Выбрать главу

— K-ą-ą? — aš prišokau prie jo.

Jis susidomėjęs nužvelgė mane, akyse pasirodė išdykėliški žiburėliai.

— Beje, juk mes dabar varžovai! Klausyk, tu į tai kažkaip primityviai žiūri. Pavydas — niekingas jausmas, atgyvena. O ir ko pavyduliauti, pasvarstyk protingai: jeigu Lena bus su manim, negi tai reikš, kad ji neištikima tau? Sulaužyti ištikimybę galima su kitu vyriškiu, nepanašiu į tave, patrauklesniu, pavyzdžiui. O aš ar tu — jai tas pats… Dargi jei mes su ja turėsime vaikų, nebus galima sakyti, kad ji tau ragus įtaisė. Mes su tavim vienodi — ir visokie ten mudviejų genai, chromosomos taip pat… Ei-ei, atsargiau!

Jam teko prisidengti spintos durelėmis. Aš stvėriau nuo grindų hantelį, žengiau, prie jo:

— Užmušiu biaurybę! Logika nori įveikti… aš tau parodysiu logiką, homunkule! Aš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušiu, supratai? Nė galvoti apie ją nedrįsk!

Dubletas bebaimiškai išlindo iš už spintos; jo burnos kampučiai buvo nuleisti.

— Klausyk tu, Tarase Bulba! Padėk hantelį! Jei jau tu pradėjai apie tai kalbėti, susitarkim aiškiai iki galo. Į „homunkulą” ir „užmušiu” aš nekreipsiu dėmesio — kaip į isteriko išsišokimus. O va tokio tipo citatos, kaip „aš tave pagimdžiau…” — tai tu manęs nepagimdei. Aš ne tavo dėka egzistuoju ir kad aš būk tai tau pavaldus — verčiau neapsigaudinėti…

— Tai yra, kaip…?

— O taip. Padėk hantelį, aš rimtai kalbu. Tiksliai pasakius, aš atsiradau priešingai tavo sumanymams, stačiai todėl, kad tu laiku nenutraukei bandymo, o paskui ir norėjęs būtum, bet buvo per vėlu. Atseit, — jis negražiai šyptelėjo, — viskas analogiška tai situacijai, kurioje ir tu kažkada išvydai dienos šviesą per gimdytojų nesusipratimą…

(Žiūrėk tik, viską žino! Buvo. Kartą motušė po kažkokios vaikiškos mano išdaigos, kad klausyčiau ir branginčiau, pasakė:

— Norėjau aš padaryti abortą, bet apsigalvojau. O tu…

Geriau ji to nebūtų sakiusi. Manęs nenorėjo. Manęs galėj nebūti!)

— …Bet tu manęs nenešiojai, negimdei kančiose, nemaitinai ir nerengei kaip mama, — toliau kalbėjo dubletas. — Tu m nęs net nuo mirties negelbėjai; juk aš egzistavau ir iki to bandymo: aš buvau tu. Aš tau neskolingas nei už gyvybę, nei už sveikatą, nei už inžinerinį išsimokslinimą — už nieką. Taigi mūsų teisės lygios.

— Ir i Leną lygios?

— Į Leną… aš nežinau, kaip su Lena. Bet tu… tu… — sprendžiant iš veido išraiškos, jis norėjo kažką pridurti, bet susilaikė, tik šaižiai iškvėpė orą, — tu turi gerbti mano jausmus taip,pat, kaip aš tavo, supratai? Juk aš irgi myliu Leną. Ir žinau, kad ji mano — mano moteris, supranti? Aš pažįstu jos kūną, odos ir plaukų kvapą, jos alsavimą… ir kaip ji kalba: „Na, Valekai, tu kaip meška, iš tikrųjų!” — ir kaip ji raukia nosį…

Staiga jis užsikirto. Mes pažvelgėm į viens kitą, nukrėsti vienos ir tos pačios minties.

— Į laboratoriją! — aš pirmas šokau prie kabyklos.

KETVIRTAS SKYRIUS

Jei tu pageidauji taksi, o likimas siūlo autobusą — rinkis autobusą, nes jis važiuoja pagal tvarkaraštį.

K. Prutkovas, inžinierius, mintis Nr. 90

„Mes bėgome per parką po tiesumai; šakose ir miisų ausyse švilpė vėjas. Dangų dengė asfalto spalvos debesys.

Laboratorijoje dvokė įšilusia pelke. Palubės lemputės dujojo rūke. Palei savo stalą aš užmyniau šlangą, kurio anksčiau čia nebuvo, ir atitraukiau koją: šlangas ėmė rangytis!

Kolbos ir buteliai buvo pasidengę pilkomis išpūri į usiomis apnašomis; kas juose darėsi — nesuvaikysi. Iš distiliatorių čiurleno vandens srovelės, termostatuose klapsėjo relės. Tolimajame kampe, kur pro susiraizgiusius laidus, vamzdžius, šlangus jau nebebuvo įmanoma nusigauti, mirkčiojo SSM-12 pulto lemputės.

Slangų pasidarė kur kas daugiau, nei pirma. Mes skverbėmės pro juos lyg pro lianų sąžalynus. Kai kurie šlangai trūkčiojo, varinėdami kažkokius gurvolėlius. Bako sienos irgi apaugo pilkais pelėsiais. Aš nuvaliau juos rankove.

…Auksaspalvėje drumstoje terpėje šmėkšojo žmogaus silueliis. „Dar dubletas? Ne…” Aš Įsižiūrėjau. Vonioje išryškėjo moters kūno kontūrai, ir to kūno aš nebūčiau supainiojęs su jokiu kitu. Prieš mano veidą suposi beplaukė galva.

Kad mašina būtent dabar, kai mudu su dubletu susikirtome dėl Lenos, irgi bandė spręsti tą problemą, buvo kažkokia beĮjrotiška logika. Aš jaučiau baimę ir vidinį protestą.

— Bet… juk mašina jos nepažįsta!

— Užtat tu pažįsti. Mašina ją atkuria pagal tavo atmintį…

Mes kažkodėl prakalbome pašnibždomis.

— Žiūrėk!

Pro pamėkliškus Lenos kūno kontūrus ėmė ryškėti skeletas. Pėdos ukietėjo į baltus pirštikaulius, į sąnarius; pasimatė blauzdų ir kelių kaulai. It didžiulė nariuota kirmėlė išsirietė nugarkaulis, nuo jo išsišakojo šonkauliai, išaugo menčių kirveliai. Kaukolėj pasidarė žymu siūlės, apsibrėžė akiduobės… Nepasakysiu, kad mylimos moters skeletas — malonus reginys, bet aš negalėjau atplėšti žvilgsnio. Mes matėme tai, ko pasaulyje dar niekas nematė: kaip mašina kuria žmogų!

„Pagal mano atmintį, pagal tai, ką aš atsimenu… — karštligišgai mąsčiau aš. — Bet juk to nepakanka. O gal mašina įsisavino bendrus žmogaus kūno sandaros dėsnius? Iš kur — juk aš jų nežinau!”

Kaulai bake pradėjo apaugti vaiskiomis melsvai raudonomis raumenų juostomis ir pynėmis, o šie apsitraukė gelzganais — it vištiniais — riebalais. Raudonu punktyru persiuvo kūną kraujotakos sistema. Visa tai sūpavo tirpale, keitė apybrėžas. Net Lenos veidą nuleistais vokais, pro kuriuos matėsi pavandeniavusios akys, darkė grimasos. Mašina tartum taikstėsi, kaip geriau žmogų sukomponuoti.

Aš perdaug silpnai nusimanau anatomijoje iš viso ir apie moters kūną, skyrium imant, kad įvertinčiau, ar teisingai ar ne mašina kūrė Leną. Bet veikiai pajutau kažką negera. Pečiai, prieš kelias minutes buvę apvalūs, pasidarė kampuoti ir paplatėjo… Kas tai?

— Kojos! — dubletas man skaudžiai suspaudė dilbį. — Žiūrėk, kojos!

Aš žvilgtelėjau žemyn ir pamačiau gyslotas pėdas, kurioms tiktų nebent keturiasdešimt antro numerio batai; suvokus, kas dedasi, mane išpylė šaltas prakaitas: mašina išsėmė informacij apie Leną ir baigia kurti ją mano kūno pavyzdžiu! Aš pasisukau i dubletą: jo kakta taip pat blizgėjo nuo prakaito.

— Reikia sustabdyti!

— Kaip? Išjungti srovę?

— Negalima, tai išdildys mašinos atmintį. Atšaldyti?

— Kad nuslopintume procesą? Nieko nebus, mašina turi didelę šilumos atsargą…

O sudarkytas pavidalas bake darėsi vis ryškesnių apybrėžų. Apie kiiną suviskėjo perregima mantija — aš atpažinau fasoną paprastutės suknelės, su kuria Lena man labiausiai patiko. Mašina su idioto sąžiningumu tempė ją ant savo kūrinio…

— Reikia įsakyti mašinai, įteigti… tik kaip?

— Teisingai! — dubletas šoktelėjo prie stiklo spintelės, paėmė „Monomacho kepurę” ir, nuspaudęs transliacijos mygtuką, atkišo ją man. — Užsidėk ir neapkęsk Lenos. Galvok, kad nori ją sunaikinti… na!

Aš įsikarščiavęs čiupau žvilgantį gobtuvą, pasukaliojau rankose ir grąžinau.

— Nepajėgsiu…

— Tiutiū! Ką gi daryti? Juk t a i neilg trukus atvers akis ir…