Taurius, elektriko uoslę glamonėjančius kanifolijos ir įšilusios izoliacijos kvapus užgožė pelkinis rūgščių, amoniako, acto ir dar velniai žino koks tvaikas. Aš klaikinėjau tose chemijos džiunglėse it galvos netekęs. Garkatiliuose ir šlanguose kliuksėjo, šliurpėjo, dūsavo. Mišiniai buteliuose ir kolbose burbuliavo, rūgo, keitė spalvas; juose iškrisdavo kažkokios nuosėdos, ištirpdavo ir vėl atsirasdavo pulsuojantys drebučių pavidalo gniutulėliai, pilkų sūpuojančių siūlų kamuoliai. Aš pyliau ir bėriau papildomus reaktyvus pagal skaitmeninius mašinos užsakymus ir nieko nebesupratau…
Vėliau mašina netikėtai išbeldė užsakymą dar keturiems spausdinimo automatams. Aš pagyvėjau: vis dėlto mašina ne vien chemija domisi! — išvysčiau veiklą, šiaip taip gavau, pri jungiau… ir prasidėjo!
(Tikriausiai man tuomet išėjo tas pats Ešbio „informacijos atrinkimo stiprintuvas” arba kažkas labai panašaus į jį… Beje, galas jį žino! Būtent tada aš galutinai susipainiojau.)
Dabar laboratorijoje pasidarė triukšminga lyg mašininkių biure: automatai pliekė skaičius. Popierinės juostos su skaitmenų stulpeliais virto iš stačiakampių nasrų, tarytum košė iš pasakiško puodelio. Aš vyniojau juostas į rulonus, rinkau skaičius, atskirtus šviesiais ruožais, verčiau juos žodžiais ir sudarinėjau frazes.
„Tiesos” išeidavo kažkokios keistos, mįslingos. Na, pavyzdžiui:,„..dvidešimt šešios kapeikos, kai iš Berdičevo” — viena iš pirmųjų. Kas tai: faktas, mintis? Ar užuomina? O va ši: „Svogūnas lyg plieninė žaizda.. — panašu į Majakovskio „Gatvė lyg atvira žaizda…” Bet kokia jos prasmė? Kas tai — pas gailėtinas sekimas? O gal poetinis atradimas, iki kurio šiandieniniai poetai dar neprisikasė?
Iššifruoju kitą juostą: „Sielų švelnumas, išdėstytas į Teiloro eilę, tarp nulio ir begalybės sueina į biharmoninę funkciją.” Dailiai pasakyta, a?
Ir va taip visada: arba sunkiai suprantamos nuotrupos, arba „kažkas šizofreniška”. Buvau besibaudžiąs keletą juostų nunešti matlingvistams — gal jie permanys? — bet apsigalvojau, skandalo pabūgau. Įmanomą informaciją teikdavo tik pirmasis automatas: „Pridėti tokių ir tokių reaktyvų į kolbas Nr. 1, Nr. 3 ir Nr. 7”, „Penkiais voltais sumažinti įtampą elektroduose, pradedant 34-tu, baigiant 123-čiu” ir t. t. Mašina neužmiršdavo „maitinltis” — vadinasi, ji „neišėjo iš proto”. Tuomet kas: gi tai?.
Visų labiausiai kamavo suvokimas, kad nieko negali padaryti. Man ir anksčiau bandymuose pasitaikydavo nesuprantamų dalykų, bet.tuomet blogiausiu atveju buvo galima kruopščiai pakartoti bandymą: jei netikęs efektas išnyksta — taip jam ir reikia, jei ne — ištirsim. O čia — nei pakartoti, nei atgal pasukti. Net sapnuose aš nieko kito nemačiau, tik baltas, skaičiais žįynuotas besirangančias gyvates, ir laužiau galvą, ilgesingai stengdamasis suprasti, ką gi mašina nori pranešti?
Aš jau nebežinojau, kur dėti skaičių pilnus perfojuostų rulonus. Mūsų institute juos panaudoja dvejaip: tuos, kuriuose atsispindi naujų uždavinių sprendimai, atiduoda į archyvą, o kitus bendradarbiai išsinešioja po namus ir vartoja kaip tualetinį popierių — labai praktiška. Mano rulonų jau biitų užtekę visiems Akademinio miestelio tualetams.
…Ir kai gražų balandžio rytą (laboratorijoje po bemiegės nakties aš tenkinau visus mašinos įgeidžius: pyliau, bėriau, reguliavau…) automatas Nr. 3 man pateikė skaitmenimis išreikštą frazę: „Streptocido striptizas su streptokokų tirtuliu…”, supratau, kad toliau tuo keliu eiti nebereikia.
Aš išnešiau visus rulonus į aikštelę parke, iškedenau juos (rodosi, savo veiksmus dargi palydėjau žodžiais: „Streptocidas, taip? Berdičevas? Sielų švelnumas? Svogūnas…” — tiksliai nepamenu) ir uždegiau. Sėdėjau prie laužo, šildžiausi, rūkiau, suprasdamas, kad eksperimentas žlugo. Ir ne todėl, kad nieko neišėjo, o todėl, kad pasidarė „košė”!.. Kažkada mudu su Valerijum Ivanovu vakuuminėje krosnyje dėl juoko sulydėm „metalų ir puslaidininkių košę” iš visų medžiagų, kokios tuomet buvo po ranka. Išėjo pasigėrėtino spalvų derinio lydinys; mes jį sutrupinome ištyrimui. Kiekvienoje lydinio kruopelėje buvo galima aptikti bet kokius kietųjų kiinų efektus — nuo tunelinio iki tranzistorinio, — ir visi jie buvo netvirti, nepastovūs, neatkuriami. Mes išmetėme „košę” į šiukšlių dėžę.
Dabar buvo tas pats. Mokslinis sprendimas prasmingas tada, kai iš medžiagos, prigimties, sistemos — iš ko tik nori — savybių ir efektų masės išskiriame tai, kas reikalinga, o visa kita nuslopiname. Man šitai nepavyko. Mašina neišmoko perprasti mano informacijos… Aš patraukiau į laboratoriją įtampos išjungti.
Ir koridoriuje pamačiau baką — puikų 2X1,5X1,2 m didumo skaidraus teflono ryką; aš jį įsigijau dar tuomet gruodyje, ketindamas tefloną panaudoti visokiems smulkiems dirbiniams, bet neprireikė. Sis bakas man davė paskutinę ir jau visai nežmonišką mintį. Aš išgrūdau į koridorių visus spausdinimo automatus, jų vietoj pastačiau baką, suvedžiau į jį laidus nuo mašinos, vamzdžių galus, šlangų ataugas, supyliau ir sukračiau reaktyvų likučius, užliejau vandeniu pakilusį dvoką ir kreipiausi į mašiną su tokia prakalba:
— Gana skaičių! Pasaulio negalima išreikšti dvejetainiais skaičiais, aišku? O jeigu ir galima, kokia iš to nauda? Nagi, pabandyk kitaip: vaizdais, kuo nors daiktišku… velniai tave griebtų!
Užrakinau laboratoriją ir išėjau, tvirtai nusistatęs pailsėti, nusiraminti. Ką ir kalbėti, pastarąją savaitę aš stačiai nebegalėjau miegoti naktimis.
…Tai buvo dešimt gražių dienų — ramių ir tvarkingų. Aš išsimiegodavau, darydavau mankštą, maudydavausi po dušu. Važiuodavome su Lena motociklu už miesto, eidavome į kiną, bastydavomės gatvėmis, bučiuodavomės. „Na, kaip ten mūsų kietosios schemos? — klausdavo ji. — Dar neištižo?” Aš jai atsakydavau ką nors tuo pačiu tonu ir nukreipdavau pokalbį į kitus dalykus. „Man neriipi jokios schemos, mašinos, bandymai, — įspėdavau save. — Nenoriu, kad vienąsyk mane išvežtų iš laboratorijos labai įsilinksminusį, su marškiniais ne pagal ūgį ilgomis rankovėmis!”
Bet viduje kažkas gnybčiojo. Mečiau, pabėgau — o kas ten dabar darosi? Ir kas gi tenai buvo? (Apie eksperimentą a jau mąsčiau būtuoju laiku: buvo…) Panašu, kad aš, laisvos informacijos padedamas, komplekse sužadinau kažkokį sintezės procesą. Bet kas per sintezė — tokia kvaila? Ir ką mašina ruošėsi sintetinti?”
TREČIAS SKYRIUS
Oficiantas apvyniojo butelį rankšluosčiu ir atkimšo jį. Salė prisipildė maurojimo ir dūmų, iš dūmų palubėje išniro neskusti skruostai ir žalia čalma.
— Kas tai?
— Tai… tai džinas!
— Bet juk aš užsakiau šampaną! Atneškite skundų knygą.
„…Žmogusėjo priešais maneasfaltuotu keliuku. Už jo žaliavo medžiai, baltavo senojo instituto korpuso kolonos. Viskas parke buvo kasdieniška. Aš traukiau avanso į buhalteriją. Žmogus žingsniavo, kiek krypuodamas, mostagavo rankomis ir nepasakysi, kad šlubčiojo, o tiesiog dešinę koją statė atsargiau, nei kairę; pastarasis faktas man ypač krito į akis.
Pirmoji mintis: kur aš tą tipą mačiau?
Mums artėjant prie viens kito, aš pamažu įžiūrėjau nuožulnią kaktą su laužtais antakių lankais, praplikimus viršum smilkinių, plokščius skruostus rudais savaitiniais šeriais, storą nosį, išdidžiai sučiauptas lūpas, nuobodžiaujamai primerktus vokus… Ne, mes tikrai matėmės, tos išpuikusios fizionomijos neįmanoma užmiršti. O žandikaulis — dieve mano! — tokį tik per šventes pasikabinti.
Antroji mintis: pasisveikinti ar abejingai praeiti pro šalį?