Smagu prisiminti, kaip mes žvingavom. Mes buvom aiškiai neverti savo atradimo. Išsijuokėme. Surimtėjome.
— Istoriniai pavyzdžiai — jie, žinoma, įkvepia, — pasakė dubletas. — Bet ne tas. Galvanis galėjo kiek tinkamas klysti dėl „gyvūninės elektros”, Zejebekas galėjo primygtinai tvirtinti, kad termoporose atsiranda ne termoelektra, o „termomagnetizmas” — reiškinių prigimtis nuo to nekitėjo. Anksčiau ar vėliau prisikasdavo iki tiesos, nes ten svarbiausia buvo informacijos analizė. Analizė! O čia — sintezė… Ir čia gamta žmogui ne viršininkas: ji kuria savo sistemas — jis savo. Vienintelės tiesos žmogui šiame darbe yra galimybės ir tikslas. Galimybių mes turime. O tikslą? Mes jo nepajėgiame suformuluoti…
— Tikslas paprastas: kad viskas būtų gerai.
— Vėl? — Dubletas pažiiirėjo į mane. — O toliau prasidės vaikiški plepalai tema „Kas yra gera ir kas yra bloga?”
— Nereikia vaikiškų plepalų! — ėmiau maldauti aš. — Operuosime tomis laisvomis sąvokomis, kad jas kur nežinia: gera, bloga, troškimai, poreikiai, sveikata, gabumai, kvailumas, laisvė, ilgesys, princiipingomas. Ne todėl, kad jos mums patiktų. Tiesiog kitų nėra. Nėra!
— To aš negaliu ginčyti. Tikrai kitų nėra, — atsiduso dubletas. — Oi, jaučiu, čia bus darbelio!
— Ir imkim mintis sakyti iki galo. Taip, reikia, kad viskas būtų gerai. Reikia, kad visi atradimo panaudojimo biidai, kokius mes atskleisim gyvenimui, pasauliui… kad mes būtume tikri, jog jie nepadarys žmonėms žalos, o tik išeis jiems į naudą. Ir diskusiją, kokiais vienetais matuojama nauda — atidėsim geresniems laikams. Aš nežinau, kokiais vienetais.
— Krivošejomis, — nesusilaikė dubletas.
— Na, užteks tau! Bet aš žinau ką kita: pasaulinės klasės nevidono vaidmuo man ne prie širdies.
— Man irgi. Mažutis klausimas: tu turi idėją?
— Kokią idėją?
— Būdą, kaip panaudoti „mašiną motiną”, kad ji skleistų visuomenėje tik gėrį. Supranti, mokslo istorijoje tai būtų beprecedentinis būdas. Niekas išrasta ir dabar išrandama tokios nuostabios savybės neturi. Vaistais galima nunuodyti. Elektros srove galima ne tik namus apšviesti, bet ir kankinti. Arba paleisti raketą su kovine galvute. Ir taip visame kame…
— Neturiu aš kol kas kbnkrečios idėjos. Mes dar mažai žinome. Tyrinėsime „mašiną motiną”, ieškosime to būdo. Jis turi būti. Nesvarbu, kad jis neturi precedento moksle — mūsų atradimas taip pat neturi. Juk mes sintetinsime tą sistemą, kuri daro ir gera, ir pikta, ir stebuklus, ir kvailystes — žmogų!
— Ką gi, viskas teisingai, — pagalvojęs sutiko dubletas. — Rasime mes tą didįjį būdą ar nerasim, tačiau be panašaus tikslo tokio darbo neverta nė imtis. Žmones šiaip taip ir be mūsų daro…
— Taigi — užbaigsim posėdį kaip dera? — pasiūliau aš. — Sudarysime daiibo programą? Kaip sakoma sutartyje: mes, žemiau pasirašę: 2emės Žmonija, toliau vadinama „Užsakovu”, iš vienos pusės, ir Sistemologijos instituto naujų sistemų laboratorijos vedėjai Krivošeinas V. V. ir Krivošeinas V. V., toliau vadinami „Atlikėjais”, iš antros pusės, sudarėme šią sutartį…
— Ką jau čia vinguriuosi su sutartim ir technine užduotim — juk Užsakovo interesus šiuo atveju mes patys atstovaujam. Pradėkim tiesiai!
Jis atsistojo, nukėlė nuo spintos magnetofoną „Astra-2”, padėjo jį ant stalo, įjungė mikrofoną. Ir mes: aš, Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas, trisdešimt ketverių metų nuo gimimo, ir mano dirbtinis antrininkas, išvydęs dienos šviesą prieš savaitę — du nesentimentalūs, ironiškos mąstysenos žmonės — ištarėme priesaiką.
Iš šalies tai, tur būt, atrodė išpūstai ir komiškai. Neaidėjo fanfaros, nešlamėjo vėliavos, neapmirė „ramiai” kursantų gretos — blyško paryčio dangus, mes stovėjome prieš mikrofoną vienomis glaudėmis, ir trauksmas iš balkono mums šaldė kojas… Bet prisiekėme mes rimtai.
Taip ir bus. Kitaip — ne.”
SESTAS SKYRIUS
Jei tu, grįžęs naktį namo, per klaidą vietoj vandens išgėrei ryškalo, išgerk ir fiksažo, kitaip darbas nebus padarytas iki galo.
„Kitą dieną mudu ėmėmės laboratorijoje rengti informacijos kamerą. Atitvėrėme kambaryje dviejų metrų iš dviejų aikštelę, apstatėme ją genitakso skydais ir pradėjome junginėti visus mikrofonus, analizatorius, liestuvus, objektyvus — visus siųstuvus, anksčiau vaizdingai išmėtytus šen ir ten po „mašinos motinos” blokus. Idėja tokia: kameroje patalpinamas gyvas objektas, jis joje vartaliojasi, ganosi, pešasi su panašiais į save ar tiesiog vaikščioja, apnarpliotas siųstuvais, o į mašiną perduodama informacija sintezei.
„Gyvieji objektai” ir po šiai dienai ramiausiai valgo ankstyvuosius šiltlysvių kopūstus savo gurbuose koridoriuje. Tarp mūsų su dubletu nuolat kildavo kivirčai: kuriam juos apkuopti? Tai triušiai. Aš iškeičiau juos su bionikais į šleifinį oscilografą ir generatorinę lempą Gl-250. Vienam triušiui (albinosui Vaškai) ant galvos kažkas panašu į bronzinę karūną iš kiaušan įaugintų elektrodų encefalogramoms.
Gegužės septintą atsitiko nors ir nereikšmingas, bet apmau dus nemalonumas. Paprastai mes su dubletu gana darniai koordinuodavome visus reikalus, kad nepasirodytume drauge žmonėse ir nekartotume viens kito. Tačiau ta triskart prakeikta eksperimentinių junginių laboratorija bet ką išves iš pusiausvyros!
Dar žiemą aš joje užsakiau universalią biosiųstuvų sistemą: paruošiau brėžinius, montažinę schemą, išrašiau iš sandėlio visas reikalingas medžiagas ir detales — liko tik surinkti. Ir ligi šiandien nieko nepadaryta! Sistemą laikas montuoti kameroje, o jos nėra… Bėda ta, kad toj jų laboratorijoj — chroniškas vedėjų tekamumas. Vienas perduoda reikalus, kitas priima — dirbti, suprantama, negalima. Paskiau naujasis vedėjas aiškinasi situaciją, vykdo reformas ir diegia sumanymus (nauja šluota švariai šluoja) — darbas vėl stovi. Tuo laiku Įsiutinti užsakovai kelia skandalus, eina su nuolankiu prašymu pas Arkadijų Arkadjevičių — ir naujasis vedėjas perduoda reikalus supernaujam, tas… žodžiu, vėl iš pradžių. Aš ir meistrus betarpiškai stengiausi paveikti, spiritėliu jiems gerinausi, deficitinių tranzistorių P 657 kišeniniams imtuvams suieškodavau — ir viskas tuščiai.
Neseniai išsisėmė rezervas norinčių tapti tos užkerėtos laboratorijos vedėju, ir jos ėmėsi H. Ch. Chilobokas. Kaip antraeilių pareigų, žinoma, už pusę atlyginimo.
Haris — jis jau toksai: bet kam griebsis vadovauti, bet ką organizuoti, tvarkyti, aprėpti, kad tik nepasiliktų akis į akį su gamta, su tais baisingais prietaisais, kuriems neįsakysi ir neatsakysi neigiamai, kurie rodo tai, kas yra ir ką reikia perprasti.
Tą dieną aš vėl paskambinau meistrui Gavriuščenkai. Vėl išgirdau neaiškų mykimą apie montažinio laido, „atsparų” stygių — visiškai sužvėrėjau ir numoviau aiškintis su Hariu.
Iš įkarščio aš nepastebėjau, kad Chilobokas kiek apstulbęs, ir išsakiau jam viską. Pagrasinau užsakymą atiduoti moksleiviams ir taip galutinai užtraukti gėdą jo laboratorijai.
O grįžęs į fligelį, aš užtikau savo mieląjį dubletą: jis vaikščiojo po kambarį ir tramdė riistį. Pasirodo, jis buvo pas Chiloboką penkiomis minutėmis anksčiau už mane” ir tarp jų įvyko lygiai toks pat pokalbis.
Uf… gerai, kad mes nors nesusidūrėm ten.
Nutarėme per pirmuosius bandymus išsiversti be universalios sistemos. Darbui su triušiais užtenka tų siųstuvų, kuriuos turime. O kai vėl užsiimsim objektu „hemo sapiens”… gal apie tą laiką eksperimentinių įrenginių laboratorijoje atsiras lemtas vedėjas.