Jis standžiai užsimaukšlino gobtuvą ant galvos ir ėmė išsijuosęs rėkauti, mosuodamas kumščiais;
— Sustok, mašina! Sustok tuojau pat, girdi! Tu kuri ne maketą, ne bandomąjį pavyzdį — žmogų! Sustok, kvaiša paskutine! Sustok geruoju!
— Sustok, mašina, girdi! — Aš atsisukau į mikrofonus. — Sustok, antraip mes tave sunaikinsim!
Šleikštu prisiminti tą sceną. Mes, įpratę mygtuko spustelėjimu ar rankenos pasukimu stabdyti ir nukreipti bet kokius procesus, šūkavome, aiškinome… ir kam? — kolbų, elektroninių schemų ir šlangų sankaupai. Tfu! Tai buvo panika.
Mes kažką dar plyšojom atkariais balsais, kai šlangai aplink baką nuo energingų susitraukimų staiga pradėjo tirtėti ir įdaiktintą pavidalą — hibridą aptraukė balta migla. Mes nutilome. Po trijų minučių migla išsiblandė. Aukso spalvos tirpale nebuvo nieko, tik iš bako vidurio į pakraščius sklido mirguliavimas ir blyksniai.
— Fu… — pasakė dubletas. — Anksčiau aš kažkaip nesuvokdavau protu, kad žmogų septyniasdešimt procentų sudaro vanduo. Dabar suvokiau…
Mes nusigavome prie lango. Nuo drėgnos tvankos mano kūnas apsinešė lipniu prakaitu. Aš atsiklasčiau marškinius, dubletas padarė tą patį. Vakarėjo. Debesys danguje išsiskirstė. Instituto korpuso stikluose priešais mus kaip niekur nieko atsispindėjo purpurinis saulėlydis. Taip jis atsispindėjo kiekvieną giedrą dieną: vakar, prieš mėnesį, metus — kai šito dar nebuvo. Gamta dėjosi, kad nieko neįvyko.
Man prieš akis stovėjo perregimais audiniais apsitraukiantis skeletas.
— Tos anatominės detalės, tos grimasos… brr! — pasakė dubletas, dribdamas į kėdę. — Man kažkodėl ir Leną praėjo noras matyti.
Aš nutylėjau, nes jis išsakė mano mintį. Dabar jau viskas praėjo, bet tada… viena, žinoti, tegu ir detaliai, kad tavo moteris iš mėsos, kaulų ir vidurių, kitas dalykas — pamatyti tai.
Aš ištraukiau iš stalčiaus laboratorijos žurnalą, peržvelgiau paskutinius įrašus — striuki ir neturiningi. Jule smulkiai užrašinėj i tik tuomet, kai bandymas vyksta, kaip sumanei arba padori idėja ateina į galvą; o čia buvo:
„Balandžio 8. Iškodavau skaitmenis, 860 eilučių. Nesėkmingai.
Balandžio 9. Iškodavau penkių rulonų skaičius pasirinktinai. Nieko nesupratau. Kažkokia šizofrenija!
Balandžio 10. Iškodavau — rezultatas tas pats. Įpyliau papildomai į kolbas ir butelius: į 1, 3 ir 5 nr. po 2 1 glicerino; į 2 ir 7 nr. — po 200 ml tiošlapalo; į visus — po 2–3 1 distiliato.
Balandžio 11. „Streptocido striptizas su streptokokų tirtuliu.” Na — viskas…”
O dabar paimsiu parkerį ir užrašysiu: „Balandžio 22. Kompleksas atgamino mane, V. V. Krivošeiną. Krivošeinas Nr. 2 sėdi greta ir kasosi pasmakrę.” Anekdotas!
Ir staiga mane užplūdo šėtoniško išdidumo banga. Atradimas juk yra — ir koks! Jis apima ir sistemologiją, ir elektroniką, ir bioniką, ir chemiją, ir biologiją, viską, ką norite, dar kažką daugiau. Ir padariau jį — aš! Kaip padariau, kokiu būdu man tat pavyko — antraeilis klausimas. Svarbiausia: aš! Aš!. Dabar tik pakviesti Valstybinę komisiją ir pademonstruoti, kaip bake susikuria naujas dubletas… Įsivaizduoju, tai ištįs visų veidai! Ir pažįstami dabar jau tikrai sakys: „Na tu ir skėleii”, sakys: „Va tau ir Krivošeinas”! Ir Voltampernovas atkurs ži rėti… Aš pajutau nenumaldomą norą sukikenti; jei ne pašnekovas, būčiau nesusitvardęs.
— Ką ten pažįstami, Voltampernovas, — išgirdau aš savo balsą ir neišsyk supratau, kad tuos žodžius ištarė dubletas. — Tai, Valekai, Nobelio premija!
„O ir tikrai: Nobelio! Portretai visuose laikraščiuose… Ir Lena, nūn į mane žiūrinti kiek iš aukšto — žinoma, ji graži, o aš ne! — tuomet supras… Ir eilinė pavardė — Krivošeinas (kartą aš ieškojau įžymių bendrapavardžių enciklopedijoje — ir neradau: Krivollykų yra, Krivonogų yra, o Krivošeinų nėra) skamlbės griausmingai: Krivošeinas! Tas pats!. ”
Nuo tų minčių aš pasijutau nemaloniai. Garbėtroškiškos svajos pranyko. Iš tikrųjų: kas gi bus? Ką toliau daryti su tuo atradimu?
Aš trenksmingai užverčiau žurnalą.
— Tai ką, gaminsim į save panašius? Surengsim Krivošeinų dempingą? Beje, galima ne vien Krivošeinų, jei ką nors kitą Įrašysim į mašiną… Velniai žino kas! Kažkaip visa tai… ant jokio kurpalio nelenda.
— M-taip. O viskas buvo ramu tylu… — dubletas pasukiojo galvą.
Taigi, viskas buvo tylu ramu… „Gražus oras, mergaite. Į kurią jūs pusę?” — „Į priešingą!” — „Ir man tenai, o kaip jūsų vardas?” — „O kam jis jums?” — na ir taip toliau, ligi pat Santuokų rūmų, gimdymo namų, diržų sūnui už katę, užmuštą iš timpos, ir neapkenčiamos „Zoologijos” deginimą, jam baigus septynias klases. Kaip gerai pasakyta Dneprovsko CBAĮ kontoros pirmininko straipsnyje: „Seimą yra giminės pratęsimo ir valstybės gyventojų skaičiaus didinimo priemonė”. Ir staiga — tegyvuoja mokslas! — atsiranda konkurencinė priemonė: įberiame ir įpilame reaktyvų, įsigiję pagal Vyriausios chemijos prekybos valdybos preiskurantą, per daviklių sistemą įvedame informaciją — gauname žmogų. Be to, subrendusį, paruoštą gyvenimui: su raumenimis ir inžinieriaus kvalifikacija, su įpročiais ir gyvenimo patyrimu… „Išeina, mes kėsinamės į visa, kas žmogiškiausia žmonėse: į meilę, į tėvystę ir motinystę, į vaikystę! — Mane pradėjo krėsti šiurpas. — Ir išsimoka. Išsimoka — štai kas baisiausia mūsų racionalistiniame amžiuje!”
Dubletas pakėlė galvą, jo akyse atsispindėjo nerimas ir sumaištis.
— Klausyk, bet kodėl baisu? Na, dirbome, tiksliau, tu dirbai. Na, padarei bandomąjį įrenginį, o su juo — atradimą. Žmogaus sintezė iš informacijos — karšta alchemikų svajonė. Praplečia miisų supratimą apie žmogų kaip informacinę sistemą… Na ir labai malonu! Kitados karaliai dosniai asignavo tokius darbus… teisybė, paskui kapojo galvas belaimiams tyrėjams. Pagalvojus — gerai ir darė: nepajėgi — nesiimk. Bet mums juk nieko blogo neatsitiks. Dargi priešingai. Kodėl gi taip baisu?
„Todėl, kad dabar ne viduriniai amžiai, — atsakiau aš sau. — Ir ne praeitas amžius. Ir net ne XX amžiaus pradžia, kai viskas buvo priešakyje. Tuometiniai atradėjai turėjo moralinę tei-” sę paskiau skėstelti rankomis: girdi, nežinojome, kad taip biauriai išeis… Mes, jų laimingi palikuonys, tokios teisės neturim. Tocfl, kad mes žinome. Todėl, kad jau visko būta.
…Visko biita. Buvo dujų atakos — pasitelkus mokslą, Maidanekai ir Osvencimai — pasitelkus mokslą, Hirosima ir Nagasakis — pasitelkus mokslą. Globalinių karų planai — pasitelkus mokslą, pritaikius matematiką. Nedideli karai — irgi pasitelkus mokslą… Nuo pastarojo pasaulinio karo praėjo dešimtmečiai: nuvalėme griuvėsius, užstatėme gaisravietes, sutrūnijo ir susimaišė su žeme 50 milijonų lavonų, užgimė ir užaugo nauji šimtai milijonų žmonių — o karo atminimas nenyksta. Atsiminti baisu, o užmiršti dar baisiau. Nes tai netapo praeitim. Liko žinojimas: žmonės tai gali.
Atradėjai ir tyrinėtojai — viso labo tik savo dalyko specialistai. Kol išplėšia iš gamtos naujas žinias, jiems tenka padėti tiek darbo ir išradingumo, kad apmąstymams ne pagal specialybę — kas iš to išeis gyvenime? — nebelieka nei jėgų, nei minčių. Ir tuomet subėga tie, kam tai „pagal specialybę”: žmogiūkščiai, kuriems bet koks išradimas ir atradimas — tik nauja priemonė seniems tikslams — valdžiai, turtams, įtakai, pagarbai ir perkamiems malonumams — pasiekti. Jeigu jiems duosi mūsų metodą, jie jame pamatys tik vieną „naujovę” — išsimoka! Dubliuoti garsius dainininkus, aktorius ir muzikantus? Ne, neišsimoka: plokšteles ir atvirukus gaminti pelningiau. Betgi išsimokės masiniu tiražu gaminti tam tikros paskirties žmones: rinkėjus politiniam priešininkui įveikti (rentabiliau, negu švaistyti šimtus milijonų įprastai rinkiminei kampanijai), moteris viešiesiems namams, deficitinių specialybių darbininkus, virštarnybinius kareivius… galima ir romesnius, vienpusiškai išvystyt gabumų specialistus, kad darytų naujus išradimus ir nesikištų ne į savo reikalus. Tam tikros paskirties žmogus, žmogus-daiktas — kas begali būti blogiau? Kur dedame atlikusius paskirtį, atitarnavusius daiktus ir mašinas? Perlydome, į laužą, po presu, į šiukšlyną. Na ir žmones-daiktus galima ten pat.”