— Ne tai. Gyvenimo prasmė — gyventi. Gyventi pilnakraujiškai, laisvai, įdomiai, kūrybingai. Arba bent siekti to… o ką?
— „Pilnakraujiškai”! „Gyvenimo prasmė”! „Siekimai”! — Dubletas pašoko nuo lovelės, ėmė bėgioti po kambarį. — „Interesai”, „poreikiai”… mama mieloji, kaip visa tai miglota! Užpraeitame amžiuje tokios apytikslės sąvokos būtų buvę kaip sykis, bet dabar… Kokia, po velnių, gali būti TU, jei nėra tikslių žinių apie žmogų! Kokiu vektoriumi išreikšti troškimą? Kokiais vienetais išmatuoti interesus?
(Tai mus glumino tada — glumina ir dabar. Mes pripratome prie tikslių sąvokų: „parametrai”, „gabaritai”, „informacijos apimtis bitais”, „veiksmo sparta mikrosekundėmis” — ir susidūrėme su siaubingai neaiškiomis žiniomis apie žmogų. Pašnekesiui jos tinka. Bet kaip, malonėkite pasakyti, vadovautis jomis praktiniuose tyrimuose, kur viešpatauja paprastas ir nuožmus dėsnis: jei tu kažką žinai netiksliai — vadinasi, tu to nežinai?)
— Uff… pavydžiu tiems, kas išrado atominę bombą. — Dubletas sustojo, atsišliejo į balkono durų staktą. — „Džentelmenai, šis įtaisas gali sunaikinti šimtą tūkstančių žmonių!” — ir iškart aišku, kad reikia statyti Ouk-Ridžą ir Niu-Henfordą… O mūsų įtaisas, džentelmenai, gali gaminti žmones!
— Vieni žmonės tyrinėja uraną„. kiti stato gamyklas uranui praturtinti reikiamu izotopu… treti konstruoja bombą… ketvirti aukštais politiniais sumetimais įsako… penkti numeta bombą ant šeštų, ant Chirosimos ir Nagasakio gyventojų… septinti… palauk, o čia kažkas yra!
Dubletas smalsiai žiūrėjo į mane.
— Supranti, mes samprotaujame griežtai logiškai — ir negalime išsipinklioti iš paradoksų, negyvų klausimų, tokių kaip „Kur gyvenimo prasmė?” Ir žinai kodėl? Gamtoje neegzistuoja Aplamai Žmogus. 2emėje gyvena skirtingi žmonės — ir jų potroškiai skirtingi, dažnai priešingi: sakysim, žmogus nori gerai gyventi ir todėl išranda žudymo įrankius. Arba tiesiog prieštaringi: jaunuolis svajoja tapti didžiu mokslininku, bet mokslo granitą graužti jam nesinori — neskanu. Ir šitie skirtingi žmonės gyvena skirtingomis sąlygomis, atsiduria skirtin Ouk-Ridžas ir Niu-Henfordas — pramoniniai tyrimo centrai JAV, kur antrojo pasaulinio karo metu buvo sukurtos urano ir plutonio bombos. (Aut. past.)
gose aplinkybėse, svajoja apie viena, veržiasi į kita, o pasiekia trečia… O mes visus tempiame ant vieno kurpalio!
— Bet jei mes imsimės individų, be to, atsižvelgdami į visas aplinkybes… — dubletas susiraukė. — Susipainiosim — O tu norėtum, kad viskas būtų paprasčiau, tarsi kurtume atminties blokus bortinei skaičiavimo mašinai, taip? Ne tas atvejis.
— Aš suprantu, kad ne tas atvejis. Mūsų atradimas sudėtingas, kaip ir pats žmogus, — nieko neatmesi, nesupaprastinsi, kad būtų patogiau dirbti. Bet kokios konstruktyvios idėjos išplaukia iš tavo galingosios minties, kad visi žmonės skirtingi? Būtent konstruktyvios, darbui.
— Darbui… m-taip. Sunku…
Pokalbis vėl nuėjo niekais. 2emai, šalia namo, vėjyje ošė topoliai. Kažkas švilpaudamas prisiartino prie Įėjimo. Iš balkono patraukė šaltis.
Dubletas beprasmiškai žiūrėjo į lemputę, paskiau įsikišo pusę piršto į nosį; jo veidą iškreipė niršus fiziologinio palengvėjimo džiugulys. Mano dešinėje šnervėje irgi buvo justi kažkoks nesmagumas, bet dubletas mane aplenkė… Aš žvelgiau į save, knebinėjantį nosį, ir staiga supratau, kodėl, susitikęs dubletą parke, jo neatpažinau. Iš tikrųjų — nė vienas žmogus savęs nepažįsta. Mes savęs nematome — dargi prieš veidrodį nesąmoningai koreguojame mimiką pagal atspindį, stengiamės būti patrauklūs, gražinamės. Mes negirdime savęs, nes mūsų pačių gerklų virpesiai pasiekia ausų būgnelius ne tik oru, bet ir kaulais bei galvos raumenimis. Mes nestebime savęs iš šalies.
Ir todėl kiekvienas žmogus širdies gilumoje glosto save mintimi, kad jis ne toks, kaip visi, ypatingas. Aplinkiniai — kitas reikalas, su jais viskas aišku. Bet jis pats, šitas žmogus, kitoks. O tuo tarpu visi mes ir skirtingi, ir tokie pat, kaip visi.
Dubletas nusivalė nosį, paskui pirštą, žvilgtelėjo į mane ir, supratęs mano mintis, nusijuokė.
— Tai kokie vis dėlto žmonės — skirtingi ar vienodi?
— Ir skirtingi, ir vienodi. Galima padaryti kažkokią objektyvią išvadą — ne iš tavo kvailų manierų, žinoma. Kalbu apie techninę naujos informacinės sistemos — Žmogaus — gamybą. Technika gamina ir kitas sistemas: mašinas, knygas, prietaisus… Bendra kiekvienam tokiam gaminiui — sistemai — vienodurnas, standartiškumas. Bet kurioje to paties tiražo knygoje viskas vienoda, įskaitant ir spaudos klaidas. Tam tikros serijos prietaisuose irgi: ir strėlės, ir skalė, ir tikslumo klasė, ir garantinis terminas. Skirtumai nereikšmingi: vienos knygos tekstas kiek ryškesnis, negu kitos, vienas prietaisas su įbrėžimu arba prie aukštų temperatūrų jis daro kiek didesnę paklaidą, negu jo kolega…
— …bet tikslumo klasės ribose.
— Suprantama. Miisų mokslo kalba galima pasakyti, kad kiekvienos tokios dirbtinės sistemos individualios informacijos apimtis, palyginus ją su visoms tos pačios klasės sistemoms bendros informacijos apimtimi, niekingai maža. O su žmogum yra kitaip. Ir žmonėse glūdi bendra informacija: biologinė, bendros žinios apie pasaulį, bet kiekviename žmoguje yra milžiniškas kiekis asmeniškos, individualios informacijos. Nepaisyti jos negalima, be jos žmogus — ne žmogus. Taigi žmonės — ne standartiniai. Taigi…
— …visi mėginimai rasti žmogui optimalius „parametrus” su ne didesne, kaip penkių procentų leistina paklaida — tuščias laiko gaišinimas. Puiku! Tau nuo to pasidarė lengviau?
— Ne. Bet tokia rūsčioji tikrovė.
— Vadinasi, mes savo darbe niekur nesidėsim nuo tų it gyvenimo prasmė baisių ir mįslingų sąvokų: žmogaus interesai, charakteriai, norai, gėris, blogis… ir, gal būt, net siela? Atsisakysiu tarnybos.
— Neatsisakysi. Beje, ar tokios jau mįslingos tos sąvokos? Juk gyvenime visi žmonės supranta, kas ir kaip juose. Na, pavyzdžiui, apsvarsto biaurų poelgį ir sako: „2inote, juk tai niekšybė.” Ir visi sutinlka.
— Visi… išskyrus patį niekšą. Kas, beje, labai esminga… — jis plekštelėjo rankomis sau per šonus. — Ne, aš tavęs nesuprantu. Tau maža nudegti su paprastučiu žodžiu „supratimas” — nori duoti „gėrio” ir „blogio” uždavinius. Mašina potekstės neužčiuopia, juokų nesupranta, gėrį ir blogį dėmisi abejingai… Kodėl tu juokiesi?
Mane iš tikrųjų apėmė juokas.
— Aš nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti manęs? Juk tu — tai aš!
— Tai neesminis dalykas. Visų pirma — aš tyrinėtojas, o jau paskiau Krivošeinas, Sidorovas, Petrovas! — jį aiškiai pagavo diskusinis niršulys. — Kaip mes dirbsime, tiksliai nesuvokdami reikalo esmės?
— Na-na… kaip buvo dirbama, sakysim, elektrotechnikos mokslo aušroje. Tuomet visi žinojo, kas yra flogistonas, bet niekas nė supratimo neturėjo apie įtampą, srovės stiprumą, induktyvumą. Amperas, Voltą, Henris, Omas tuomet dar tebebuvo viso la: bo tik pavardės. Įtampa būdavo nustatoma liežuviu, kaip dabar iberniūkščiai nustato, ar tinkama įbaterijėlė. Srovė badavo aptinkama ipagal vario nuosėdas ant kaitodo. Betgi dirbo žmonės. Ir mes… kas tau?
Dabar dubletas ėmė kvatotis susiriesdamas.
— Įsivaizduoju, maždaug po poros dešimtmečių kažkieno matavimo vienetas bus — „krivošeja”. Vai, negaliu!
Aš taip ir kritau ant tachtos.
— Ir bus „krivošejmetras”… nelyginant ommetrąs!
— Ir „mikrokrivošejos”… arba priešingai — „megakrivošejos” — sutrumpintai „megakri”… Oi!