjungiame 38 tūkstančių narvelių kristalobloką, o į kristalobloko įvadus — visą kitą inventorių: mikrofonus, kvapų, drėgmės, temperatūros daviklius, tenzometrinius liestuvus, fotomatricas su fokusuojančia užmova, „Monomacho k purę” smegenų biosrovėms skaičiuoti. Išorinės informacijos šaltinis — aš pats, tai yra kažkas judąs, skleidžiąs garsus, keičiąs formas ir koordinates erdvėje, turįs temperatūrą ir nervinius potencialus. Galima pamatyti, išgirsti, palytėti liesLuvais, išmatuoti temperatūrą ir kraujo spaudimą, išanalizuoti kvapą, sklindantį iš burnos, netgi įsigauti į sielą ir mintis — prašom! Signalai iš daviklių patenka į kristalobloką, sužadina jame įvairius narvelius; kristaloblokas formuoja ir „pakuoja” signalus į logines kombinacijas, siunčia jas į SSM-12; SSM-12 susidoroja su jomis kaip su paprastais uždaviniais ir pagaliau pateikia kažką prasmingo. Kad mašinai tai būtų lengviau, aš įrašiau jos atmintyje visus vertimo mašinų žodyno skaičius — žodžius nuo „A” iki „Z”.