Aš taip ir padariau. Tai buvo tikras žmogus. Ir kūną turėjo mano. Beje, nesitikėjau pamatyti tokias riebalų raukšles ant savo pilvo ir šonų. Reikia dažniau manktintis su hanteliais!
Kol jis maudėsi, aš vaikščiojau po kambarį, rūkiau ir stengiausi apsiprasti su faktu, kad mašina sukūrė žmogų. Mašina atgamino mane… O gamta, nejaugi tat įmanoma! Beprasmiškos viduramžių idėjos apie „homunkulą”… Vinerio mintis, kad informaciją žmoguje galima „suskaldyti” nuosekliais impulsais, perduoti juos į bet kokį nuotolį ir pagal juos vėl atkurti žmogų, kaip vaizdą teleekrane… Ešbio įrodinėjimai, kad tarp smegenų darbo ir mašinos darbo nėra principinio skirtumo — beje, Sečenovas tai įrodinėjo dar prieš jį… Bet juk visa tai — išmintingos kalbos smegenims pramankštinti; pamėgink, jomis remdamasis, ką nors padaryti!
O išeina — jau padaryta? Ten, už durelių, pliuškenasi ir pasigardžiuodamas prunkštauja ne Ivanovas, Petrovas, Sidorovas — tuos aš pasiųsčiau po galais, — bet „aš”… O rulonai su skaičiais? Pasirodo, aš sudeginau „popierinį save”?
Skaičių kombinacijose aš stengiausi surasti trumputes priimtinas tiesas, o mašina užkabino giliau. Ji kaupė informaciją, kombinavo ją ir šiaip ir taip, lygino grįžtamojo ryšio kanaluose, atrinkinėjo ir intensyvino kas reikalinga ir kažkokiuose sudėtinguose deriniuose „atrado” Gyvybę!
o paskui mašina ją išvystė iki žmogaus lygio. Bet kodėl? Kam? Juk aš to nesiekiau!
Dabar aš, protingai apsvarstęs, pajėgiu suvesti galus: taip, išėjo kaip tik tai, ko aš „siekiau”! Aš norėjau, kad mašina suprastų žmogų — tik tiek. „Jūs mane suprantate?” — „O taip!” — atsako pašnekovas, ir abudu, patenkinti vienas kitu, nueina savais reikalais. Pokalbyje tat baigiasi gerai. Tačiau bandymuose su loginiais automatais man nederėjo supratimo ir sutikimo taip lengvapėdiškai painioti. Užtat (geriau vėliau, negu niekad) verta išsiaiškinti: kas yra supratimas?
Yra praktinis (arba tikslu paremtas) supratimas. Į mašiną įveda programą, mašina ją supranta — daro tai, ko iš jos tikimasi. „Tobikai, paimki ” — ir Tobikas džiaugsmingai griebia praeivį už kiškų. „Cob!” — ir jaučiai suka į deginę. „Cobe!” — į kairę. Šitoks primityvus supratimo modelis „cob — cobe” įkandamas daugeliui gyvų ir negyvų sistemų. Jis kontroliuojamas pasiektais rezultatais, ir kuo primityvesnė sistema, tuo paprastesnis turi būti tikslas ir tuo smulkesnis užduoties programavimas.
Bet yra ir kitoks supratimas — abipusis supratimas: pilnutinis informacijos perdavimas kitai sistemai. Šiuo atveju informaciją įsisavinanti sistema turi būti nieku būdu ne elementaresnė už perduodančiąją… Aš neiškėliau mašinai tikslo, vis laukiau, kuomet ji baigs konstruotis ir sudėtingėti. O ji vis nebaigė ir nebaigė — ir natūralu: ji užsibrėžė „tikslą” kiaurai perprasti mano informaciją, ir ne tik žodinę, o bet kokią. (Mašinos „tikslas” — irgi užgaidi sąvoka, ja taip pat neverta smagintis. Tiesiog — informacinės sistemos elgiasi pagal dėsnius, kažkuo panašius į termodinamikos pradmenis; tarp manosios sistemos „daviklių — kristalobloko — SSM-12” ir aplinkos turėjo įsivyrauti informacinė pusiausvyra — kaip krosnyje turi susidaryti temperatūros pusiausvyra tarp metalo luito ir įkaitusių anglių. Tokia pusiausvyra ir yra abipusis supratimas. Nei schemoms, nei paprastiesiems organizmams jis neįmanomas.)
Va taip viskas ir pasidarė. Abipusiškai suprasti kits kitą gali tik žmonės. Gerai suprasti — labai artimi žmonės. Idealiai save suprasti gali tik tu pats. Ir mano antrininkas — informacinės pusiausvyros tarp manęs ir mašinos produktas. Bet „informacinių svarstyklių” snapeliai, reikia pasakyti, taip ir nesusilygino: aš tuo metu nebuvau laboratorijoje ir nesusidūriau su ką ti išdygusiu dubletu it su atspindžiu veidrodyje — kaktomis. O paskui mūsų gyvenimai susiklostė ir suvis skirtingai.
Žodžiu, siaubas kaip neišmanėliškai aš atlikau bandymą. Tiek tų mano nuopelnų, kad sumojau užmegzti grįžtamąjį ryšį…
Įdomu būtų pakartoti žaidimą: jei aš eksperimentą daryčiau griežtai, logiškai, apgalvotai, atmesdamas abejotinus variantus — ar gaučiau tokį pat rezultatą? Niekados gyvenime! Užsitikrinčiau dalingą kandidatinę — daktarinę, ir viskas. Juk moksle daugiausia dedasi vidutiniai dalykai — ir aš susigyvenau su vidutiniškumu.
Vadinasi, viskas tvarkoj? O kodėl graužia kartėlis, nepasitenkinimas? Kodėl mintyse aš vis grįžtu prie tų neapsižiūrėjimų ir klaidų? Juk pavyko… Ką, išėjo ne pagal taisykles? O ar yra taisyklės atradimams? Daug atsitiktinumų, negaliu visko prikergti savo „moksliniam regėjimui”? O Galvanio atradimas, o X spinduliai, o radioaktyvumas, o elektroninė emisija, o… nagi kiekvienas atradimas, kuriuo prasideda tas ar kitas mokslas, susijęs su atsitiktinumu. Daug ko dar nesuprantu? Irgi kaip visi, nėra ko didžiu dėtis!
Kodėl gi taip kamuojuosi?
Ė, čia, matyt, kas kita: dabar taip dirbti negalima. Labai jau nūdien mokslas pasidarė rimtas, su Galvanio ir Rentgeno laikais nepalyginsi. Stai šitaip nepagalvojus vienąsyk galima atrasti šauniu eksperimentu patvirtintą būdą Žemei akimirksniu sunaikinti…
Dubletas išėjo iš vonios, įraudęs, su mano pižama, ir atsistojo priešais veidrodį šukuotis. Aš priėjau, atsistojau šalia: iš veidrodžio žvelgė du vienodi veidai, tik dubleto plaukai nuo drėgmės buvo tamsesni.
Jis išsiėmė iš spintos ir įjungė elektrinį skustuvą. Stebėjau, kaip jis skutasi, ir jaučiausi vos ne svečiuose: tokie laisvi, šeimininkiški buvo jo judesiai.
Aš nebeiškenčiau:
— Klausyk, ar tu bent suvoki, kokia neįprasta ši situacija?..
— Ką? — Jis suskersakiavo. — Netrukdyk! — Tas faktas jam aiškiai buvo ne galvoj…”
Aspirantas padėjo į šalį dienorašitį, palingavo galvą: ne. Valia originalas nemokėjo skaityti sielų!
…Jis irgi buvo sukrėstas. Sprendžiant iš pojūčių, atrodė, tartum jis pakirdo bake, viską suprasdamas: kur jis yra ir kaip atsirado. Tiesą sakant, jau tada ir užsimezgė jo atradimas… O šiurkštavo jis, būdamas sutrikęs, ir dar, tur būt, iš nežinojimo kaip elgtis, kad nenusižemintų iki eksperimentinių pavyzdžių.
Jis vėl kibo į dienoraštį.
„… — Bet juk tu atsiradai iš mašinos, o ne iš motinos įsčių! Iš maginos, supranti!
— Na tai kas? O atsirasti iš įsčių, tavo manymu, paprasta? Žmogaus gimimas kur kas slėpiningesnis įvykis, negu mano atsiradimas. Cia galima įžvelgti loginį nuoseklumą, o ten? Berniukas išsivystys ar mergaitė? Į tėtį atsigims ar į mamą? Protingas išaugs ar pusgalvis? Aklina tamsa! Mums tas reikalas atrodo paprastas tik dėl masiškumo. O čia: mašina įrašė informaciją — ir atkūrė ją. Kaip magnetofonas. Žinoma, geriau ji būtų mane sukūrusi, sakykim, pagal Einšteiną… bet ką padarysi! Jei magnetofono juostelėje įrašyta „Op, mano žirniukai…”, nesitikėk išgirsti Čaikovskio simfoniją.
Ne, kalbos nėra, kad aš būčiau toks chamas! Matyt, jis skaudžiai jautė savo gimimo, savo padėties keblumą ir nenorėjo, kad aš tai suprasčiau. O ko ten nesuprasti: išlindo iš kolbų ir butelių, kaip viduramžių homunkulas ir šėlsta… Aš neretai pastebėdavau: žmonės, kurie jaučiasi kažkokie nepilnaverčiai, visad įžūlesni ir chamiškesni už kitus.
Ir dar — jis stengėsi elgtis natūraliai kaip naujagimis. Tas juk irgi nesigėri įvykio svarba (Žmogus gimė!), o išsyk pradeda rėkti, žįsti krūtį ir teršti vystyklėlius..
Aspirantas Krivošeinas tik atsiduso ir atskleidė kitą puslapį.
„— Na, o jautiesi tu normaliai?
— Visiškai! — Jis gaivino veidą odekolonu. — Kodėl aš turėčiau jaustis nenormaliai? Mašina — įrenginys be fantazijos. Numanau, ką ji iš manęs būtų padariusi, jei turėtų vaizduotą! O šiaip viskas tvarkoj: aš ne išsigimėlis su dviem galvom, jaunas, sveikas, kraujas tvinksi puikiausiai. Tuojau pavakarieniausiu ir važiuosiu pas Leną. Aš jos pasiilgau.