— Bet juk taip yra tenai… — dubletas neaiškiai parodė ranka. — Pas mus visuomenė neleis.
„O negi pas mus nėra žmonių, pasiruošusių panaudoti viską: nuo komunizmo idėjų iki melagingų radijo laidų, nuo tarnybinės padėties iki klasikų citatų, — kad išsikovotų gerą gyvenimą, svarią padėti, o paskui dar geresnį gyvenimą, ir dar, ir dar, bet kokia kaina? Žmonių, kurie menkiausią pasikėsinimą į jų privilegijas taikstosi išaiškinti kaip visuotinę katastrofą?”
— Yra, — kinktelėjo dubletas. — Ir vis dėlto žmonės — iš esmės gera liaudis, kitaip pasaulis seniai būtų virtęs kits kitą kandžiojančių padugnių kamuoliu ir žuvęs be jokio termobranduolinio karo. Bet… Juk be smulkių gamtinių nemalonumų — potvynių, žemės drebėjimų, virusinio gripo — dėl visų savo vargų, neišskiriant nė pačių siaubingiausių, žmonės patys kalti. Kalti, kad pakluso, kai nereikėjo paklusti, sutiko su tuo, kam reikėjo priešintis, laikėsi nuošaliai. Kalti, kad dirbo darbą, už kurį daugiau moka, o ne tą, kuris reikalingas visiems žmonėms ir jiems patiems… Jeigu didžiuma žmonių Žemėje derintų savo darbus ir užsiėmimus su-žmonijos interesais, mums nebūtų ko baimintis dėl to atradimo. Bet taip nėra. Ir todėl… pasipainiotų pavojingai arti jo bent vienas įtakingas ir sumanus šunsnukis — mūsų atradimas virstų pabaisa.
Nes moksliniai atradimai pritaikomi vien tik technikoje. Kažkada techniką žmogus išgalvojo kovai su gamta. Dabar ją lengva panaudoti žmonių kovai prieš žmones. O ta linkme vystoma technika neišsprendžia jokių problemų, tik daugina jas. Kiek dabar pasaulyje mokslo, technikos, socialinių problemų vietoj vienos, išspręstos prieš du dešimtmečius — kaip sintetinti helį iš vandenilio?
Paleisim mes savo atradimą į pasaulį — ir gyventi pasidarys dar baisiau. Ir nusipelnysim „šlovę”: kiekvienas žmogus tiksliai žinos, ką ir už ką prakeikti.
— Klausyk, o gal… ir tikrai? — pasakė dubletas. — Nieko mes nematėme, nieko nežinome. Užteks žmonėms siaubing atradimų, lai susidoroja bent su esamais. Išjungsim įtampą, užsuksim čiaupus… A?
„Ir išsyk — jokios problemos. Suvartotus reaktyvus nurašysiu, su darbu kaip nors atsiskaitysiu. Ir imsiuosi ko nors paprastesnio, nekaltesnio…”
— O aš išvažiuosiu į Vladivostoką įrengimų uostuose montuoti, — pasakė dubletas.
Mes nutilome. Už lango vii-š juodų medžių žėrėjo Venera. Kažkur vaiko balsu skundėsi katė. Parko tyloje karojo aukšta staugianti gaida — tai Lenkos KB vyko stendiniai naujo variklio bandymai. „Darbas juda. Ką gi, viskas teisingai; 41-ieji metai neturi pasikartoti… — aš galvojau apie tai, norėdamas nuvilkinti sprendimą. — Giliose šachtose sprogsta plutonio ir vandeniliites bomtoos — gerai apmokamiems įmokslininkams ir inžinieriams būtina tobulinti branduolinį ginklą… O nuo betoninių aikštelių ir iš betono šulinių visuose planetos kampeliuose žiūri į dangų smailianosės raketos. Kiekviena nutaikyta į skirtą objektą, elektronika jose įjungta, skaičiavimo mašinos jas nepaliaujamai zonduoja „testais”: ar nėra kur gedimo? Mundiruoti technikai beregint atjungia elektroninį bloką, lig tik baigiasi bandymais nustatytas jo patikimumo laikas, išima jį iš lizdo ir mitriai, darniai, tartum štai tuoj prasidės karas, kuriame reikia suskubti nugalėti, į tuščią lizdą įstumia naują bloką. Darbas juda.”
— Nesąmonė! — pasakiau aš. — Žmonija daug kam nepribrendo: branduolinei energijai, kosminiams skridimams — ir kas? Atradimas — tai objektyvi realybė, jam neužkirsi kelio. Ne mes, tai kiti prisikas — pradinė bandymo idėja paprasta. Tu tikras, kad jie su atradimu geriau tvarkysis? Aš — ne… Todėl reikia galvoti, ką padarius, kad šis atradimas netaptų grėsme žmogui.
— Keblu… — atsiduso dubletas ir pakilo. — Aš pažiūrėsiu, kas ten bake dedasi.
Po akimirkos jis grįžo persimainiusiu veidu.
— Valia, ten… ten tėtis!
Radistai žino tikrą ženklą: jei sudėtinga elektroninė schema surinkta išsyk pradeda veikti, gero nelauk. Jei ji išbandant neims gurti, tai užtrauks gėdą konstruktoriams prieš priėmimo komisiją; jei komisiją praeis — serijinėje gamyboje ims aiškėti trūkumas po trūkumo. Silpna vieta visuomet iškils aikštėn.
Mašina užmanė nustatyti informacinę pusiausvyrą jau nebe tarp savęs ir manęs, tiesioginio informacijos šaltinio, o tarp savęs ir viso pasaulio, visos informacinės aplinkos, apie kurią iš manęs sužinojo. Todėl ėmė materializuotis Lena, todėl pasirodė tėvas.
Todėl darėsi ir visa kita, per ką mes su dubletu plušėjome be poilsio ištisą savaitę. Toji mašinos veikla buvo ankstesnės loginio vystymosi linijos tąsa; bet techniškai tat buvo mėginimas netinkamomis priemonėmis. Vietoj „pasaulio modelio” bake išėjo klejonė…
Negaliu rašyti apie tai, kaip bake ėmė rastis tėvas, — baisu. Taip jis atrodė mirties dieną: sudribęs senis plačiu nuskustu veidu, išretusi plaukų žilė aplink kiaušą. Mašina pasirinko patį paskutinį ir patį slogiausią prisiminimą apie jį. Merdėjo jis mano akyse, jau liovėsi alsavęs, o aš vis stengiausi atšildyti stingstantį kūną…
Paskui man kelissyk sapnavosi vienas ir tas pats sapnas: aš iš visų jėgų trinu šaltą pačiupinėti tėvo kūną — ir jis šyla, tėtušis ima alsuoti, iš pradžių su pertrūkiais, agoniškai, paskui įprastai, — atveria akis, keliasi iš patalo. „Sunegalavau bent kiek, sūnau, — sako atsiprašančiu balsu. — Bet viskas tvarkoj.” Tas sapnas buvo lyg atvirkščia mirtis.
O dabar mašina kūrė jį, kad jis dar kartą mirtų mūsų akivaizdoje. Protu mes suvokėme, kad čia joks tėtušis, o eilinis informacinis hibridas, kuriam negalima leisti susiformuoti; juk nežinia, kas tai bus — lavonas, išprotėjusi būtybė ar dar kažkas. Bet nei dubletas, nei aš nesiryžome užsidėti „Monomacho kepurę”, sukomanduoti mašinai: „Ne!” Mes vengėme žiūrėti į baką ir į viens kitą.
Paskui aš priėjau prie skydo, truktelėjau kirtiklį. Laboratorijoje pasidarė tamsu ir tylu.
— Ką tu darai? — dubletas šoko prie skydo ir įjungė elektroenergiją.
Kondensatorių filtrai per tą sekundę nespėjo išsikrauti, mašina veikė. Bet bake viskas išnyko.
O paskui bake išvydau visą savo atminties chaosą: botanikos mokytoją 5-oje klasėje Jelizavetą Moisejevną; mergaičiukę Klavą iš tų pačių laikų — vaikėziškų jausmų objektą; kažkokį senų dienų pažįstamą poetišku profiliu; Kišiniove, turguje, probėg,šmais matytą moldavą vežėją… nuobodu vardyti,
Tai buvo ne „pasaulio modelis”: visa, kas susidarydavo bake, būdavo miglota, fragmentiška, kaip ir tai, kas susikaupia užmaršioje žmogaus atmintyje. Jelizavetos Moisejevnos, pavyzdžiui, nusisekė tik mažytės griežtos akutės po amžinai surauktais antakiais, o iš moldavo vežėjo suvis liko tik avikailio kepurė, užsmaukta ant pat ūsų…
Miegoti mes eidavome paeiliui. Vienam tekdavo dežuruoti prie bako, kad suspėtų laiku užsidėti „kepurę” ir „įsakyti” mašinai; „Ne!”
Dubletas pirmutinis susiprotėjo kyštelti į skystį termometrą (smagu buvo žiūrėti, koks patenkintas jis pasijuto po pirmo savarankiško kūrybinio akto!). Termometras rodė 40 laipsnių.