— Karštine sergančio kliedesys…
— Reikia jai duoti karščio mažinamųjų, — leptelėjau aš pusiau juokais.”
Bet gerai pagalvoję, mes ėmėme į visus mašiną maitinančius butelius ir kolbas berti chininą. Temperatūra nukrito iki 39 laipsnių, tačiau kliedesys nesiliovė. Dabar mašina kombinavo pavidalus kaip biauriame sapne: instituto pirmojo skyriaus viršininko Kliapo veidas palengva įgavo Azarovo bruožus, tam staiga ėmė želti chilobokiški ūsai…
Kai temperatūra nukrito iki 38 laipsnių, bake pradėjo rodytis plokšti — kaip ekrane — politinių veikėjų, kino artistų, gamybos pirmūnų drauge su sumažinta Garbės lenta, Lomonosovo, Faradėjaus, garsios mūsų mieste estrados dainininkės Marijos Trapezund pavidalai. Tie dvimačiai šešėliai — tai spalvoti, tai juodai balti — akimirksniu iškildavo, tverdavo keletą sekundžių ir išsisklaidydavo. Atrodė, kad mano atmintis baigia išsisemti.
Šeštą ar septintą dieną (mes pametėme dienų skaičių) auksaspalvio skysčio temperatūra sumažėjo iki 36,5,
— Norma! — Ir aš nukiūtinau išsimiegoti.
Dubletas liko budėti.
Naktį jis ištuskino mane.
— Kelkis! Ten mašina akutes rodo, einam.
Pro miegus aš pasiunčiau jį velniop. Jis išpylė ant manęs puoduką vandens. Teko eiti.
…Iš pradžių man pasirodė, kad bako skystyje plūduriuoja kažkokie burbulai. Bet tai buvo akys — balti rutuliukai su vyzdžiu ir rainele. Jos atsirasdavo bako gelmėje, išnirdavo, sprau davosi prie perregimų sienų, sekė mūsų judesius, SSM-12 pulto lempučių mirkčiojimą: žydros, pilkos, rudos, žalios, juodos, rausvai geltonos, arkliškos — didžiulės, su violetiniais vyzdžiais, kaliniškos — žibančios, su tamsiais vertikaliais plyšiais, juodi paukštiški karoliukai… Čion, tur būt, susitelkė akys visų žmonių ir gyvulių, kuriuos man teko matyti. Būdamos be vokų ir blakstienų, jos atrodė nustebusios.
Paryčiu akių ėmė rastis ir šalia bako: atgiję šlangai pradėjo leisti raumeningas ataugas, užsibaigiančias vokais ir blakstienomis. Vokai atsiverdavo. Naujosios akys žiūrėdavo į mus įdėmiai ir su kažkokiu lūkesčiu. Nuo daugybės nebylių žvilgsnių jautėmės kaip nesavi.
O paskui… iš bako, kolbų ir atgijusių žlangų veržliai — it bambuko atžalos — ėmė augti čiuptuvai ir siurbtuvėliai. Kažkas naivaus ir vaikiškai jaudinančio buvo jų judesiuose. Jie pynėsi, lietė kolbų ir prietaisų sieneles, laboratorijos sienas. Vienas čiuptuvėlis nutįso iki plikij elektros skydo gnybtų, palietė juos, trūktelėjo ir nukaro apanglėjęs.
— Sit kaip, čia jau ne juokai, — pasakė dubletas.
Taip, tai buvo nebe juokai: nuo stebėtojiško informacijos kaupimo būdo mašina perėjo prie aktyvaus ir tam reikalui kūrė savo imtuvus, savo vykdančiuosius mechanizmus… Išvis, kaip pavadintum jos vystymąsi: informacinės pusiausvyros siekimu, savikonstrukcija ar biologine informacijos sinteze — negalima nesigėrėti ypatingu to proceso galingumu ir atkaklumu. Ne šitaip, tai kitaip — tik nesustoti!
Bet po viso to, ką matėme, gėrėjimasis ir akademinis smalsumas mums nerūpėjo. Mes nutuokėme, kuo tai gali baigtis.
— Na, užteks! — aš paėmiau nuo stalo „Monomacho kepurę”. — Nežinau, ar pavyks priversti ją daryti tai, ko mes norime…
— Tam reikalui būtų neblogai žinoti, ko mes norime, — įterpė dubletas.
— …bet pradžiai turime ją priversti nedaryti to, ko mes nenorime.
„Pašalinti akis! Įtraukti čiuptuvus! Nustoti materialinus informaciją! Pašalinti akis! Įtraukti čiuptuvus! Nustoti…” — įtempę visas minties galias, mes kartojome tai per „Monomacho kepurę”, sakėme į mikrofonus.
o mašina kaip ir anksčiau kraipė gyvus čiuptuvus ir sprogino į mus šimtus visokiausią akių. Tai jau buvo panašu į dvikovą.
— Prisidirbome, — pasakė dubletas.
— Ak taip! — Aš trinktelėjau kumščiu į bako sieną. Visi čiuptuvai sutrūkčiojo, ėmė tiestis Į mane — aš žengiau atgal. — Valia, užsuk vandenį! Atjunk maitinimo šlangus.
„Mašina, tu žūsi. Mašina, tu mirsi iš bado ir troškulio, jei nepaklusi…”
Žinoma, tai buvo grubu, nesubtilu, tačiau kas beliko daryti? Antrininkas iš lėto užsuko vandentiekio ventilį. Čiurkšlių ūžmą iš distiliatorių pakeitė barbenantys lašai. Aš užspaudžiau šlangus gnybtais… Ir kriiptelėję nusviro čiuptuvai! Pradėjo riestis, trauktis atgal į baką. Pasmėlo, apsiašarojo ir susiraukšlėjo akių rutuliukai.
Po vafendos viskas pranyko. Skystis bake pasidarė kaip ir pirma — auksaspalvis ir skaidrus.
— Šitaip jau geriau! — aš nusiėmiau „kepurę” ir suvyniojau laidus.
Mes vėl paleidom vandenį, atgniaužėm gnybtus ir ligi vėlyvos nakties sėdėjome laboratorijoje — rūkėme, kalbėjome visokius niekus, laukėme, kas bus. Dabar mes nežinojome, ko labiausiai bijotis: naujų mašinos kliedėjimų ar kad sistema, iškankinta tokio mūsų elgimosi, nesuirtų ir nenustotų egzistavusi. Pirmąją dieną mes dar galėjome svarstyti mintį „ar nemetus atradimo?” Dabar mums jau darėsi negera, pagalvojus, kad jis gali „pasimesti” pats — pamagins nebūtu ir pranyks.
Tai aš, tai dubletas ėjome prie bako, atsargiai kvėpėme orą, būkštaudami suuosti trūnėsių ar pašvinkusį dvoką; nepasikliaudami termometru, delnais lietėme bako sienas ir šiltus gyvus šlangus: ar nevėsta? Ar nedega vėl karštine?
Bet ne, oras kambaryje buvo šiltas, drėgnas ir grynas, tartum čia būtų laikomas didelis valyvas gyvulys. Mašina gyveno. Ji tiesiog nieko nesiėmė viena pati. Mes ją privertėme nusilenkti!
Pirmą valandą nakties aš pažvelgiau į savo antrininką — lyg į veidrodį. Jis lėtai mirkčiojo paraudusiais vokais, šypsojosi.
— Atrodo, viskas tvarkoj. Einam išsimiegosim, a?
Siuo metu nebuvo dirbtinio dubleto. Greta sėdėjo darbo draugas, toks pat nuvargęs ir laimingas, kaip ir aš. Ir — keistas dalykas! — juk aš nedžiūgavau, susitikęs su juo parke, mali?
nęs nelinksmino atminties fantasmagorija bake… o štai dabar man pasidarė ramu ir džiugu.
Vis dėlto visų svarbiausia žmogui — jaustis padėties šeimininku!”
PENKTAS SKYRIUS
Ar tiktai uolus priežastinių ryšių ieškojimas nerodo savininkiškų žmogaus instinktų? Juk ir čia mes ieškome, kas kam priklauso.
„Mes išėjome į parką. Naktis buvo šilta. Iš nuovargio abu užmiifšome, ikad mums nedera rodytis drauge, ir prisiminėme tai tik kontrolinėje. Senis VacMioryčius žiiirėjo į mus, įdėbęs šiek tiek padėrusias žydras akutes. Mes apmirėme.
— A, Valentinas Vasiljevičius! — staiga apsidžiaugė senukas. — Jau atbudėjote?
— Taip… — vienu balsu atsakėme.
— Ir teisingai. — Vachtioryčius sunkiai pasikėlė, atšovė laukujės duris. — Ir nieko tam institutui neatsitiks, ir niekas jo nepavogs, ir viso jums geriausio, o man dar sėdėti. Žmonės linksminasi, o man dar sėdėti, šitaip…
Mes iššokome į gatvę ir vikriai leidomės šalin.
— Tai bent! — Staiga aš atkreipiau dėmesį, kad instituto naujojo korpuso fasadas išpuoštas įvairiaspalvėmis lemputėmis. — Kuri šiandien diena?
Dubletas sumetė pirštais:
— Gegužės pirma… ne, antra. Su šventėmis, Valia!
— Su praėjusiomis… Še tai tau!
Aš atsiminiau, kad mes su Lena susitarėme Gegužės pirmąją svečiuotis jos bendradarbių kompanijoje, o antrąją važiuoti motociklu už Dnepro, ir suniurau. Užsigavo dabar mirtinai.
— O Lena šiuo metu šoka… kažkur ir su kažkuo, — tarė dubletas.