Ir tą akimirką viskas aplinkui man paliovė egzistuoti. Aš kluptelėjau ant lygaus asfalto ir sustingau vietoje. Priešpriešiais artėjau aš pats.
Trečioji mintis (pasmerktojo): „Na va…”
Žmogus sustojo prieš mane.
— Labas!
— Lllabas… — Akimoju galvoje kilo chaosas, švystelėjo išganingas spėjimas: — Jūs iš kinostudijos?
— Iš kinostudijos? Atpažįstu savo savikliovą! — antrininlcas plačiai šyptelėjo. — Ne, Valekai, filmo apie mus studijos dar neplanuoja. Nors dabar… kas žino!
— Klausykite, aš jums ne Valakas, o Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas! Kiekvienas šunakis…
Sutiktasis nusišypsojo, mano pyktis jį aiškiai linksmino. Buvo justi, kad jis labiau pasiruošęs susitikimui ir mėgaujasi palankesne padėtimi.
— Ir… malonėkite paaiškinti: kas jūs, iš kur atsiradote instituto teritorijoje, kokiu tikslu nusigrimavote ir apsitaisėte, mėgdžiodamas mane?
— Malonėsiu, — pasakė jis. — Valentinai Vasiljevičiau Krivošeinai, naujų sistemų laboratorijos vedėjau. Va mano leidimas, jei pageidaujate, — ir jis iš tikrųjų parodė mano nudriskusį leidimą. — O atsiradau aš, aiškus dalykas, iš laboratorijos.
— Ak netgi taip? — Panašioje situacijoje svarbiausia neprarasti jumoro jausmo. — Labai malonu susipažinti. Valentinas, atseit, Vasiljevičius? Iš laboratorijos? Taip, taip… aha… mtaip.
Ir čia aš susigriebiau, kad tikiu juo. Ne dėl leidimo, žinoma, pas mus su leidimais nė sargo neapmausi. Ar aš nelaiku sumojau, kad randas virš antakio ir rudas apgamas ant skruosto, kuriuos veidrodyje aš matau kairėje, iš tikrųjų turi būti kaip tik dešinėje veido pusėje. Ar pačioje pašnekovo elgsenoje buvo kažkas, vertęs tikėti, kad jis manęs nemulkina… Man pasidarė baisu: nejau aš ėmiau kliedėti bandymais ir susidūriau su savo išsidvejinusios asmenybės antrąja puse? „Bent niekas nepamatytų… Įdomu, iš šono žiūrint, — aš vienas ar mes dviese?”
— Atseit, iš laboratorijos? — Aš pamėginau pričiupti jį meluojant. — O kodėl jūs einate iš senojo korpuso?
— Buvau užėjęs į buhalteriją, juk šiandien dvidešimt antra. — Jis ištraukė iš kišenės pakelį penkrublinių, atskaičiavo pluoštą. — Imk savo dalį.
Aš mašinaliai paėmiau pinigus, perskaičiavau. Susigriebiau:
— O kodėl tik pusė?
— O viešpatie! — Antrininkas išraiškingai atsiduso. — Juk mes dabar dviese!
(Tas pabrėžtinai išraiškingas atodūsis… niekada taip nedūsausiu. Pasirodo, atodūsiu galima pažeminti. O jo dikcija —
jeigu galima taip pasakyti apie visišką dikcijos nebuvimą! — nejau aš irgi taip spiaudau žodžius nuo lūpų?)
„Aš paėmiau iš jo pinigus — vadinasi, jis egzistuoja, — mąsčiau aš. — Arba ir tai pojūčių klaida? Velnias griebtų, aš — tyrinėtojas, ir spiauti man į pojūčius, kol neperprasiu, koks čia reikalas!”
— Vadinasi, jūs primygtinai teigiate, kad atsiradote iš laboratorijos, užrakintos ir užantspauduotos?
— Aha, — linktelėjo jis. — Būtent iš laboratorijos. Iš bako.
— Dargi iš bako, sakykite, gerb… Kaip iš bako?
— Taip, iš bako. Tu bent lipynę būtum susipratęs įtaisyti, vos išsiropščiau…
— Klausyk, liaukis! Negalvoji gi tu rimtai mane įtikinti, kad tave… tai yra mane… ne, vis dėlto tave pagamino mašina?
4
Antrininkas vėl atsiduso; labiau paniekinamai nebegalima atsidusti.
— Aš jaučiu, tu dar negreit apsiprasi su mintimi, kad tai įvyko. O galėjai numanyti. Tu juk matei, kaip kolbose atsirado gyvoji materija?
— Maža ką mačiau! Kaip atsiranda pelėsiai drėgnose vietose, aš irgi mačiau. Bet tai dar nereiškia, kad buvau gyvybės atsiradimo liudininkas…. Gerai, tarkim, kolbose ir susidarė kažkas gyva — nežinau, aš ne biologas. Bet kuo tu čia dėtas?
— Tai yra — kaip tai kuo dėtas? — Dabar atėjo jo eilė įniršti. — O ką, tavo manymu, ji turėjo sukurti: kirmėlę? arklį? aštuonkojį? Mašina kaupė ir perdirbinėjo informaciją apie tave: matė lave, girdėjo, užuodė ir lytėjo tave, skaičiavo tavo smegenų biosroves! Tu jai įkyrėjai! Va ir prašom. Iš motociklo detalių galima sunarstyti tik motociklą, o anaiptol ne dulkių siurblį.
— Chm… na, tarkim. O iš kur bateliai, kostiumas, leidimas, apsiaustas?
— O velnias! Jeigu ji sukūrė žmogų, ką jai reiškia išauginti apsiaustą!
(Pergalingas akių blizgesys, pasitikintys gestai, išdidžios intonacijos… Nejau ir aš toks begėdiškai nepakenčiamas, kai jaučiu bent kokį pranašumą?)
— Išauginti? — aš pačiupinėjau jo apsiaustą. Mane nupurtė šaltis: apsiaustas buvo ne toks.
Kas didu, neišsyk sutelpa galvoje, bent jau mano. Atsimenu, kai buvau studentas, man pavedė globoti jaunimo festivalio delegatą, jauną medžiotoją iš Taimyro tundros; aš jį lydėjau po Maskvą. Jaunuolis šaltakraujiškai ir abejingai žiūrėjo į bronzines LŪPP skulptūras, į metro eskalatorius, į mašinų srautus, o apie daugiaaukštį MVU pastatą atsiliepė taip: „Iš karčių ir kailių galima pastatyti mažą čiumą, iš akmenų — didelį…” Bet va restorano „Nord”, kur mes užėjome perkąsti, vestibiulyje jis kaktomuša susidūrė su baltosios meškos iškamša, laikančia padėklą letenose — ir apmirė sukrėstas!
Panašiai atsitiko su manimi. Antrininko apsiaustas labai pavėdėjo į maniškį, net rašalo dėmė puikavosi kaip tik ten, kur kažkada užtėškiau, nukratydamas parkerį. Bet audinys buvo elastingesnis ir tarytum riebaluotas, sagos laikėsi ne ant siūlų, o ant lankių ataugėlių. Siūlų audinyje nebuvo.
— Sakyk, o jis prie tavęs nepriaugo? Tu gali jį nusivilkti?
Antrininkas visai įtūžo.
— Na, užteks! Nebūtina mane išrengti per tokį vėją, norint įsitikinti, kad aš — tai tu! Galiu ir taip viską paaiškinti. Randas virš antakio — nuo arklio nukritau, kai tėtušis mokė joti. Nutrauktas dešinės kojos kelio raištis — mokyklos futbolo pirmenybės! Ką tau dar priminti? Kaip vaikystėje, slapta tikėjai dievą? O gal kaip pirmame kurse gyreisi kambario vaikinams turėjęs ne vieną moterį, nors iš tikrųjų nekaltybę tepraradai per priešdiplominę praktiką Taganroge?
(„Va kalės vaikas! Ir parink tu man taip…”)
— M-taip… Na žinai, jei tu — tai aš, tuomet aš savimi nesižaviu.
— Aš irgi, — burbtelėjo jis. — Aš laikiau save nuovokiu žmogumi… — staiga jo veidas įsitempė. — Sšš, neatsigręžk!
Man itž nugaros pasigirdo žingsniai.
— Sveiki gyvi, Valentinai Vasiljevičiau! — ištarė Hario Chiloboko — docento, kandidato, sekretoriaus ir instituto masto širdėdos balsas.
Aš nesuspėjau atsakyti. Antrininkas prašmatniai išsišiepė ir nulenkė galvą:
— Laba diena, Hari Charitonovičiau!
Jo švytinčios šypsenos lydima, pro mus pražygiavo pora. Apvalutė juodaplaukė mergina žvitriai stukseno kulniukais-viliūtėmis į asfaltą, o Chilobokas, taikydamasis prie jos eigasties, 1 Uteno taip, lyg ir jis vilkėtų siaura suknia.
— Galimas daiktas, aš ne visai tiksliai jus supratau, Liudočka, — čiurleno jo baritonas, — bet, atsižvelgdamas, žinoma, i tai, kad jūsų kaip reikiant nesuprantu, pareiškiu savo samprotavimus…
— Haris vėl su nauja, — konstatavo antrininkas. — Va matai: Chilobokas — ir tas mane pripažįsta, o tu abejoji. Nagi, einam namo!
Kodėl klusniai nuspūdinau paskui jį į Akademinį miestelį, galiu paaiškinti nebent tuo, kad buvau visiškai suglumintas.
Bute jis tuoj pat pasuko į vonią. Pasigirdo vandens šniokštimas iš purkštuvo, paskui antrininkas ligi pusės išsikišo tarpduryje.
— Ei, pirmasis egzemplioriau ar kaip! Jei nori įsitikinti, kad mano viskas tvarkoj, prašau. Ta proga ir nugarą išmuilinsi.