— Ogi kas tau darbo?
Mes nutilome. Gatve lėkė žalumynais išgražinti troleibusai. Nuo namų stogų startavo raketos-nešėjos iš lempučių. Už plačiai atvertų langų šoko, dainavo, skimbčiojo taurėmis…
Aš užsirūkiau, ėmiau svarstyti „mašinos motinos” (.taip mes galiausiai pavadinome visą kompleksą) stebėjimo rezultatus. „Visų pirma, ji ne mašina orakulas ir ne mašina mąstytojas, jokios informacijos atrankos ji nedaro. Tik derina ją — kai kada prasmingai, kai kada ne. Antra, ją galima valdyti ne tik energetiniu (užspaudžiant šlangus, atjungiant vandenį ir energiją — žodžiu, griebiant už gerklės), o ir informaciniu būdu. Teisybė, kol kas ji atsiliepdavo tik į komandą „Ne!”, bet kiekviena pradžia sunki. Atrodo, visų parankiausia jai komanduoti smegenų biopotencialais per „Monomacho kepurę”… Trečia, „mašina motina” — nors ir labai sudėtinga, tėra mašina: dirbtinis tvarinys be užsibrėžto tikslo. Stabilumo, informacinės pusiausvyros siekimas, be abejo, ne tikslas, o savybė, tokia pat, kaip ir analitinių svarstyklių. Tik ji kur kas sudėtingiau atsiskleidžia: per išorinės informacijos sintezę gyvos materijos pavidalu. Tikslas visuomet yra uždavinio sprendimas. O mašina jokio uždavinio neturėjo — va ir kvailiojo iš galimybių pertekliaus. Bet…”
— …uždavinį jai privalo duoti žmogus, — pastvėrė mintį dubletas; manęs jau nebestebino jo sugebėjimas mąstyti paraleliai. — Kaip ir visoms kitoms mašinoms. Tad, kaip sako biurokratai, visa atsakomybė tenka mums.
Galvoti apie atsakomybę nebuvo noro. Dirbi dirbi, savęs nesigaili — ir še tau, dar ir atsakyti reikia. O žmonės ana linksminasi… Pražiopsojom šventes, idiotai. Va taip ir gyvenimas praslinks dvokiančioj laboratorijoj…
Mes pasukome kaštonų alėja, vedančia į Akademinį miestelį. Priekyje pamažiukais žengė pora. Mums su dubletu, blaiviems, alkaniems ir vienišiems, net širdis suspaudė: taip šauniai tiko tas dvejetas dujinių vamzdelių nušviestos alėjos perspektyvoje. Jis, aukštas ir elegantiškas, prilaikė ją už talijos; ji ėjo, kiek palenkusi prašmatnią šukuoseną prie jo peties. Kad aplenktume juos ir neaitrintume širdžių lyrišku reginiu, mes nevalingai paspartinome žingsnį.
— Tuojau paklausysime magnetofono, Tanečka! Turiu tokių įrašų — niekaip meatsiklausysite, — atsklido iki mūsų čirvenantis Chiloboko balsas, ir mudu supainiojome žingsnius. Peizažo žavesys pranyko.
— Haris vėl su nauja, — konstatavo dubletas.
Priartėję mes atpažinome ir merginą. Dar neseniai ji vaikščiojo praktikon į institutą mokiniška prikyštėle; dabar, regis, dirba laborante pas apskaičiuotojus. Man patiko jos išvaizda: putnios lūpos, meili nosis, didelės rudos akys, svajingos ir patiklios.
— O kai Arkadijus Arkadjevičius atostogose ar komandiruotėje užsienyje, man daug ką tenka už jį spręsti… — skėtriojo povišką uodegą Haris. — O ir jam esant… ką? Žinoma, įdomu, o kaipgi!
Eina Tanečka, palenkusi galvą prie lavsaninio Chiloboko peties, ir docentas Haris jai rodosi tarybinio mokslo riteris. Gal būt, jis net serga spinduline liga, kaip pagrindinis filmo „Devynios vienerių metų dienos” herojus? O gal moksliniai užsiėmimai pabaigtinai suardė jo sveikatą, kaip filmo „Viskas lieka žmonėms” herojui? Ir gvaibsta, ir įsivaizduoja save atitinkama heroje, paikšelė… Sveikas tavo mokytasis kavalierius, Tanečka, neabejok. Neprivargino jis savęs mokslu. Ir veda jis dabar tave tiesiu keliu į pirmą didelį nusivylimą gyvenime. Toje srityje jis artistas…
Dubletas sulėtino žingsnį, pasakė pusbalsiu:
— O ar neapdaužius jam snukio? Labai paprasta: tu tuojau pat eini pas pažįstamus, užtikrini alibi. O aš…
Tuo pasakymu jis pralenkė mane vieną sekundę. Jis išvis skubėjo pasisakyti, norėdamas įrodyti esąs savitas, — suprato, kad mes vienodai mąstome… Bet kai jis aplenkė, manyje tučtuojau pradėjo veikti antrasis savęs įtvirtinimo mechanizmas: prieštarauti svetimai idėjai.
— Bene dėl mergiotės? Nagi ma ją galas, ne ta, tai kita užsikabins.
— Ir dėl jos, ir bendrai už viską. Širdžiai palengvinti. Atsimeni, kaip jis apdergė mūsų darbą? — Jo akys susiaurėjo. — Atsimeni?
Aš atsiminiau. Tada dirbau Valerijaus Ivanovo laboratorijoje. Mes ruošėme atminties blokus gynybinėms mašinoms. Pasaulyje darėsi rimti dalykai — mes plušome, nepastebėdami nei išeiginių, nei švenčių, ir atidavėme darbą pusmečiu anksčiau vyriausybinio termino… O neilgai trukus instituto „geralinkiai” mums persakė Chiloboko sentenciją: „Kas atlieka mokslinius tyrimus prieš terminą, tas arba karjeristas, arba apgavikas, arba ir vienas, ir kitas!” Posakis išpopuliarėjo: pas mu nemaža tokių, kuriems negresia pavojus panašiu būdu įgyti karjeristo ir apgaviko reputaciją. Savimeilis ir karštas Valera vis smerkėsi pasikalbėti su Chiloboku iš širdies, paskiau susivaidijo su Azarovu ir išsinešdino iš instituto.
Nuo to prisiminimo man net kumščiai pasunkėjo. „Gal tegu dubletas užtikrina alibi, o aš?..” Ir staiga man pasivaideno: blaivas inteligentiškas žmogus merginos akyse tvatina kitą inteligentišką žmogų… Na, į ką tai panašu! Norėdamas išguiti iš vaizduotės tą reginį, aš krestelėjau galvą.
— Ne, čia vis dėlto ne tai. Negalima pasiduoti niekingiems sielos krustelėjimams.
— O kas „tai”?
Iš tikrųjų: o kas „tai”? Aš nežinau.
— Tuomet reikia tas svajingas akutes bent išgelbėti nuo prakaituotų Hario glėbesčiavimų… — Dubletas susimąstęs pakramtė lūpą ir stumtelėjo mane po medžiu. (Vėl parodė iniciatyvą.) — Hari Charitonovičiau, galima jus porai konfidencialių žodžių?
Chilobokas ir mergina atsigręžė.
— A, Valentinas Vasiljevičius! Prašom… Tanečka, aš jus pasivysiu, — docentas pasuko prie dubleto.
„Aha!” — aš supratau jo užmanymą ir trumpais perbėgimais ėmiau sėlinti medžių šešėlyje. Viskas susiklostė sėkmingai. Tanečka priėjo alėjų atsišakojimą, sustojo, atsigręžė ir išvydo tą patį žmogų, kuris prieš minutę pašaukė jos kavalierių.
— Tania, — pasakiau aš. — Haris Charitonovičius prašė perduoti savo atsiprašymus, apgailestavimus ir kita. Jis negrįš. Mat, atvažiavo jo žmona ir… Kurgi jūs? Aš jus palydėsiu!
Bet Tanečka, užsidengusi veidą rankomis, jau dūmė tiesiai prie troleibusų sustojimo. Aš pasukau namo.
Po kelių minučių grįžo antrininkas.
— Luktelk, — pasakiau aš, pirm, negu jis atvėrė burną. — Tu išaiškinai Hariui, kad Tania — tavo pažįstamo boksininko, sporto meistro, sužadėtinė?
— Ir sambisto. O tu jai — apie žmoną?
— Tiksliai. Bent sykį aptikome, kur pritaikyti atradimą su šiokia tokia nauda…
Mudu nusirengėme, nusiprausėme, pradėjome taisytis miegoti. Aš pasiklojau tachtą, jis — sudedamą lovelę.
— Beje, apie Chiloboką. — Dubletas atsisėdo ant lovelės. — Ko gi tu tyli, kad artimiausioje mokslinėje taryboje bus aptariama mūsiškė ieškojimų tema? Jei Haris man nebūtų maloniai priminęs, būčiau nežinioje. „Laikas, laikas, Valentinai Vasiljevičiau, nes juk jau pusę metų dirbate, o iki šiol nesvarstėme, laisvi ieškojimai, žinoma, geras dalykas, bet įrengimus ir medžiagas užsakote, o man antai iš buhalterijos vis skambina, įdomaujasi, pagal kokią temą nurašinėti. Ir kalbos institute, kad Krivošeinas užsiima kuo tinkamas, o kiti turį ūkines sutartis ir užsakymus atlikinėti… Aš, žinoma, suprantu, kad jums reikia disertacijai, bet jūsų temą būtina apiforminti, įtraukti į bendrą planą..Išsyk, šelmis, reikalus prisiminė, kai aš jam apie sporto meistrą papasakojau.
— Chiloboko pasiklausius, tai visi mokslo darbai daromi vien tam, kad nebūtų nemalonumų buhalterijai…
Aš paaiškinau dubletui, koks reikalas. Kai iš mašinos pasipylė nesuprantami skaičiai, aą iš visiškos nevilties paskambinau Azarovui, kad norėčiau su juo pasitarti. Arkadijus Arkadjevičius kaip visada neturėjo laiko ir pasakė, jog temą geriau aptarti mokslinėje taryboje; jis paprašysiąs Chiloboką organizuoti aptarimą.