Ir… nieko. Man slankiojant po kambarį, selsino motoriukai, švelniai stūgaudami, sukiojo liestuvus ir objektyvus. Kontroliniuose oscilografuose matėsi iš kristalobloko į mašiną šokuojančių impulsų kirbinės. Srovė tekėjo. Lemputės mirkčiojo. Bet per pirmąjį mėnesį skaičius spausdinančio automato svirtelės nė karto netruktelėjo, kad atstuksentų perfojuostoje bent vieną ženklą.
Aš susmaigsčiau į kristalobloką visus daviklius, kiek turėjau. Dainavau ir skaičiau eiles, gestikuliavau, bėgiojau ir šokinėjau prieš objektyvus; nusirenginėjau ir apsirenginėjau, leidausi čiupinėjamas (brrr! — tie šalti čiuptuvų prisilietimai…) Aš užsidėdavau „Monomacho kepurę” ir — o viešpatie! — stengdavausi „įteigti”… Mane būtų patenkinusi bet kokia abrakadabra.
Bet SSM-12 negalėjo pateikti abrakadabros, ne taip ji įrengta. Jei uždavinys turi sprendimą — ji sprendžia, ne — sustoja. Ir ji sustodavo. Spėjant iš pulto lempučių mirksėjimo, joje kažkas persijunginėjo, bet kas penkios šešios minutės įsižiebdavo signalas „stop”, aš nuspausdavau mygtuką ir pašalindavau informaciją. Viskas prasidėdavo iš pradžių.
Galiausiai aš ėmiau svarstyti. Mašina negali neatlikinėti aritmetinių ir loginių operacijų su kristalobloko siunčiamais impulsais — antraip ką gi jai daugiau daryti? Atseit, ir po šių operacijų informacija būna tokia žalia ir prieštaringa, kad mašina, vaizdžiai kalbant, negali sudurti loginių galų — ir stop! Atseit, vieno skaičiavimų ciklo mašinoje stačiai maža. Atseit… ir čia man — kaip visuomet panašiais atvejais — pasidarė nesmagu prieš save patį, kad nesumojau iš karto, — atseit, tarp mašino (tų jos blokų, kuriuose tebeklaidžioja impulsai) ir kristalobloko reikia organizuoti grįžtamąjį lyšį! Na, žinoma, tada neapdorota informacija iš SSM-12 grįš į to įmantraus Wbo įvadus, ten dar kartą bus perdirbta, pereis į mainą ir taip toliau, kol pasidarys visiškai aiški.
Aš sukrutau: na, dabar!.. Toliau galima abstrahuotis nuo prisiminimų, kaip mašinoje per tai, kad nebuvo suderinti SSM ir kristalobloko režimai, perdegė pusantro šimto loginių narvelių ir dešimtys matricų (dūmai, smarvė, tranzistoriai pyška it patronai krosnyje, o aš, užuot išjungęs įtampą skyde, griebiu nuo sienos gesintuvą), kaip ieškojau naujų narvelių, litavau tarpines schemas, iš naujo derinau visų blokų režimus — techninės realizacijos sunkumai, ką ir kalbėti. Svarbiausia — darbas pajudėjo iš vietos!
Vasario 15-tą laboratorijoje pasigirdo ilgai lauktas stuksenimas: automatas perfojuostoje atspausdino skaičių eilutę! Prieš iššifruodamas ją, aš vaikščiojau aplink stalą, ant kurio gulėjo juostos skiautelė, rūkiau ir kažkaip sugniuždytai šypsojausi: mašina pradėjo elgtis… Stai ji, pirmoji mašinos frazė: „Atmintis 10 bitų”.
Cia buvo ne tai, ko aš laukiau. Todėl aš ne išsyk supratau, kad mašina „geidauja” (vis dėlto negaliu tokio žodžio rašyti be kabučių!) padidinti atminties apimtį.
Tiesą sakant, viskas buvo logiška: plaukia sudėtinga informacija, ją reikia kažkur dėti, o atminties blokai jau užgriozdinti. Padidinti atminties apimtį! Įprastas mašinų konstravimo uždavinys.
Jei ne Altero Abramovičiaus pagarba man, mašinos prašymas būtų likęs neišpildytas. Bet jis davė tris magnetinės ir du segnet©elektrinės atminties kubus. Ir viskas buvo sunaudota; po kelių dienų SSM-12 pakartojo reikalavimą, paskui dar ir dar… Mašina pratrūko rimtais poreikiais…
Ką aš tada jaučiau? Pasitenkinimą: galų gale šis tas išeina! Žiūrėjau, ar rezultatas tiks būsimai disertacijai. Bent kiek trikdė, kad mašina dirba tik „savo labui”.
Paskui mašina pradėjo konstruoti save pačią. Iš esmės ir tai buvo logiška; sudėtingą informaciją ir perdirbinėti reikia sudėtingesnėmis schemomis, negu standartiniai SSM-12 blokai.
Darbo man padaugėjo. Spausdinimo automatas stukseno loginių narvelių kodus ir numerius, pranešinėjo, kur ir kai juos prijungti. Iš pradžių mašiną tenkino tipiniai narveliai; aš juos montuodavau papildomame panelyje.
(Tik dabar pradedu suprasti; — būtent tuomet aš padariau, žiūrint iš akademinių pozicijų, stambią metodologinę klaidą. Man tada derėjo sustoti ir išanalizuoti, kokias schemas ir kokią logiką susikuria mano kompleksas: davikliai — kristaloblokas — SSM-12 su sustiprinta atmintimi. Ir tik viską išsiaiškinus, judintis toliau… O ir šiaip: mašina, konstruojanti save be nustatytos programos — juk tai sensacinga disertacija! Gerai išdėstęs medžiagą, būčiau galėjęs iš karto daktarinę apginti.
Bet suėmė smalsa. Kompleksas aiškiai stengėsi vystytis. Tačiau kuriam galui? Kad suprastų žmogų? Nepanašu: kol kas mašinai aiškiai patiko, kad aš ją suprantu ir uoliai atlieku jos užsakymus… Žmonės mašinas gamina savo tikslams. O kokius gi tikslus gali turėti mašina? Gal būt, tai ne tikslas, o kažkoks Įgimtas „kaupimo instinktas”, pradedant tam tikra sudėtingumo pakopa, būdingas visoms sistemoms — ar tai būtų kirminas, ar elektroninė mašina? Ir kokį išsivystymo laipsnį pasieks kompleksas?
Būtent tada aš paleidau vadžias iš rankų — ir iki šiol nežinau, blogai ar gerai padariau…)
Kovo viduryje mašina, matyti, per „Monomaclio kepurę” sužinojusi apie elektronikos naujoves, ėmė prašinėti kriozarų ir kriotronų, tunelinių tranzistorių, plėvelinių schemų, mikromatricų… Analizėmis man suvis neliko kada rūpintis: aš laksčiau po institutą ir po visą miestą, intrigavau, gerinausi, į bet ką mainikavau tas madingas naujoves.
Ir viskas veltui. Po mėnesio mašina „nusivylė” elektronika ir… „susižavėjo” chemija.
Tiesą sakant, ir čia nebuvo nieko netikėto: mašina išsirinko visų geriausią būdą konstravimuisi. Juk chemija — tai gamtos kelias. Gamta neturėjo nei lituoklių, nei keliamųjų kranų, nei suvirinimo staklių, nei motorų, net kastuvo — ji tiesiog maišė tirpalus, šildė ir aušino juos, apšvietė, garino… taip ir atsirado visa kas gyva Žemėje.
Tas ir yra, kad mašinos veiksmai buvo visai nuoseklūs ir logiški! Net jos pageidavimai, kad aš užsidėčiau „Monomacho kepurę”, — o ji juos beldė kuo toliau, tuo dažniau, — buvo kiaurai suprantami. Kam perdirbinėti neapdorotą, iš šviesos,
garso, kvapo ir iš kitokių daviklių gautą informaciją, geriau pasinaudoti mano paruosta. Moksle daug kas taip daro.
Bet, dieve mano, kokių tik reaktyvų nereikalavo mašina: pradedant distiliuotu vandeniu, baigiant natrio trimetildisilparaamintetrachlorfenilsulfatu, pradedant DNR ir RNR, baigiant „Kaliošo” markės benzinu! O kokias painias technologines schemas man teko montuoti!
Laboratorija akyse virto viduramžių alchemiko urvu; ją užgriozdojo dideliausi buteliai, dvikaklės kolbos, autoklavai, distiliuojamieji katilai — aš juos sujungdavau šlangais, stikliniais vamzdeliais, laidais. Reaktyvų ir stiklų atsargos išsibaigė jau pirmąją savaitę — teko įsigyti dar ir dar.