— Tuo laiku iš kiaušinėlio, kuris ne pro šalį būtų kiekvieną gražią dieną, išsirito įdomus rezultatas, — užbaigė dubletas. — Tai paskelbsim? Kaip kandidatinės disertacijos temą. Sit ir Chir lobokas supranta, kad reikia…
— Ir per disertacijos gynimą aš demonstruosiu tave, taip?
— Kas ką demonstruos — antraeilis klausimas, — išsisukinėdamas atsakė jis. — Bet, apskritai kalbant… negalima! — Jis pakiknojo galvą. — Na negalima ir negalima!
— Tikrai negalima, — niūriai sutikau aš. — Ir autoriniam pažymėjimui pateikti negalima. Ir Nobelio premijos gauti negalima… Pasirodo, iš to darbo aš kol kas turiu vienus nuostolius?
— Nagi atiduosiu aš tau tuos pinigus, atiduosiu… štykštuoli tu! Klausyk… o kam tau Nobelio premija? — Dubletas primerkė akis. — Jei „mašina motina” laisvai atgamina žmogų, tai banknotus…
— …padaryti jai gryni niekai! Su natūralia schema, vandens paveiksliukais… na, o ką?!
— Nusipirksim po kooperatinį trijų kambarių butą, — dublelas įsisvajojęs atsilošė į sieną.
— Po „Volgą”…
— Po dvi vilas: Kryme poilsiui ir Rygos pajūryje dėl respektabilumo.
— Pagaminsim dar kelis pačius save. Vienas dirba, kad nejaudintume visuomenės…
— …o kiti dykaduoniauja savo malonumui…
— …Ir su garantuotu alibi. O ką?
Mes nutilome ir pasižiūrėjome į kits kitą su pasidygėjimu.
— Dieve, kokie mes graudūs menkystos! — Aš susiėmiau už galvos. — Didžiulį atradimą taikstome velniai žino kam: disertacijai, premijai, viloms, snukių daužymui su garantuotu alibi… Juk tai Žmogaus Sintezės Būdas! O mes…
— Nieko tokio. Lėkštų minčių kyla kiekvienam žmogui. Ir nuolat. Svarbu neleisti joms virsti lėkštais poelgiais.
— Tiesą sakant, kol kas aš tematau vieną būdą atradimui naudingai pritaikyti: iš šalies savyje pastebi tai, kas lengviausiai įžiūrima kituose — ydas.
— Taip, bet ar verta dėl to padvigubinti Žemės gyventojų skaičių?
Mes sėdėjome prieš kits kitą vienomis glaudėmis. Aš atsispindėjau dublete — it veidrodyje.
— Gerai. Pradėkim iš esmės: ko mes norime?
— Ir ką mes galim?
— Ir ką mes tuo reikalu nusivokiame?
— Pradėsim nuo minties, kad į tai buvo krypstama. Sečenovo, Pavlovo, Vinerio, Ešbio idėjos iš skirtingų taškų sueina į vieną: smegenys — tai mašina. Petručio bandymai valdyti žmogaus gemalo vystymąsi — dar vien postūmis. Siekimas vis sudėtingesnių ir universalesnių techninių sistemų — vien mikroelektronikų užmanymas sukurti mašinas, sudėtingumu prilygstančias smegenims, ko vertas!
— Atseit, mūsų atradimas — ne atsitiktinumas. Jį paruošė visa idėjų ir techninių priemonių raida moksle. Ne vienaip, tai kitaip, ne dabar, tai po metų ar dešimtmečių, ne mes, tai kiti jį būtų padarę. Taigi klausimo esmė šit kur…
— …ką mes galime ir turime padaryti per tą laiką — gal metus, gal dešimtis metų niekas nežino, bet geriau orientuotis į trumpesnį (terminą — kol kiti mus pasivys?
— Taip.
— Kaip paprastai biina? — Dubletas ranka parėmė skruostą. — Turi inžinierius apmatus ar tiesiog nori sukurti kažką amžino. Jis ieško užsakovo. Arba užsakovas ieško jo, žiūrint, kuriam kurio labiau reikia. Užsakovas pateikia techninę užduotį: „Panaudokite savo idėjas ir savo žinias tokiam ir tokiam įrenginiui ar tokiai ir tokiai technologijai sukurti. Įrenginys turi būti tokių ir tokių parametrų, pakelti tokius ir tokius išbandymus… technologija turi užtikrinti metinę gaminių išeigą ne mažiau tiek ir tiek procentų. Suma tokia ir tokia, terminas toks ir toks. Sankcijos pagal nustatytą tvarką.” Pasirašoma sutartis — ir dirbk… Ir mes turime schemą, norime ją plėtoti toliau. Bet jei dabar ateis užsakovas su storu kapšu ir pasakys: „Va pinigai, pritaikykite savo metodą patikimam masiniam žmonių dubliavimui — ir ne jūsų dalykas, kam man to reikia”. — sutarties nesudarysim, tiesa?
— Na, apie tai dar anksti kalbėti. Metodas neištirtas, neišbaigtas — kokią jis gali duoti produkciją! Rasi ir tu po poros mėnesių subyrėsi, kas žino…
— Nesubyrėsiu. Į tai verčiau nedėk vilčių.
— O man kas? Gyvenk, bene aš prieš?
— Ačiū! Nagi ir chamas tu — nebegaliu! Stačiai paskutinis chamas! Taip ir rėžčiau.
— Gerai, gerai, nenukrypk į šalį, tu mane ne taip supratai. Aš kalbu apie tai, kad mes dar nežinome visų atradimo ypatumų ir galimybių. Mes stovime pačioje kelio pradžioje. Palyginus, sakykim, su radiju, mes dabar esame Herco bangų ir Popovo kibirkštinio siųstuvo lygyje. Kas toliau? Reikia tirti galimybes.
— Teisingai. Bet tai nekeičia dalyko. Vykdant tyrinėjimus, kurių rezultatai gali būti panaudoti žmogui ar žmonių visuomenei pertvarkyti, reikia turėti aiškų tikslą. O mums dabar nėra iš ko gauti dviejų mašinraščio lapelių su užduotim. Ir nereikia. Reikia patiems nustatyti, kokie tikslai šiuo metu iškilo žmogui.
— N-na… anksčiau tikslai buvo neįmantrūs: išlikti gyvam ir pratęsti giminę. Kad juos pasiektų, žmogui tekdavo rūpintis žvėriena, kailiu nuo svetimo peties, ugnimi.. gintis vėzdu nuo žvėrių ir pažįstamų, rausti molyje vieno kambario urvą be patogumų, visą laiką šitaip. Bet nūdienėje visuomenėj los problemos didžiumoj išspręstos. Dirbk kur nors — ir turėsi pragyvenimo minimumą, ką ten! Neprapulsi. Ir vaikų įsitaisyti galima — blogiausiu atveju jų auklėjimu pasirūpins valstybė… Vadinasi, dabar žmonėse turi gimti nauji troškimai ir poreikiai.
— O, jų pernelyg daug! Žmonės trokšta komforto, pramogų, įdomaus ir nejuodo darbo. Traukia juos rinktinė draugija, visokie garbės simboliai — laipsniai, titulai, apdovanojimai. Geidžia jie puikių apdarų, gardaus valgio, gėrimų, geidžia įdegti pliaže, geidžia naujienų, knygų, juokų, papuošalų, madingų naujovių…
— Bet visa tai ne svarbiausia, velnias griebtų! Negali būti svarbiausia. Žmonės nenori ir negali grįžti į ankstyvesnę primityvią būtį, sunkia iš šiuolaikinės aplinkos viską — tai natūralu. Bet jų siekimuose ir poreikiuose turi slypėti kažkoks tikslas? Naujas egzistencijos tikslas…
— Trumpiau sakant, kur gyvenimo prasmė? Nuostabiai nauja problema, ar ne tiesa? Nusišnekėjome. Aš ir žinojau, kad tuo baigsim! — Dubletas atsistojo, padarė keletą mankštos judesių, vėl atsisėdo.
Šitaip — pirma su juokeliais, o kuo toliau, tuo rimčiau — pradėjome tą visų svarbiausią šneką apie savo darbą. Man ne kartą pasitaikė — prie konjako taurelės ar šiaip berūkant — postringauti ir apie gyvenimo prasmę, ir apie socialinę visuomenės santvarką, ir apie žmonijos likimą. Inžinieriai ir mokslininkai taip pat mėgsta pliaukšti apie pasaulius, kaip namų šeimininkės apie brangymetį ir papročių smukimą. Namų šeimininkės pliauškia, kad įtikintų savo rūpestingumu ir dorybe, o tyrinėtojai — kad pademonstruotų vienas kitam pažiūrų platumą… Bet šis pokalbis buvo nepalyginamai sunkesnis, nei anie inžinierių tauškalai: mes vartėme mintis, tartum uolų nuolaužas. Visas skirtumas slypėjo atsakomybėje; pokalbį turėjo lydėti darbai ir poelgiai — neklaidingi darbai ir poelgiai.
Miego mes jau nebenorėjome.
— Gerai. Sutikime, kad gyvenimo prasmė — poreikių tenkinimas. Visų, kokių širdis užsigeidžia. Tačiau kokius žmonių interesus ir poreikius galima patenkinti, kuriant naujus žmones? Juk dirbtinai pagaminti žmonės patys turės interesų ir poreikių! Užburtas ratas.